alt „Draugo“ kultūrinis priedas turėjo keletą pavadinimų ir supaprastinimų, bet visados išliko tikru literatūriniu priedu. Ir temos, ir tekstai buvo ne žurnalistinio, bet kūrybinio pobūdžio. 1951 m. prelatas Juozas Prunskis sumanė sukurti tokį priedą, ir vargu ar tai sutapimas, kad tai įvyko po dvejų metų, dipukams išlipus iš laivo su lagaminais, kuriuose buvo galybė juodraščių, labai trokštančių išvysti dienos šviesą. Kadaise tas priedas vadinosi „Mokslas–Menas–Literatūra“. Nežinau, kodėl šiandien jis vadinamas „Kultūra–Menas–Literatūra–Mokslas“, gal būtų užtekę trumpesnio pavadinimo – „Literatūra ir Menas“.
Tad laikmetis, kai pasirodė „Draugo“ priedas, šiandien atrodo visai tam tinkamas, regis, kitaip ir būti negalėjo. Tiek intelektualų vaikščiojo po Marquette parką ir tiek jų susibūrė Bostone ir Washingtone prie Kongreso bibliotekos, kad nepasinaudoti jų asmenybėmis garsinant lietuvių literatūrą būtų tiesiog nedovanotina.
Prelato Prunskio laikais kultūrinis priedas išeidavo be didelio vargo, nes gerų rašytojų buvo iki valiai, tik reikėjo juos paraginti. Literatūrinis priedas pasiekė savo aukso amžių Kazio Bradūno redagavimo laikais, 1961–1982 m. Kiek sunkiau priedui sekėsi, kai redaktorė buvo Aušrelė Liulevičienė, bet ji herojiškai atliko savo pareigas ir išlaikė „Draugo“ lygį. Skaitytojai neįtarė, kaip sunkiai redaktorei kartais pavykdavo išleisti numerį.
Danutės Bindokienės laikais „Draugas“ pradėjo šlubuoti, nes trūko atskiro redaktoriaus kultūriniam priedui. Danutė, regis, buvo ideali kultūrinio priedo redaktorė, tik gaila, kad, eidama dar ir vyriausiosios redaktorės pareigas, ir norėdama negalėjo visko aprėpti.
Kunigas dr. Kęstutis Trimakas redagavo kultūrinį priedą 11 mėnesių su pertraukomis, nes tuo pat metu jis vykdavo į Lietuvą dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Jo redagavimo laikais ypatingas dėmesys skirtas religijai ir psichologijai.
Po visų vargų pastaruoju metu „Draugas“ atrado savo draugą – redaktorę Aldoną Žemaitytę. Ir reikia tikėtis, kad ji ištvers tiek vargo reikalaujantį darbą –redaguoti laikraštį trijų tūkstančių mylių atstumu. Aldona atkūrė literatūrinį „Draugą“, ir jis galbūt geresnis, negu bet kada buvo, nors išeivijos rašytojų ir kultūrininkų jau neliko, tad pasirinkimas daug mažesnis.
Taigi gana įdomu peržvelgti visus sielvartus, kuriuos per savo amžių patiria laikraštis. Visi mano, kad žino visas laikraščio redagavimo paslaptis, nors iš tiesų nieko nežino ir skaito tai, kas jiems labiausiai patinka, ir kritikuoja tai, kas jiems nepatinka. Nėra turbūt mūsų aplinkoje rašytojo, poeto, dramaturgo, eseisto, kurio „Draugas“ nebūtų spausdinęs. Gal jie gavo pylos už vieną ar kitą straipsnį, gal buvo nesuprasti ar supaprastintos jų mintys, bet laikraštis buvo gyvas ir įdomus.
Buvo smagu skaityti nedažnai publikuojamus Alfonso Nykos-Niliūno posmus, grakščias, pilnas paslapties ir subtilumo Tomo Venclovos eiles, vos užbaigtą Mariaus Katiliškio novelę ar romano ištrauką… Ne mažiau smagu buvo skaityti dar rečiau laikraštyje pasirodančio Kosto Ostrausko, kitų autorių metaforas, Algirdo Landsbergio humorą, Antano Gustaičio eiliuotus juokus, tačiau beveik visi – išskyrus du čia minimus autorius – jau iškeliavo Anapus. Prie dviejų minėtų autorių dar pridėkime visada neramų Joną Meką, labai gyvybingą pagal savo amžių Juliją Švabaitę-Gylienę, mielą Liūnę Sutemą ir dar pusę tuzino kultūrininkų.
