Nežinau, ar įmanoma į save pažvelgti kito akimis, tačiau praėjusį savaitgalį patyriau ne ką menkesnį nuotykį – dalyvavau toje Poezijos pavasario ekspedicijoje, kuri vyko į mano tėviškę – Bijotus, skaityti eilėraščių prie Dionizo Poškos Baublių. Porą valandų savo kaime buvau kultūrinis priklydėlis, į savo gimtuosius nuvaikščiotus pašalius bei pasaulinės reikšmės traukos centrus turėjau progos pažvelgti turisto žvilgsniu.
Kelionės metu atradau tris dalykus: vieną liūdną ir du pakeliančius ūpą.
Pradėsiu nuo nelinksmojo. D.Poška, kaip žinia, prieš du šimtmečius (pirmąsyk paminėta 1812 m.) įkūrė pirmą Lietuvoje kraštotyros muziejų, kuriame sukaupė daugybę įdomių eksponatų. Po D.Poškos mirties dalis jų iškeliavo į patikimas rankas pagal paties šviesuolio valią, dalį išgrobstė ginkluoti svieto perėjūnai per didžiuosius karus.
Man vaikystėje atrodydavo, kad gėrybių abiejuose Baubliuose likę tiek, kiek reikia: pirmajame atkurtas D.Poškos darbo kambarėlis su autentišku staleliu su suoliuku, antrajame prigrūsta ginklų, šarvų, šalmų, patrankų sviedinių, mamuto šonkaulių ir gal dar kažin ko. Visko prisispaudęs prie stiklinio gaubto nesužiūrėsi.
Prieš gerus dvidešimt penkis metus mano atmintis tą bendrą gėrybių vaizdą per stiklą nufotografavo. Pastaruosius keliolika metų, kai užsukdavau prie Baublių, nelįsdavau prie stiklo žiūrėti į antrojo Baublio turinį, pasitikėdamas tuo vaizdu nusėdusiu atmintyje. Šiemet pažiūrėjau. Vidury altanos likę pora suskilusių patrankos sviedinių ir du mamuto šonkauliai. Šarvų ir kt įdomybių – nebėra.
Juos greičiausiai pavogė. Vietiniai žmonės numano, kas ir į kokius užsienius visą tą gėrį išbogino (turbūt dabar tie šarvai žėri kokiuose nors germanų provincijos valdovų rūmuose). Tik įrodymų, sako, nėra. Buvo prižiūrėtoja, pastaruosius pusšimtį metų Baublius administravo bei globojo Šiaulių „Aušros“ muziejus – bet jie vagystės ar grobstymo nepastebėjo ir paieškos, jei neklystu, nepaskelbė. Vadinasi, tiek jiems terūpėjo. Kita vertus, nieko keista – kai pagalvoji, kur tie Šiauliai – už 70km, net ne ta apskritis. Seniausias Lietuvos muziejus liko praktiškai be eksponatų. Galima guostis tuo, kad patys Baubliai, kurie yra didesnė vertybė už visus šarvus ir šalmus kartu sudėjus, yrant šlaitui nenugarmėjo į Pelą.
Dabar gerosios naujienos. Laimei, ne visi žvelgė į Baublius kaip į idilišką prieš dvidešimt metų darytą atviruką. Profesorius Stasys Skrodenis, kurio tėviškė ribojasi ir su Bijotais, ir su Vyšniakalniu, iš kur D.Poška su talkininkais parsirideno Baublius, regėdamas nykstantį paveldą darė žygius po visokias instancijas ieškodamas būdų kaip pakeisti padėtį. Kas yra bandęs, sutiks su tuo, kad sunku mūsuose rasti teisybę. Vis dėlto atkaklumas davė savo vaisių: galiausiai, kai Bijotų seniūnu tapo Steponas Jasaitis (bene pirmas seniūnas po nepriklausomybės atgavimo, kuriam rūpi Baublių muziejus), ledai pajudėjo. Sutelktomis pajėgomis Šilalės rajonas atsikovojo Baublius iš minėtos mistinės Šiaulių organizacijos.
Teko nugirsti, kad pateikus projektą pavyko gauti ES paramą ir iki 2012 metų, kai bus švenčiamas Baublių jubiliejus, viskas aplink muziejų bus padoriai sutvarkyta.
Vietiniai žmonės turintys gerą atmintį bandė prisiminti, kada pastarąjį kartą vyko Poezijos pavasario renginys prie D.Poškos muziejaus. Gali būti, kad 1971-aisiais, kai Baublius apvilko plieno ir stiklo gaubtu. Kita gera žinia – nuo šiol poezijos pavasaris prie Baublių vyks kasmet, nes Šilalės rajono savivaldybė įsteigė Dionizo Poškos premiją, kuri bus įteikiama poetui, kaip skelbiama nuostatuose, „už geriausią poezijos rinktinę, atspindinčią etninius motyvus, lietuviškas tradicijas, bylojančią istorinę atmintį“.
Pirmuoju laureatu tapo Vladas Braziūnas. Kitaip ir būti negalėjo: jei kur kalbose apie žodinę kūrybą trakšteli šaknis „etno“, vienas pirmųjų asociacijų lauke stovi V.Braziūnas. Nedaug kas iš kolegų poetų su šiuometiniu laureatu išgalėtų varžytis įdirbiu šiuose dirvonuose, todėl ir mes, poetinė laureato svita: Juris Kronbergs, Antanas Drilinga, Liutauras Degėsys ir šių eilučių autorius sėdėjom labai aiškiai jausdami šio pavasario hierarchiją (ir tik aktoriaus Ramūno Abukevičiaus meistriškai skaitoma Poškos, Baranausko ir Sarbievijaus poezija kilo į tas pačias aukštybes kaip ir laureato eilės).
Per dvi dienas patyriau keturis V.Braziūno poezijos seansus (reikėtų atskiro rašinio apie kitą dieną vykusius Poezijos atlaidus Papilėje prie Daukanto klėtelės – kokia galybė žmonių ten susirinko mūsų pasiklausyti!), dar tiek pat kartų klausiausi kaip jis skaito J.Kronbergo vertimus. Vienu metu atėjo į galvą mintis, kad V.Braziūnas yra labiau nei aukštaitis, kiaurai perpratęs žemaičius, stiprokai įsikniaubęs į latvių tarmes. Tiesiai sakant, Braziūnas yra baltas. Žynys.
Sėdint mieste visokios tos etnologijos, etnografijos, folkloristikos ir pan dalykai daugeliui asocijuojasi su kapstymusi po senienas, po negyvus, laiko užneštus kultūrinius sluoksnius. Tačiau pakanka išgirsti (ir pamatyti) kaip V.Braziūnas skaito – protarpiais uždainuodamas – savo moderniai archaiškas eiles, ir koks ryšys užsimezga tarp poeto ir klausytojų, tada patiki, kad tai nėra archeologija ar tam kartui išmoktas amatas. Tai, mūsų laimei, gyva tradicija. Čia tūkstantį metų dabar; tiksliau, mes čia esam dabar ne vieną, o daug tūkstančių metų.
Ašen savo ruožtu patyręs, kad visokių eilių reikia nesugadintiems žmonėms, iš kelionės grįžau apsisprendęs nuo šiol rašyti kur kas geriau.