kristijonas_donelaitisAnksčiau keltas šis klausimas turi aiškų atsakymą: taip pasielgė lietuvių dainius Maironis savo poemoje „Tarp skausmų į garbę“, vėliau žinomoje kaip „Jaunoji Lietuva“. Įsimintina šio kūrinio vieta skamba šitaip: Sesute! Šiandieną mane pavaduok! – / Atsiliepė Juozas ant galo; – / Paimk Donelaitį ir mums paskanduok, / Kad kas neužmigtų prie stalo. / Man tinka tas prūsas-poeta garsingas, / Kurs Lietuvą būriškai gyrė; / Tai tikras Homeras...
Susitiko vokiečių baltistai.
Šios eilutės cituotos ir Berlyno Humboldtų universitete per Vokietijos baltistų mokslinio susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ 104-ąją konferenciją. Būtinybė tai padaryti – labai įdomi. Jau per ankstesnį vokiečių baltistų susitikimą K. Donelaičiui skirtoje dalyje teologas G. Schneideris išsamiai analizavo ryšį tarp poemos „Metai“ kūrinio autoriaus ir jo, kaip liuteronų bažnyčios dvasininko. Net pabrėžta, kad būta labai stiprios sąsajos. Greifsvaldo universiteto bibliotekininkė Anja Kliewe pranešime, skirtame K. Donelaičio kūrybos skelbimo ir vertinimo įvairovei per maždaug 190 metų, pasigirdo tokia mintis: Didžiojoje Lietuvoje, kurios dauguma gyventojų yra katalikai, Mažosios Lietuvos poetas K. Donelaitis buvo mažiau vertinamas „dėl savo religinių įsitikinimų“. Pranešėja turėjo galvoje tarpukario nepriklausomą Lietuvą. Ši nuostata, kuriai pritarė ne tik Anja Kliewe, paskatino vokiečių mokslinio baltistų susivienijimo K. Donelaičio darbo grupę, sudarytą pasitinkant poeto 300-ąjį gimtadienį 2014 metais, pasidomėti, ką iš tikrųjų apie būrų poetą anksčiau rašė, kaip jį vertino autoritetingi Lietuvos Katalikų bažnyčios atstovai, visų pirma literatai ir literatūros žinovai.
Atidus žvilgsnis
Į Maironį (1862–1932) žvelgta ypač atidžiai. Juk Lietuvos atgimimo dainius – katalikas, įvairias aukštas pareigas ėjęs dvasininkas, taip pat profesorius, Kauno universitete dėstęs lietuvių literatūros istoriją. Pasidomėta, ką literatūros dėstytojas kunigas Jonas Mačiulis-Maironis tada jaunimui kalbėjo apie K. Donelaitį (pasiremta „Vagos“ leidyklos naujai leidžiamų poeto „Raštų“ trečiuoju tomu). Štai keletas citatų (kalba netaisyta – red.), kurias Berlyno universitete išgirdo baltistų konferencijos dalyviai: „XVIII amžius ne visai bergždžias (suprask: lietuvių raštijai, – aut.), jame gimė, pergyveno ir rašė mūsų didžiausias poeta, kurio vardu ir darbais Lietuviai ir šiandieną gali teisingai ir drąsiai didžiuotis prieš visas apšviestas Europos tautas. Buvo tai Kristijonas Donelaitis, iš lotyniško Donalitius vadinamas. Gimė per pačius naujus metus 1714 metais...“
Kalbėdamas apie jaunąjį K.Donelaitį, našlės motinos atiduotą „į neturtingų vaikų mokyklą“, paskui „kaipo gabų mokytinį“, galėjusį tęsti mokslą Karaliaučiaus universitete, Maironis visų pirma pabrėžė jaunuolio smalsumą, nepaprastą norą lavintis. Juk studentas „išsimokė graikiškos, lotyniškos, hebrajiškos ir prancūzų kalbų...“, taip pat stojo į seminarą, kur „lavinosi lietuviškoje kalboje“.
Labai nuoširdžiai ir dalykiškai Maironis peržvelgė ir tolesnį K. Donelaičio gyvenimą. Pagaliau ištarė: „Bet svarbiausias Donelaičio palikimas – tai jo poezija, kuria sau užsipelnė nevystančią garbę ir amžiną vardą...“ Peržiūrėdamas išlikusius būrų poeto raštus, Maironis nemenkino net ir silpnesnių Tolminkiemio bažnyčios klebono rašinių. Šiek tiek toliau: „Užtat poema „Keturi metai“ (taip tada vadinta K. Donelaičio poema „Metų laikai“, – aut.) savo epišku aprašymu gamtos ir žmonių gyvenimo stovi labai aukštai, ir nedaug atsiras pasaulėje tautų, kurios galėtų pasigirti tokiu poetišku subrendusiu ir originališku veikalu, čia kaipo kokiame veidrodyje matos visas XVIII amž. Lietuvių gyvenimas... Ypatų būdas trumpais žodžiais nupieštas taip gyvai, kad reikia tikrai stebėtis...“
Laiškai iš Lietuvos
Per konferenciją temos tęsiniu tapo iš Lietuvos gauti laiškai, kuriuose keletas ryškių Lietuvos Katalikų bažnyčios atstovų atsakė į baltistų jiems pateiktus klausimus: kaip šiandien katalikai vertina K. Donelaitį, ką jiems reiškia artėjantis būrų poeto 300-asis gimtadienis.
Pirmiausia žodis buvo suteiktas kunigui Vaclovui Aliuliui, kuris žinomas daugeliui vokiečių baltistų. Jis taisė Šventojo Rašto vertimus į lietuvių kalbą, prisidėjo prie lietuviškų maldų kalbinio tobulinimo, po sovietų okupacijos atgimusioje Lietuvoje ilgai redagavo žurnalą „Katalikų pasaulis“. Kun. V. Aliulis, atsakydamas į klausimus pabrėžė: „K. Donelaitis – maldingas krikščionis, uolus ganytojas, jo protestantizmas ne itin ryškus, niekuo jis nekliudo skaitytojams katalikams ir teologams. Labai gerbiame jį.“
Atsakymą į minėtus klausimus parašė ir vyskupas Juozas Žemaitis, gyvenantis Marijampolėje. Jo Ekscelenciją pagrįstai galima vadinti germanistu tarp Lietuvos dvasininkų: jis gerai moka vokiečių kalbą, atmintinai cituoja Goethę, kitus poetus, gerai išmano baltų ir germanų tautų kultūrų sąsajas. Vyskupo žodžiai baltistams buvo tokie:
„2014 metai dar toli, bet jubiliejui rengtis reikia iš anksto. Neabejoju, kad šis „kertinis lietuvių literatūros akmuo“ bus tinkamai pagerbtas. Taip, jis buvo evangelikų pastorius, bet ir mums, katalikams, jis labai brangus, ir prie jo pagerbimo prisidės ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia.“
Lietuvos žinios
2009-06-29