Liudvikas Jakimavičius Sovietiniais laikais kirpyklose bene populiariausias kirpimosi „fasonas“ buvo „pod boks“ už 25 kapeikas, o su odekolonu – 35 kapeikos. Kirpėja mašinėle plikai nuvarydavo plaukus, palikusi tik čiupą viršugalvyje. Iš kirpyklos išeidavai kaip kvepiantis pigiu odekolonu boksininkas. Nežinau, ar šiandieninės „ciriulnikės“ taip apkirptų, bet senstelėjusios kirpėjos pensininkės tikrai tą kirpimo stilistiką su nostalgijos ašara akyje turėtų prisiminti. Galima būtų parašyti esė žanro kūrinį apie anų laikų kirpyklas, jų kvapus, plaukų šlavėjas, bet ne apie tai kalba. Dabar didžiąja Lietuvos kirpykla tapo Seimas, Vyriausybė ir Finansų ministerija, „pod boks“ karpydama viską be atrankos. Visai nebūtų blogai, jei valstybė priverstų taip nusikirpti Bosui, kitiems milijonieriams, Leo berniukams, energetikams, šilumininkams ir asmenims, kurie pajamų deklaracijose negali pagrįsi savo turto kilmės. Eidami pasivaikščioti gatve matytume, su kokio luomo boksininku prasilenkiame. Kažin ar kiltų noras su tokiais pasiboksuoti viešame ringe, nes jie labai gerai žino, kaip užversti tavo kanopas, talkinant treneriams iš VSD, žiniasklaidos, teismų ir kitų „garbingų“ valstybės institucijų.
Kad ir kaip ten būtų, dabartiniai kirpėjai ir kirpėjos kelia nerimą, jog atsidavęs į jų rankas iš kirpyklos išeisi pusiau skustas, pusiau luptas, kas atsitiko ir su mūsų kultūros šukuosena.
Esu rašęs, kad man patiko konservatorių partijos kultūros programa. Kai prie jų prisidėjo ir krikščionys demokratai, atsirado dar daugiau optimizmo. Atrodė, kad dvidešimt metų beviltiškoje stagnacijoje skendėjusi mūsų kultūros politika ims tiestis. Deja, du rezonansiniai kultūros projektai: VEKS ir Valdovų rūmų atstatymas užgriuvo ir mūsų naująją valdžią, ir visuomenę kaip pats baisiausias siurrealistinis sapnas. Abu projektai buvo prisidengę kultūros vėliava, po kuria tuoj pat sulindo gausybė šulerių, nupirktų ekspertų, viešųjų pirkimų – pardavimų įstaigų etc. Tada ir pasirodė, kad nefasadinei kultūrai ministerija lėšų neturi. Čia atsirado nukreipiantysis kelio ženklas: Kreipkitės į fondus (SRKTF arba Kultūros). Visi taip ir pasielgė, šiek tiek gavo ir buvo laimingi. Tačiau leidiniai, vos tik gavę pirmuosius pinigus, atsidūrė kirpykloje – Finansų ministerija Fondo finansuotiems projektams kirptelėjo 27 procentus finansavimo. „Ir teisingai pasielgė“, – komentuoja interneto portalų komentatoriai, nes kam reikia finansuoti kultūrinę žiniasklaidą, kurios „niekas neskaito“. Prie širdies ranką pridėję prisipažinkim, kad taip ir yra. Tikrai niekas nebeskaito.
Prieš savaitę važiavau į savo kaimą apžiūrėti bityno. Stabtelėjau prie vienos gyvenvietės bibliotekėlės ir pagyvenusios bibliotekininkės klausiu: „ Gal turite „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „7 meno dienas“? „Neturime“, – atsako, o ant staliuko guli „Vakaro žinios“ ir „Panelė“. Moteriškė aiškina, kad anksčiau biblioteka užsisakydavo, bet niekas neskaitė, tai pagal žmonių poreikius pasikeitė ir prenumerata. Pagal tą prenumeratą ėmė keistis ir žmonių mąstymas per visą Lietuvą.
Prieš mano akis du pranešimai Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondui. Pirmasis: „Gautas LR Finansų ministerijos pranešimas (2009-03-26 Nr.(2,33-01)-6K-0903229 dėl prognozuojamų 2009 metų valstybės biudžeto asignavimų mažinimo apimčių.
Asignavimai Fondui mažinami 3177 tūkst. Lt, t. y. 27 proc.
Antrasis byloja, kad Vyriausybė skiria Fondui papildomai 3 milijonus litų remti regioninei spaudai. Čia pats Saliamonas nusisuktų sprandą ties tokiu galvosūkiu, kodėl iš pradžių atimama, o po to skiriama? O pasirodo, kad problemėlė paprastesnė už paprastą. Šakar makar. Kaži kas sugalvojo, kad reikia nukirpti kultūros leidinių finansavimą ir lėšas permesti regioninei spaudai, kuri toli gražu nėra podukra. Tačiau ji kur kas veiksmingesnė per rinkimus.
Aiškumo dėlei visiems įtūžusiems ir pavydiems kultūros nemylėtojams noriu paaiškinti, kad, pvz., toks 12 puslapių kultūros savaitraštis „7 meno dienos“ finansavimą iš valstybės biudžeto gauna kur kas mažesnį nei vienas Seimo deputatas. „Literatūra ir menas“ (24 p.) – panašiai kaip vienas Seimo deputatas. Kazimieros Prunckienės suorganizuotos arimo varžybos surijo trejų metų SRKT fondo biudžetą (maždaug 20 visos kultūrinės spaudos biudžetų in corpore) . Rašytojai suvažiavime kreipėsi į Prezidentą ir Vyriausybę, kad tokia valstybės lėšų taupymo strategija – visus kirpti „pod boks“ neturėtų tęstis. Visuomenė pasipiktino, pareiškusi nuomonę, kad jokių Lietuvos rašytojų jai nereikia, lai eina visi šunims šėko pjauti.
Tačiau, kad ir kaip ten neapkęstum tos dabartinės lietuviškosios raštijos, knygos, leidiniai ir leidyklos sukuria darbo vietų, autoriai, tegul ir mizeriškus, bet gauna honorarus, už kuriuos gali nusipirkti dienai bandelę. Kartą šnekėjausi su vienu estų mėnraščio (mūsų „Metų“ analogu) redaktorium. Jis ir sako: „Parašyk mums apie dabartinę lietuvių literatūrą, bet, žinai, mes labai skurdžiai verčiamės, už straipsnį galėsim sumokėti tik 200 eurų.“ Pakraipiau ausimis, nes mūsų spaudoje už straipsnį literatūros apžvalgininkas negauna nė 100 litų. Tokia tad kultūros politika tęsiasi jau visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Smetonos laikais Salomėja Nėris už eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“ gavo premiją, už kurią išvažiavo pagyvent į Paryžių, nes protingi žmonės suvokė, kad kultūra ir kūryba yra šio to vertas dalykas.
Mūsų valdžia labai chunveibiniškai užsiciklino, kad per metus kitus renovuos tūkstantį penkiaaukščių chruščiovkių. Nei jų kas prašė tos renovacijos, nei ką. Vos ne kaip prievartinė kolektyvizacija, kai tuo pat metu Lietuvoje griūna apie 1200 apleistų dvarų, kurių savininkams ar prižiūrėtojams jokie bankai neduoda net mizeriškų paskolų. Vilkaiti, gal užkaukime kartu mėnesienoje, visi nukirpti „pod boks“.