bj nuotrauka
„Perdėtas atminties kultas paverčia kultūrą užsikirtusia plokštele, – yra sakęs Tomas Venclova. – Kultūroje rungtyniauja atminties ir užmaršties mechanizmai – abu jie yra reikalingi.“
Tarp šių polių laviruoja ir T. Manno festivalis, svaidantis žvilgsnius į praeitį ir į ateitį. Lietuvos tūkstantmetis paskatino jo rengėjus šiemet atsigręžti į itin tolimus atminties klodus ir paieškoti jų įspaudų dabartyje. Festivalyje buvo prisiliesta ir prie, atrodytų, jau išsemtų per dvylika metų temų.
Dedikacijos T. Mannui
Į tradicinio Nidos festivalio programą šiemet sugrįžo dedikacijos T. Mannui. Mat buvo jau lyg ir sutarta, kad rašytojo gyvenimo ir kūrybos peripetijos išnarstytos – reikia sukti aktualių europinių pašnekesių link, siekiančių kur kas toliau Kuršių nerijos. Tačiau publika – T. Manno festivalyje ji stabili ir reikli kaip reta – sumaištavo ir gavo įspūdingų Goethe‘s instituto dovanų.
Vokiečių aktorių duetas – Ute Maria Lerner ir Markas Weigelis improvizuotame spektaklyje T. Manno namelio terasoje pažėrė įdomių rašytojo šeimos gyvenimo detalių, atskleisdami jo vaikų Erikos ir Klauso dvasinį artumą.
Naujų spalvų į T. Manno portretą įliejo vokiečių literatūrologas Hermannas Kurzke, sukėlęs polemiką savo pranešimu apie rašytojo nedogmatišką tikėjimą ir „religinį drovumą“. T. Manno įvaizdį Lietuvoje turėtų praplėsti ir H.Kurzke‘s pristatyta, ką tik „Versus Aureus“ išleista jo knyga apie T. Manną „Gyvenimas – kaip meno kūrinys“.
H.Kurzke į šį 750 puslapių veikalą sudėjo kelių dešimtmečių savo patirtį tyrinėjant Nobelio premijos laureato palikimą.
„Aš pabandžiau suprasti T. Manną ne tik kaip literatūros mokslininkas, bet ir kaip menininkas, eseistas, psichologas. Norėjau atskleisti jo sielos gyvenimą, kuriam didelę įtaką darė slopinamas seksualumas, – kalbėjo apie savo darbą H.Kurzke. – T. Manno užrašuose aptikau dar nežinomų intymių jo atsivėrimų, paneigiančių mitą, esą jis buvo šaltas žmogus.“
„Ši knyga parašyta lyg iš mano sielos, tik aš nežinojau tiek daug apie T. Manną. Buvo tikrai gaila su ja skirtis“, – prisipažino naujo leidinio vertėjas Antanas Gailius.
Festivalį rengiančio T. Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz patikino, kad rašytojo tema dar anaiptol nėra išsemta – festivalis kasmet primins ją vienu ar keliais akcentais.
Langas į Vakarus
Galima niurnėti dėl perdėto dėmesio elitiniam užsienio rašytojui, tepraleidusiam Nidoje vos tris vasaras ir neužmezgusiam glaudesnių ryšių su Lietuva bei jos kūrėjais. Galima priekaištauti dėl Nidos festivalio sąsajų su T. Mannu trapumo ir rengėjų noro apimti kuo platesnius temų horizontus.
Bet nepaneigsime fakto, kad per dvylika metų šis festivalis tapo brangus ne tik užsieniečiams – kartais klaidingai manoma, kad menų šventė yra skirta jiems. Specialiai į festivalio renginius atvyksta žmonių iš Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kitų šalies miestų, jau nekalbant apie ateinančius lietuvius poilsiautojus.
Šiemet lietuviška auditorija dominavo „Žodžio“ programos susitikimuose su profesore Inge Lukšaite ir pranciškonų kunigu Juliumi Sasnausku, gvildenusiais istorines reformacijos ir krikšto Lietuvoje peripetijas.
Koks platus yra T. Manno kultūros centro bičiulių ratas, parodė tradicinis jų susitikimas liepos 16-ąją minint T. Manno vasarnamio 79-ąsias metines. Tądien kultūros centro steigėjai – teatrologė Irena Veisaitė ir politologas Dietmaras Albrechtas – prisiminė, kaip kilo šio centro pamatai ir plėtėsi jo veikla.
„Mes norėjome vaduotis iš primestos ideologijos gniaužtų, dvasinio sąstingio ir mąstymo stereotipų atverdami Lietuvai Europą“, – kalbėjo apie centro kūrėjų paskatas I. Veisaitė, anuomet vadovavusi Atviros Lietuvos fondui.
