Kęstutis NavakasApdainavo Ukmergę, Šventąją...
Kasmet į Žemaitkiemį, jaukų Ukmergės rajono miestelį, suvažiuoja poezijos gerbėjai, kultūros žmonės. Čia vyksta neeilinis renginys, skirtas poeto Vlado Šlaito atminimui. Jį rengia šio Ukmergės kraštiečio vardu pavadinta savivaldybės biblioteka. Ta proga kasmet komisijos išrinktam literatui įteikiama Vlado Šlaito literatūrinė premija.
Ukmergėje yra senos literatūrinių premijų tradicijos. Prieškario metais šviesių šio krašto žmonių rūpesčiu buvo įsteigta Ukmergės miesto premija, kuri kelerius metus iš eilės buvo skiriama už romantiškiausią metų literatūrinį kūrinį. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 m. tapo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“. 1938 m. ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai“.
Atgaivinant miesto kūrybinę dvasią skatinusią premiją, Ukmergės rajono taryba 1999 metais įsteigė kasmetinę literatūrinę premiją, pavadintą iškilaus Ukmergės krašto poeto Vlado Šlaito vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, ne viename savo eilėraštyje skaidriu nostalgišku liūdesiu nuspalvino Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę.
Į renginį, skirtą poetui Vladui Šlaitui, suvažiavo daug žmonių. Žemaitkiemio bažnyčioje klebonas Rimantas Laniauskas aukojo šv. Mišias už poetą, jo motiną, artimuosius. Miestelio kapinėse buvo pašventintas paminklas poeto motinai, neseniai pastatytas JAV gyvenančių tautiečių lėšomis. Susirinkusieji apžiūrėjo nedideliu muziejumi tapusią poeto gimtąją pirkią.
Vėliau visi susirinko į Žemaitkiemio mokyklą, kur prasidėjo poezijos ir muzikos šventė. Joje dalyvavo rajono literatai, poeto artimieji, po pasaulį pasklidę kraštiečiai. Savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė premiją laureatui įteikti pakvietė rajono merą Algirdą Kopūstą.
Šių metų literatūrinės premijos laureatas Kęstutis Navakas aštuonerius vaikystės metus praleido Taujėnuose. Vėliau su tėvais išvyko į Kauną ir šiuo metu ten gyvena. Yra išleidęs septynias knygas. Penkias iš jų – poezijos. Pats save vadina laisvu žmogumi – bendradarbiauja su keliais leidiniais, yra knygų apžvalgininkas, rašo kultūrinėmis temomis. Anksčiau yra dirbęs televizijoje.
Kęstutis Navakas 2006 metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, tais pačiais metais jam įteiktos Poezijos pavasario ir Julijono Lindės–Dobilo premijos už geriausią eseistiką knygoje „Gero gyvenimo kronikos“, Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Atspėtos fleitos“. Poetas paskelbtas įsimintiniausiu Kauno menininku.
Atsiimdamas apdovanojimą iš rajono mero Algirdo Kopūsto rankų, laureatas prisipažino, kad šis apdovanojimas jam vertingesnis už Nacionalinę premiją, nes apdovanojimą gauna iš savo kraštiečių.
Norėtųsi „Draugo“ skaitytojams pasakyti porą žodžių apie Vladą Šlaitą, sudėtingo likimo žmogų. Jis gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas buvo pasitraukęs per Pirmąjį pasaulinį karą. Jam gimus šeima parvažiavo į Lietuvą, apsigyveno tėviškėje – Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje. Čia praėjo nelengva, skurdi poeto vaikystė. Vėliau šeima apsigyveno Ukmergėje. Baigęs pradžios mokyklą, Vladas 1932 metais įstojo į Ukmergės gimnaziją, kur ir parašė pirmuosius eilėraščius.
