Festivalis „Knyga ir ankstyvoji vaikystė“
Knyga?
Žaisti...
Keliauti tarp tikrovės ir fantazijos...
Prisijaukinti jausmus...
Niekada nebūti vienam...
Suprasti pasaulį...
Turtinti kalbą...
Knyga...
Kartu mėgautis nuostabia švelnumo akimirka ir... padėti užaugti.
Tai Ženevos miesto savivaldybės Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyriaus (Délégation à la petite enfance) ir miesto bibliotekų tinklo išleistos mažulytės ir jaukiai iliustruotos knygelės tekstas. Ją radau miesto įrengtoje ir išlaikomoje žaislotekoje. Jų yra visose miesto bibliotekose bei lopšeliuose-darželiuose. Ją prisiminiau, nes paskutinę gegužės savaitę Ženevoje vyko festivalis „Knyga ir ankstyvoji vaikystė“, skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams (į mokyklą vaikai čia pradeda eiti ketverių ir iki šešerių metų dažnai vienu metu lanko ir darželius, ir mokyklas).
Viešosios Ženevos universiteto bibliotekos parke, festivalio veiksmo vietoje, puikiai dera milžiniškos šachmatų lentos, restoranėlis su lauko terasa, vaikų žaidimų aikštelė ir didžiulė XX a. pr. Reformatorių siena, kurioje iškaltos gigantiškos rūsčios keturių Ženevos reformatorių Guillaume’o Farelio, Jeano Calvino, Théodore’o de Bèze ir Johno Kno statulos. Gražaus miesto centre esančio Bastionų parko atributai tarsi simbolizuoja žinių, mokslo ir laisvalaikio, žaidimo bei malonumo samplaiką, taikliai nusakančią šio festivalio esmę. Gegužės paskutinę savaitę parke išdygo trys simpatiškos neaukštos palapinės, organizatorių vadinamos jurtomis. Kiekviena jų skirta kuriam nors knygos aspektui. Pirmoji jurta – žodžio karalystė. Joje nuo ryto iki vakaro vyko trumpi spektakliukai, teatralizuoti knygų skaitymai, buvo sekamos pasakos. Šios jurtos paskirtis – perteikti vaikams, kad knyga pirmiausia yra pasakojimas. Ir kokiais būdais – skambiais, dainingais, spalvingais ir bespalviais, judriais ir ramiais, tyliais ir garsiais, lėliniais, pieštais, karpytais ir visokiais kitokiais – galima papasakoti istoriją! Antroji jurta skirta žodžiui ir vaizdui. Joje vaikus sutiko knygų iliustratoriai, kurie, kaip kuris išmanė, rodė vaikams, kaip atsiranda knygos. Menininkė, kurią aptikau palapinėje, kartu su vaikais kūrė pasakojimą. Ji piešė, o vaikai pasakojo. Neįtikėtina, kaip skirtingai galima suvokti tuos pačius, atrodo, pačius paprasčiausius piešinėlius. Trečioji jurta skirta knygai kaip objektui. Ten vaikai, gavę tuščias, bet jau patikimai įrištas kartonines knygutes, patys jas užpildė: kūrė pasakojimus ir juos įvairiausiomis technikomis (kreidelėmis, pieštukais, dažais, spalvotais popierėliais ir medžiagos atraižomis) iliustravo. Į visas tris jurtas pagal griežtai sudarytą grafiką buvo vedamos miesto darželių grupės. Jose apsilankyti galėjo ir kiti miesto gyventojai, ypač, žinoma, vaikai. Į žodžio jurtoje vykusius spektaklius lankytojai turėjo pirkti pigius bilietus. Festivalis truko savaitę. Tą savaitę visose bibliotekose vyko po vieną Pasakų rytmetį, kurio metu profesionalūs pasakininkai (frankofoniškose šalyse tai populiari aktorystės pakraipa) sekė pasakas. Į juos rinkosi aplinkinių darželių grupės ir kiti norintieji. Kaip ir kiekvienais metais, vieną vakarą Miesto bibliotekoje vyko vaikų rašytojo paskaita apie jo paties knygas. Šiais metais pakviestas ypač įdomus ir iškalbus (tai juk taip reta!) belgų rašytojas Mario Ramos (www.marioramos.be). Vieną popietę, iš anksto užsiregistravę, vaikai galėjo eiti Pasakojimų trasa. Pagal pateiktą planą jie ėjo nuo vieno senamiesčio fontano prie kito, o prie kiekvieno jų laukė pasaka. Atėję į Bastionų parką, visi vaišinosi pavakariais. Festivalį karūnavo jau penktą kartą įteikta Mažų vaikučių premija (Le Prix P’tits Mômes), kurią Ženevos miestas jau penkti metai skiria vaikų rašytojui ir (arba) iliustratoriui. Iš keturių Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyriaus ir bibliotekų specialistų atrinktų knygų vaikai renka vieną, biuletenius su savo nuomonėmis įdėdami į darželiuose ir bibliotekose stovinčias urnas. Šiemet ją laimėjo Delphine Chedru už knygą „Ieškok žvėrelio“ (Cherche la petite bête).
