Kęstutis Navakas Įdomiai nuskambėjo straipsnelis apie lietuviškus ištiktukus. Ypač tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja net ir tokius rizikingus kaip "jablinkšt" ir "pyst". Kartais miesto reiškinius galima apsakyti beveik vien jais. Kad ir apie girtą estą, sumaniusį tiltų turėklais pasivažinėti. Tik jablinkšt , ir avarija. Arba "Gintaro" stadionas. Priklausė miestui, tik pyst ir nebepriklauso. Sunkiau rasti pritaikymą tokiems ištiktukams kaip džigi džigi arba yk yk yk. Bet paieškoję rastume. Tarkim, Kauno "Žalgirio" situacija būtų kažkur tarp yk yk ir džigi džigi? Kada bus normali – neaišku. Na, net keista, kad tokia populiari ir nacionaliniu turtu laikoma komanda niekam nereikalinga. Reikalinga žmonėms, kurie skelbia visokias rinkliavas, "Žalgirio" problemos žada imtis net Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, bet kodėl jis nereikalingas verslininkams – neaišku. Ar komanda specialiai palikta "ant ledo"? Įdomu, kokiu tikslu? O jei tik šnai, pakšt, kibuldinkšt – ir po komandos?
Griauti nėra taip jau sunku, tą liudija ir tai, kad griuvimo veiksmui iliustruoti yra daug daugiau ištiktukų, nei kūrimo. Todėl įdomios yra profesoriaus Algimanto Miškinio idėjos, siūlančios nieko miesto centre negriauti. Natūralu, kad yra čia įvairių dalykų, na, per aukštas tas "Pramprojektas", bet man gražus. Juk negriausim. "Merkurijus" man nėra ypatingo gražumo, o "Respublikos" viešbutis, už kurį kadais lenkai siūlė lietuviams susimokėti česnakais – visiškas monstras. Bet negriaučiau nei vieno, nei kito. Nes taip ardant ir perstatinėjant, greit nebepažinsim miesto. O juk žmogui miestas tai ne tik namai, bet ir prisiminimai.
Tiesa, kartais tai liūdni prisiminimai. Skaitydamas apie žmogžudystes Laisvės alėjoje, prisiminiau kadaise ten peiliu subadytą draugą. Kažkas darytina, kad girti debilai nesijaustų nebaudžiami. Saugumo savame mieste jausmas, drįsčiau teigti, mums svarbesnis net už "Žalgirį". Nesvarbu, kad iš milijono "Ryanair" keleivių per Karmėlavos oro uostą keliavo tik maža dalis užsieniečių. Jų bus daugiau, nes uostas plečiasi. Bet jų būtų esmingai daugiau, jei žinotų skrendantys į tikrai saugų miestą, o svarbiausia – daugiau būtų ir pargrįžtančių kauniečių. Nes tas milijonas keleivių skamba ne vien džiugiai. Truputį ir mįslingai.
Kaip ir kasmet, atvyko Tibeto vienuoliai pilti savo mandalos. Keisti tie rytietiški ritualai, vakariečiui svetimoki. Kelias dienas nuo ryto ligi vakaro pilti smėlio ornamentus, o galiausiai viską sunaikinti. Mes čia prie tvirtesnių dalykų pratę, tokių, kaip "Respublikos" viešbutis. Stovi nepajudinamai, nors kažkada ir neradom pakankamai česnakų lenkų statybininkams. Bet gal jie ne dėl to nebaigė statybos, gal jie mūsų Užgavėnių kaukių išsigando. Labai baisios, turbūt matėte. Jei jau radote laiko blynams, atsitraukę nuo epochinio klausimo: balotiruosis ji ar nesibalotiruos? Turbūt aišku kas. O jei ir ne, juk tragedija mūsų neištiks. O jei ištiks, rasim ir jai ištiktukų.