Accessibility Tools

NemunasNemunas       Balandžio 30 d., 17 val. 27 min. į Klaipėdos kultūrų komunikacijų uostą įplaukė Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas ir jo pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė. Tiesa, juos atlydėjo riteriško veido patyręs Klaipėdos žinovas ir „Nemuno“ leidyklos knygnešys. Telieka jo vardas paslapty.

 

Šis upės desantas į uostamiestį atvyko pranešti apie savo gyvavimo penkmetį (2004–2009). Savaitraštis kilimo iš žurnalo „Nemunas“ (1967–2004). Pamenu, koks buvo kauniečių sujudimas, kai pasklido žinia, kad žurnalo „Nemunas“ nebereikia, nebėra pinigų jam finansuoti, jis turi tapti kažkuo visai kitu. Įsiminė kaunietės poetės Dovilės Zelčiūtės tuometinė nerimo išraiška – kaip išsaugoti „Nemuną“? Dirbti, rašyti, nemiegoti, susitelkti, įrodyti... Beje, Klaipėda sveikina Dovilę, čia aprašomą balandžio 30 d. vakarą šventusią savo jubiliejų, tik be dviejų į Klaipėdą atvykusių bičiulių – Viktoro ir Gražinos.

 

Šiandien galime tvirtai sakyti: Kaunas turi savo savaitraštį „Nemunas“, kuris peržengia miesto ribas. „Nemunas“ nori tapti visos Lietuvos kultūros ir meno metraštininku, kuris aktualiai, aiškiai, protingai ir paprastai pateiktų kultūros judesius Lietuvos miesteliuose kiekvienam besidominčiam kultūra. Žinia, platesnio akiračio žmones miesteliuose gali ant pirštų suskaičiuoti. Ką ten Mažeikiuose, Šilutėje ar Telšiuose. Klaipėdoje situacija panaši – apie „Nemuną“ žino tik nedidelis rašančiųjų būrelis. Savaitraščio vyr. redaktorius V. Rudžianskas vakaro metu padėkojo klaipėdiečiams G. Grajauskui, G. Gugevičiūtei, R. Kmitai ir kitiems, kurie leido savo tekstus į „Nemuno“ vandenis, kai dar mažai kas tikėjo laikraščio ambicijomis peržengti regiono ribas. Galima turėti ambicijų, bet neturėti potencijos. Kaunui užtenka ir viena, ir kita. Redaktorius nuo pat pradžių iš savęs reikalavo suderinti asmeninį skonį ir toleranciją kitiems, kitokiems. Sakė, kad tai lyg ir pavykę, pagyrė kūrybinę „Nemuno“ grupę, bendraminčius, puse lūpų prasitardamas apie būtus nesutarimus. Juk iš pradžią tekstus savaitraščiui teikusiųjų likę tik keli. Tarp jų poetas Donaldas Kajokas – vienas tvirčiausių „Nemuno“ vagos gilintojų.

 

Redaktorius, paklaustas apie blizgų „Nemuno“ popierių, paaiškino, kad tai stiprioji laikraščio pusė, išskirianti jį iš kitų kultūros laikraščių. Toks popierius leidžia pateikti skaitytojams itin kokybiškas nuotraukas, tiek reportažines, tiek menines. Redaktorius neketina keisti popieriaus į pigesnį, nes nenori nuvilti fotografų, kurie patiria estetinį visavertiškumo jausmą, matydami kokybiškai pateiktą vaizdą.

 

Taigi, norėdami apibendrinti „Nemuno“ savitumą, galime sakyti – daug kokybiškų nuotraukų, gana geri apžvalginiai, informaciniai tekstai ir Lietuvos žmonių (liaudies) rašytinė kūryba prie ketvirtadienio popietinės kavos puodelio ant mokytojo, gydytojo, vaistininko, verslininko, statybininko, studento, pensininko kelių.

 

Vakaro metu „Nemunas“ pristatė savo išleistą klaipėdiečio Egidijaus Gaidausko pirmąją poezijos knygą „Pieno punktas“. Egidijus, gavęs Klaipėdos savivaldybės paramą knygai leisti, pasirinko „Nemuno“ leidyklą ir liko patenkintas bendradarbiavimu: buvo įsiklausyta į jo pastabas dėl viršelio, nors laikas labai spaudė. Ir tolimesnė knygos pristatymo kelionė nenutrūko – kalbėta ir skaityta Vilniaus knygų mugėje, Kaune, spaudoje. Autoriui, ypač leidžiančiam pirmąją savo knygą, svarbu jausti leidyklos palaikymą ir draugišką susikalbėjimą. Šią funkciją leidykla gražiai plėtoja ir ateityje neabejotinai sulauks rašančiųjų dėmesio.

 

Tiesą sakant, vakaras Klaipėdoje ir prasidėjo nuo Egidijaus knygos. V. Rudžianskas tuoj pat paniro į mąstymus apie istorinę „Pieno punkto“ aplinką – Rytprūsius, į kalbinius (tarmės) niuansus (pastebėjo, kad Egidijus, būdamas žemaitis iš Batakių, kaip, beje, ir Gražina Petrošienė, savo eilėraščiuose vartoja zanavykišką dviskaitą), atkreipė dėmesį į gaisro metaforą Egidijaus (bažnyčia dega) ir savo eilėraščiuose (Litvino vaistinė degė). Egidijus, kaip istorikas (tai jo siekiamas antrasis išsilavinimas, jis jau turi lietuvių filologijos diplomą), papildė Viktorą dar vienu pavyzdžiu: Adomas Mickevičius, pamatęs gaisrą Naugarduke, pradėjo rašyti „Akių tamsoj, širdies šviesoj...“ Stipri gaisro metafora, perteikianti istorinio laiko intensyvumą, kai prieš matančiojo akis grožis, architektūros vertybės, žmonių prakaitas ir kūrybinis polėkis virsta pelenais. Dulke buvai, dulke ir liksi. Barstykimės galvas pelenais ir poezija.

 

Gal net ne taip įdėmiai klausiausi, ką kalbėjo Viktoras ir Egidijus, kiek plūduriavau užgimusios dviejų poetų bendrystės akivaizdoje. Kažkoks mielas susikalbėjimas, susičiulbėjimas. Šioje komunikacijoje tyliai, nors labai iškalbingai, dalyvavo ant KKKC sienų kabėjusios nuotraukos – išdidinti lėlių veidai, sustingę viršgarsiniai žvilgsniai, gelsva prietema. Tai lėlių teatro režisierės Jūratės Januškevičiūtės nuotraukų paroda, tarsi pro vartus įvedusi miestiečius į Klaipėdos lėlių teatro festivalį „Karakumų asilėlis“, vykusį gegužės 1–3 dienomis. Bet tai jau kita istorija.

 

Vakaro metu Egidijus dar skaitė savo eilėraščius, paskui savuosius skaitė Viktoras, Gražina ruošėsi, bet vakaras pritrūko laiko poezijai, nes laukė vynas, Nidos su meile sutepti sumuštiniai, draugiški „Nemuno“ bičiulių pasišnekučiavimai, svečių kelias atgal į Kauną.

 

Klaipėdiečių irklai pastogėse ilgėjosi šiltai glamonėjančių „Nemuno“ bangelių. Toks ramus, infantilus klaipėdietiškas ilgesys.

Kulturpolis.lt
2009-05-06