„Berods dar pirmoje gimnazijos klasėje ėmiau dėlioti eilėraščius ir slaptai pasvajodavau, jog vieną dieną rašysiu kaip Aistis, Brazdžionis...“ – rašė Vladas Šlaitas. Ankstyviausioji Vlado Šlaito poezija buvo skelbiama gimnazijos sienlaikraščiuose, spausdinama jaunimui skirtuose prieškario periodiniuose leidiniuose – „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“, „Šviesos keliai“ ir kituose. Gimnazijos laikų posmai – sklandūs ketureiliai, gražiai surimuoti, liūdnoki, ilgesingi.
1940 metais, išlaikęs abitūros egzaminus, tų pačių metų vasarą baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus ir buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Ten mokytojavo vienerius metus. Pasibaigus mokslo metams, Vladas Šlaitas grįžo į Ukmergę ir pradėjo dirbti savivaldybėje.
Po 1943 metų Vladas Šlaitas pradėjo savo klajones: Olandija, Vokietija, Škotija, Anglija. Nuo 1945 m. Vladas Šlaitas gyveno stovykloje Šlezvige, Vokietijos šiaurėje, truputį vėliau – Tolke; dar po metų – jau Neustadte, didelėje tarptautinėje stovykloje. 1947 m. su nemažu lietuvių būriu persikėlė į Angliją, kur buvo apgyvendintas Market Harborough stovykloje. Skirstant į darbo vietas, Vladas Šlaitas išvyko dirbti į Kinlochleveno plieno fabriką pagalbiniu darbininku, vėliau dirbo Eccles mieste esančiame medvilnės kombinate, metalo perdirbimo fabrike.
1964 metais V. Šlaitas ilgam apsigyveno Londone, kur ligoninėje dirbo sanitaru, o nuo 1968 m. – „Nidos“ leidykloje linotipininku.
Vladas Šlaitas visą laiką kūrė. Vokietijoje jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Lietuvių žodis“, „Mūsų viltis“, „Mintis“, Žiburiai“ ir kituose. Nuo 1947 metų, jau gyvendamas Anglijoje, skelbė eilėraščius daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų. Juos spausdino „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“, „Laiškai lietuviams“, „Išeivių draugas“, kiti.
Recenzavo Alfonsas Nyka–Niliūnas, Kazys Bradūnas...
Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt Vlado Šlaito poezijos rinkinių: „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965), „34 eilėraščiai“ (1967), „Aguonų gaisras“ (1969), „Pro vyšnių sodą“ (1973), „Nesu vėjo malonėje“ (1978), „Rudenio vynas“ (1991).
1955 m. Didžiojoje Britanijoje, Bradforde leidžiamame religinės kultūros žurnale „Žibintas“ buvo išspausdintas vienintelis V. Šlaito prozos kūrinys – novelė „Klapčiukai“, kurią parašė 1945 m. Kiekviena poeto knyga išeivijos spaudoje susilaukdavo nemažo literatūrinio rezonanso, pelnyta ne viena literatūrinė premija: už Didžiojoje Britanijoje, Londone 1959 metais išleistą poezijos rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; už 1991 m. Čikagoje išleistą poezijos rinkinį „Rudenio vynas“ tais pačiais metais paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premija.
Jo knygas recenzuodavo labai reikliai į kūrybą žiūrintis Alfonsas Nyka-Niliūnas, labai jas mėgdavo literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, „Draugo“ šeštadieninius Kultūros priedus rengęs poetas Kazys Bradūnas.
Lietuvoje, krašte, kurio ilgesys perpina daugelio Vlado Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982 m.). Deja, sovietmečio cenzūra neleido atskleisti visos Vlado Šlaito kūrybos esmės. Tik kai Lietuva tapo nepriklausoma, 1997 metais. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido išsamią V. Šlaito kūrybos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“, kurią sudarė docentė I. Žekevičiūtė. Poetas šios knygos jau nesulaukė. Jis mirė 1995 metų gegužės 28 dieną. Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje. Į Lietuvą palaikų atvežti nepaprašė.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“