Poezijos pavasaris 2009 Geltonas, storas, su dviem kompaktiniais diskais. Aišku, pagal storumą jis nepralenkia 2001-aisiais V. Braziūno sudaryto almanacho, kuris į istoriją jau įėjo kaip „sudėtas kone iš visko, ką atsiuntė“. Šiais metais, kaip ir pernai, man įdomiausia akustinė dalis. Poeto balsas, stulbinančiai redaguojantis teksto suvokimą ir dar kartą patvirtinantis, jog eilėraštis yra garsas. Atsispyrus stereotipo sakoma, kad poetai nemoka skaityti savo eilėraščių. Drįstu prieštarauti: tai suvokėjas dažniausiai tuo teisina savo negebėjimą (ar tingėjimą) įtempti klausą. Savo tekstus, net ištartus su klaidomis, „neraiškiai“, neaiškiai išmurmant, poetai interpretuoja tiksliau už aktorius, kurie taipogi pateikia savo CD su visų „Poezijos pavasarių“ laureatų eilėraščių interpretacijomis.
Daugelyje vietų su jais nesutinku: smarkiai ginčyčiausi dėl intonacijų, žodžių bei prasmių išryškinimo, tačiau visada džiaugiuosi šia neatsitiktine poetų ir aktorių draugyste. Klausantis net nustembi, nes Just. Marcinkevičių naktį pažadina žaibas, o štai E. Karnauskaitę – alkis. Tokių mielų paradoksų sklidinas visas almanachas, ypač vertimų dalis, netikėtai ataidinti mūsiškes metafizines poezijos slinktis. „Poezijos pavasarį“ visada godžiai skaitau iš savotiško patriotizmo: juk tai svaigulio ir labai vibruojančio verbalinio suintensyvėjimo laikas; laikas skaityti visus būties klausimus kondensuojančius eilėraščius ir susitikti.