Vertingiausią savo gyvenime lobį – per stebuklą į šiukšlyną nepatekusį „Aušros“ laikraščio archyvą – knygotyrininkas Domas Kaunas padovanojo Vilniaus universiteto (VU) bibliotekai.
Universitetui perduotame archyve – apie 160 dokumentų: tai laiškai ir atvirlaiškiai, susiję su „Aušros“, vieno svarbiausių lietuvių tautos atgimimo laikraščių, leidyba 1883–1886 metais Ragainėje ir Tilžėje. Tarp susirašinėjimo autorių – iškilių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjų Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Juozo Miliausko-Miglovaros, Andriaus Vištelio-Višteliausko, Eduardo Volterio, Georgo Zauerveino, Jurgio Mikšo ir kitų pavardės.
„Gyvenime pasitaikė nemažai įdomių susitikimų bei atradimų, tačiau jau niekuomet jis nepadovanos tokios vertės dalykų, – juk „Aušros“ leidyba turėjo didelės įtakos Lietuvos valstybės atgimimui. Dalis laikraščio archyvo pražuvo, dalis buvo išvogta, dalis supuvo. Negalėjau tikėtis, kad po šimto metų dar bus kas nors likę. Bet manau, kad šis lobis pateko man į rankas neatsitiktinai, tarsi likimui pamojus pirštu“, – sakė D.Kaunas.
Išgelbėjo šiukšliavežio vairuotojas
O buvo taip. Žinomam knygotyrininkui, bibliofilui, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojui paskambino nepažįstamas vyriškis, pasveikino su Spaudos atgavimo ir knygos diena ir papasakojo apie savo netikėtą radinį.
Kaunietis Pranas Matijošius, pagal profesiją – šiukšliavežio vairuotojas, buvo paprašytas padėti tetai, gyvenančiai Kauno centre. Po mediniame jos name kilusio gaisro reikėjo remonto, tad šiukšlėms išvežti moteris pasikvietė sūnėną. Ardant apdegusį namo stogą į kiemą staiga pasklido popieriai. Kartu su kitomis šiukšlėmis darbininkai juos jau ruošėsi mesti į mašiną. Tačiau pakėlęs lapus nuo žemės P.Matijošius pamatė, kad tai laiškai ir atvirlaiškiai, adresuoti Martynui Jankui. Pastarasis į istoriją įėjo kaip aktyvus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ laikraščio iniciatorių ir leidėjų. Laiškai buvo datuoti 1883–1887 ir vėlesniais metais, siųsti iš Rygos, Varšuvos, Prahos, Sankt Peterburgo, Maskvos, Odesos, kitų Rusijos imperijos miestų, taip pat Bulgarijos, Norvegijos, JAV. Vyras surinko popierius ir parsivežė namo, kur juos tyrinėjo jau atidžiau. Padedant vyresniajai dukrai Laurai, kolegijos studentei, panaršė po internetą ir rado M.Jankaus muziejaus Bitėnuose svetainę, kurioje aptiko šio muziejaus steigimo iniciatorių – dailininkės Evos Labutytės, žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus ir D.Kauno pavardes. Kauniečiui P.Matijošiui, matyt, artimiausia pasirodė D.Kauno pavardė, o rasti VU profesoriaus telefoną buvo nesunku.
Kelionė istorijos pėdsakais
Išgirdęs šiukšliavežio vairuotojo pasakojimą profesorius iš pradžių juo nepatikėjo. Tačiau padedamas dukrų P.Matijošius dar tą patį vakarą keletą laiškų nuskenavo ir nusiuntė D.Kaunui. Kompiuterio ekrane knygotyrininkas išvydo J.Basanavičiaus, M.Jankaus, P.Vileišio, Kristupo Voskos ir kitas jam gerai žinomas pavardes. Po keleto savaičių susitikus su P.Matijošiumi Kaune, šis pristatė didoką kartoninę dėžę, kurioje gulėjo daugybė laiškų bei atvirlaiškių. Išsamiai juos ištyręs D.Kaunas konstatavo: radiniai neabejotinai yra „Aušros“ ir „Varpo“ – svarbiausių lietuvių tautos atgimimo laikraščių – archyvo dalis.
Vėliau profesorius, tarsi koks detektyvas, bandė atsekti, kaip minėtasis archyvas, kadaise saugotas Bitėnuose, M.Jankaus namuose, atsidūrė medinės trobos Kaune pastogėje. P.Matijošius bei jo teta prisiminė, kad anksčiau miesto spaudoje buvo skelbtas straipsnis apie šiame name gyvenusį knygnešį. D.Kaunui pavyko rasti bei su rožėmis rankose aplankyti šių prisiminimų autorę, knygnešio Mykolo Simanonio vaikaitę. Knygotyrininkas domėjosi ir kitomis archyvo kelionių versijomis, nes būta duomenų, kad M.Jankus bandė jį parduoti. Vis dėlto, kaip svarbūs Lietuvos istorijai dokumentai atsirado D.Poškos gatvės medinuke taip ir nepavyko atsekti.
Lobis tyrinėtojams
Archyvo gelbėtojas P.Matijošius sutiko radinį parduoti. Pasiūlyta suma buvo pakankamai didelė. Tačiau vėliau, D.Kaunui kreipusis į antikvariato savininką, tas vos užmetęs akį į radinį pasakė, kad mokėtų dešimtkart daugiau. Vien Lietuvos Nepriklausomybės patriarcho J.Basanavičiaus atvirlaiškis vertinamas apie 500 litų, o jų šiame lobyje buvo net trys. Tačiau ne apie pinigus kalba, – juk archyvo vertė Lietuvos istorijos tyrimams neįkainojama. Vienas įdomiausių egzempliorių – J.Basanavičiaus laiškas, rašytas belaukiant pirmojo „Aušros“ numerio pasirodymo. Radinyje buvo ir šūsnis A.Vištelio-Višteliausko, laikomo tikruoju „Aušros“ leidybos iniciatoriumi, laiškų, gausi kitų žinomų asmenų bei paprastų spaudos platintojų korespondencija. „Aušros“ archyvą kaupęs M.Jankus mėlynu pieštuku ant laiškų pažymėdavo „atl“, o tai reiškė, kad laiške nurodytas pavedimas yra įvykdytas.
Prikels naujam gyvenimui
Per metus D.Kaunas sutvarkė gautąjį archyvą ir visai neseniai perdavė VU bibliotekos Rankraščių skyriui. „Supratau, kad man negalima jo saugoti, – neduok Dieve, kas nors atsitiks. Juk šis archyvas – mūsų valstybės atgimimo, žmonių likimų liudininkas. Daugelis jame buvusių dokumentų labai sužaloti, apipuvę, dažno net negalima perskaityti“, – pasakojo D.Kaunas.
Jis džiaugėsi, kad gavus JAV lietuvių paramą, dokumentai bus nuskenuoti bei dešifruoti, tad juose esanti informacija bus prieinama ateities kartoms, pasitarnaus kaip svarbus lietuvių tautinio atgimimo pažinimo šaltinis. Radinys bus konservuotas, ir, regis, pagaliau taps visiškai saugus.