„Aš atvykau į Nidą, kaip svajotojas į nugrimzdusią žemę, – prisiminė Baltijos akademijai tuo metu vadovavęs D. Albrechtas. – Svajojau paversti ją susitikimų vieta, kur įvairių šalių žmonės keistųsi atmintimi ir ateities vizijomis. Tai, kad mums pavyko suburti po T. Manno namelio stogu lietuvius, vokiečius, lenkus, rusus, skandinavus, anuomet buvo stebuklas. Lietuva galėjo plačiai atverti langus į Vakarus. Šis namelis ir šiandien – vienas didžiausių langų.“
Skleisti tai, kas sudaro T. Manno kūrybos esmę: humanizmą, atvirumą, meilę, toleranciją – šitaip T. Manno kultūros centro misiją suvokia jo kūrėjai. Tai paaiškina, kodėl festivalio temos taip drąsiai raižo laiką ir erdvę.
Tiltas į Lietuvos muziką
Ko gero, dar nė vienais metais T. Manno festivalio muzikos programa nebuvo apėmusi tokios plačios paveldo erdvės, kaip šiemet. Muzika tarsi papildė „Žodžio“ programos istorines temas.
„Aidijos“ choro vadovo Romo Gražinio sudaryta senosios Lietuvos muzikos programa tapo etapiniu įvykiu festivalio istorijoje. Talentingas chorvedys ne bet kaip sudėliojo retus kūrinius iš XVI-XVII a. tabulatūrų. Jis atskleidė senųjų šaltinių evoliuciją laike.
Pavyzdžiui, autentišką melodiją, pritaikytą Šv. Kazimiero kape rastam tekstui „Omni die dic Mariae“ galėjome palyginti su Lietuvoje dirbusio italų kompozitoriaus Diomedeso Cato barokiška „Omni die dic Mariae“ bei lietuviška kantička „Ausk Marijai“ tuo pačiu tekstu. O šį istorinį skerspjūvį užbaigė kantičkos stiliumi sukomponuota šiuolaikinio autoriaus Antano Kučinsko kiaurai verianti „Giesmė apie smerties artėjimą“.
Šią „Aidijos“ ir vargonininko Balio Vaitkaus pristatytą programą lydėjo karštesnės ovacijos negu išraiškingus prancūziškus ir angliškus madrigalus. T. Manno festivalio artistai moka pateikti lietuvių muziką kaip didžiausią vertybę. Koks gaivus kamerinių ansamblių vakaro akcentas buvo artistiško trio „FortVio“ bisui pagriežta Eduardo Balsio „Habanera“!
Tai – festivalio krikštamotės, šviesaus atminimo muzikologės Onos Narbutienės išpuoselėti įgūdžiai. Be šios lietuvių muzikos patriotės sumanytų tradicijų šiandien būtų sunku įsivaizduoti T. Manno festivalio muzikos programą. Šiemet „Aidija“ ją tradiciškai papuošė ir lietuviška premjera – Ryčio Mažulio „Stigma“ pagal Rolando Rastausko ketureilį, ir Lietuviškos muzikos valanda, skirta pokario emigranto Juliaus Gaidelio (1909-1983) kūrybai.
Nidos muzikantų kolonija
„Aidijos“ choras festivalyje atliko bene spalvingiausią ir sudėtingiausią per visą šio renginio istoriją – apimantį net penkis šimtmečius repertuarą: net keturias programas. Choristams tekdavo bėgte bėgti, kad suspėtų parepetuoti, pakoncertuoti, pabūti kituose festivalio renginiuose ir dar pasimaudyti. Šitaip jau dvylika metų „atostogas“ leidžia „Aidija“, rudenį minėsianti 20-metį.
Nidos publika įprato laukti ir kamerinės muzikos aristokratų – Vilniaus valstybinio kvarteto artistų, ekspresyviosios smuikininkės Ingridos Armonaitės, vokiečių fleitininko Johanneso Hustedto.
Šiemet į festivalio dalyvių būrį pirmą kartą įsiliejo dainininkai Liudas Mikalauskas ir Sabina Martinaitytė su koncertmeistere Audrone Eitmanavičiūte, klavesinistė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova. Ši patyrusi atlikėja labai nudžiugino savo meistryste J. S. Bacho muzikos mėgėjus, nors klavesinas streikavo dėl drėgmės bažnyčioje.
Sakytum, nepastebėdami kliūčių festivalį praskriejo pianistai: po Daumanto Kirilausko, Rimanto Vingro, Indrės Baikštytės („FortVio“) pirštais ribotų galimybių instrumento klaviatūra neįtikėtinai atgydavo.
Taigi galima suprasti publikos nenorą koncertuose skaityti programų aprašymus. „Norisi klausytis muzikos – kada skaityti?“, – nusistebėjo vienas melomanas, kai vietoje gyvo žodžio, paprastai lydėdavusio koncertus, šiemet jam buvo pasiūlytas rašytinis tekstas.
O. Narbutienės įpėdinei muzikologei Vytautei Markeliūnienei teko tuoj vėl stoti prieš publiką, o šiai pasigailėti, kad šiemet neišgirdo ir kito programų sudarytojo, įdomaus pasakotojo – muzikos kritiko Edmundo Gedgaudo.
Bernardinai.lt
2009-07-25