Festivalį organizavo Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyrius kartu su miesto bibliotekomis. Norėdama daugiau sužinoti apie festivalio ištakas ir filosofiją, pakalbinau jo organizatorę, Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyriaus pedagoginės veiklos koordinatorę Francine Koch. Pasirodo, kad festivalis tėra mažytė visos Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyriaus kuriamos ir įgyvendinamos vaikų skaitymo ugdymo programos viršūnėlė. Kaip ir visur, pakanka vieno ar kelių gana įtakingų žmonių, kurie nutartų, kad tokios programos reikia, imtųsi ją kurti, išrūpintų valstybės pinigų ir įsuktų jos veikimo mašineriją. Ženevos miesto atveju tai buvo du vienas po kito į savivaldybę išrinkti politikai Marie-Françoise de Tassigny ir Manuelis Tornare, kuriems tokia programa atrodė svarbi. Tuo tikslu Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyrius iniciavo Kultūrinio budinimo programą, kuri yra be galo panaši į Lietuvoje šiuo metu vykdomą Valstybinę skaitymo skatinimo programą, tik čia ji skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams. Keista, kad šokis, muzika, vizualieji menai į Kultūrinio budinimo programą neįtraukti. Galimas dalykas, tai susiję su subjektyviu už programą atsakingų darbuotojų „kultūrinio budinimo“ kriterijų nustatymu. Kad ir kaip būtų, labai įdomu, kokiais argumentais ši programa grindžiama.
Ženevos miesto savivaldybės tinklalapyje skelbiama, kad kultūrinis budinimas ankstyvoje vaikystėje padeda vaikams integruotis į visuomenę, kovoja su socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu atskirtumu, turtina vaikų emocinį gyvenimą ir brandina suvokimą apie pasaulį. Ženeva yra tarptautinis miestas, juk trečdalis miesto gyventojų dirba tarptautinėse organizacijose, jau nekalbant apie didžiulį procentą legalių ir nelegalių imigrantų, kurių vaikai eina į darželius ir mokyklas. Galima suprasti praktinę tokio argumento prasmę. Vis dėlto net ir kitame kontekste toks argumentas skamba įtaigiai. Vaikystėje nejučiomis formuojami sunkiausiai įveikiami, nes nesąmoningai žmoguje įsigyvenę, stereotipai. Knygose skaitome iš viso pasaulio, visų socialinių sluoksnių atklydusias istorijas. Knyga kaip niekas kitas turi maginę galią žmogų perkelti į kitokį pasaulį, perduoti nepažįstamą, keistą patirtį, tačiau visa tai išgyventi savaip, asmeniškai, intymiai. Užtat knyga yra vienas geriausių būdų ne tik griauti jau susikūrusius neigiamus stereotipus, bet ir nuo pat ankstyvos vaikystės plėsti dar tik atsiveriantį vaikų akiratį, ugdyti atvirai mąstančius žmones. Francine Koch sakė, kad tokia programa pirmiausia reikalinga tam, kad vaikai priprastų prie knygų, skaitymo ir teksto, t. y. ugdytų knygų skaitymo įprotį. Anot jos, atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad vaikai, kurie, nemokėdami skaityti, „skaito“ knygas, t. y. girdi skaitomą arba pasakojamą tekstą, aptarinėja paveikslėlius kartu su suaugusiaisiais, lengviau struktūruoja savo pačių mąstymą, greičiau ir lengviau išmoksta skaityti. Ne taip seniai matytame britų dokumentiniame filme apie skaitymą sakoma, kad skaitymas yra itin sudėtinga smegenų veikla, reikalaujanti beveik visų smegenų funkcijų. Skaitant dirba vizualinis aparatas, jis šifruoja rašmenis. Suvokusios rašmenimis užfiksuotą turinį, smegenys tuojau pat jį susieja su asmenine skaitytojo gyvenimo patirtimi, t. y. įsijungia ir juslinis mąstymo aparato aspektas. Tolimesnis smegenų veiklos žingsnis yra intelektualinis kritinis perskaitytos ir jutimais išgyventos informacijos perdirbimas. Filme teigiama, kad jau pats skaitymo aktas lavina smegenų veiklą, vadinasi, ir mąstymą. Jei tuo tikėsime, tokią skaitymo skatinimo programą galima vertinti kaip investiciją į sveikesnę ir brandesnę ateities visuomenę.
Pažvelkime į kitus Kultūros budinimo projektus. Jie skirti trims grupėms žmonių: auklėtojams, tėvams ir vaikams. Suaugusieji, kuriems padedant vaikai pažįsta knygas, ankstyvojoje vaikystėje vaidina be galo svarbų vaidmenį. Jie ne tik atrenka ir perka vaikams knygas, jie jas ne tik skaito (kartais, o gal ir dažnai tėvai praleidžia jiems nepatinkančias teksto dalis), bet ir interpretuoja pasakojimus, to mokydami ir vaikus. Taigi, kaip ir Lietuvoje, kur Skaitymo skatinimo programa apima seminarus bibliotekininkams, darželio auklėtojams ir mokytojams, Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyrius organizuoja profesinį darželio auklėtojų ugdymą (bibliotekininkų švietimu, matyt, užsiima kitas skyrius). Ženevos vaikų darželių auklėtojai patys skatinami kurti. Kasmet rengiamas geriausio auklėtojų pasakojimo nurodyta tema konkursas. Lietuviškoje interneto svetainėje www.skaitymometai.lt pateikiami vaikams rekomenduotinų 2007, 2008 ir 2009 metų lietuvių autorių ir verstų knygų sąrašai. 2004 m. Ankstyvosios vaikystės rūpybos skyrius kartu su miesto bibliotekomis išleido panašią bibliografiją, skirtą vaikams nuo 0 iki 4 metų. Nuo to laiko kasmet išleidžiama panaši bibliografija, tačiau kaskart pasirenkama kita tema. Pavyzdžiui, 2007–2008 metais tai buvo „Vaizduotė“. Tokių brošiūrų galima pasiimti miesto bibliotekose, jų, žinoma, gauna darželiai, jų rasti galima ir municipalinių bibliotekų tinklo tinklalapyje. Po Ženevos darželius, kaip po Lietuvos kaimo vietovių bibliotekas, keliauja knygų lagaminai. 2008 m. Lietuvoje pirmaklasiai gavo dovanų knygų kraitelę. Ženevoje visi darželinukai, išeidami į mokyklą, pasiima po tris auklėtojų parašytas knygas, kurių herojai yra jie patys. Jos skirtos tėvams ir vaikams prisiminti darželyje praleistą laiką. Įdomiausia ir mane, jauną mamą, labiausiai suintrigavusi programos dalis yra vieši renginiai, skirti tėvams lavinti. Sužavėjo festivalyje dalyvavusio Mario Ramos paskaita, kurioje jis demonstravo, kaip reikėtų vaikams skaityti jo paties knygas, kaip suvokti keistesnes vietas arba iliustracijas ir nebijoti skaityti net tada, jei patiems tėvams ne viskas aišku arba atrodo problemiška. Vaikai knygos visumą suvoks taip, kaip jiems tuo metu bus aktualu, ir net su nemaloniomis tiesomis susipažins saugiai, iš puslapio, psichologiškai saugomi tėvų artumo. Jis siūlė šmaikščių atsakymų į galimus vaikų klausimus, žaidimų, kuriuos galima žaisti vienos ar kitos knygos padedamiems.
Kiekvieną mėnesį Miesto bibliotekoje rengiami „Kramst knyga“ rytmečiai. Jų metu prie pusryčių stalo labiau patyrę knygų vaikams skaitytojai – bibliotekininkai ir darželių auklėtojai – pristato jiems patiems patikusias neseniai išleistas knygas ir siūlo tėvams galimus knygų interpretavimo būdus, t. y. patys garsiai jas skaito. Iš tiesų, koks turtingas ir turiningas yra knygų pasaulis, o gyvenimas su knyga kur kas įvairesnis, spalvingesnis, svaresnis ir tikriausiai lengviau gyvenamas nei be jos. Todėl itin prasmingos yra visos iniciatyvos, bent daliai vaikų visam gyvenimui padovanosiančios knygą.
Literatūra ir menas
2009-06-19