„Draugo“ užmojis man primena dviejų pasaulinių laikraščių pavyzdį – „New York Times“ sekmadienio kultūrinę sekciją ir Londono „Financial Times“ šeštadienio laidą, kur irgi galima paskaityti apie viską, kas šiandien svarbu literatūroje ir mene. Šiandien rašytas tekstas po daugelio metų tampa svarbus visam pasauliui ir su pasitikėjimu cituojamas akademiniuose darbuose. Tokio literatūrinio priedo šiandien Lietuvoje neturime, o būtų gerai jį turėti. Įdomu pasvarstyti, kiek tokių literatūrinių priedų turi kitų tautų išeiviai.
Taigi artėjant garbingam „Draugo“ šimtmečiui, negalime pamiršti nepaprastos jo užduoties. Tačiau turime pripažinti, kad ir kiti laikraščiai bandė leisti literatūrinius priedus: pavyzdžiui, „Darbininkas“, „Naujienos“ kas šeštadienį ir „Tėviškės Žiburiai“ Toronte. Bet nė vienas iš jų negalėjo prilygti „Draugui“. Keturi seno formato puslapiai (dabar – 8 puslapiai) visam savaitgaliui skaitytojui teikia skaitymo įvairovę. Nuostabu, kad užsidarius ar persikėlus daugybei gerų žurnalų („Aidai“, „Metmenys“ ir kt.), „Draugas“ dar sugeba išlaikyti savo tradiciją ir kartais nustebinti savo skaitytojus.
Priedas išgyveno ir baisius polemikos laikus, ypač kai buvo drįsta užgauti Antaną Škėmą, kurio kūrybiškumu nevertėjo abejoti, nors ne visiems patiko jo literatūrinis žodynas. Ilgai „Draugas“ negalėjo atsigauti po santariečių fronto puolimo, bet iš tikrųjų tai buvo gyvi laikai, kai į viską buvo reaguojama su aistra. Būta ir kitų nesantaikos obuolių – tačiau tikra polemika, ypač kai diskutavo santariečiai ir „Naujienos“, skaitytojams buvo proga pasidžiaugti.
Buvo ir kitų sunkių momentų, ypač kai iškilo bendradarbiavimo su Lietuva klausimas. Jis prasidėjo su krepšiniu, paskui – filmai ir koncertai. Įdomiausia tapo, kai atsirado Algirdo Juliaus Greimo šūkis „Veidu į Lietuvą“ – daugumos jis buvo interpretuotas kaip tėvynės išdavystė.
O visus rašytojus ir poetus, per dešimtmečius užpildžiusius „Draugo“ literatūrinius puslapius, šiandien sunku aptarti, nes jų labai daug ir vien tik jų sąrašas užimtų visą mano rašinį. Kunigo dr. Antano Juškos sumanyto „Knygos klubo“ dėka daugumos šių autorių knygos yra išleistos, taigi apie juos prirašyta minėtuose žurnaluose ir laikraščiuose, tad kviečiu pavartyti „Draugo“ literatūriniame priede paskelbtą metų indeksą. Būsim nustebinti – ko tik čia nėra!.. Įdomumo dėlei peržvelgiau 1981–1982 metų indeksą – stebėtina, kiek kūrybos ir kritikos ten suglausta kiekvieną šeštadienį. Nereikia pamiršti „Draugo“ romanų konkurso, kurį irgi sumanė kunigas A. Juška. Tai vis „Draugo“ literatūrinis priedas kaltas. Kokią įtaką visa tai turėjo išeivijos literatūrai – ne šio rašinio vertinimai. Reikėtų palaukti, kad studijos, pradėtos R. Šilbajorio ir Vytauto A. Jonyno, kada nors bus įvertintos ne vienoje daktaro disertacijoje ir galės įeiti į bendrą mūsų literatūros lobyną.
Kur šiandien yra A. Landsbergis, A. Škėma, Julius Kaupas, Aloyzas Baronas, Edvardas Cinzas, Stasys Santvaras, Jonas Aistis, Vytautas Alantas, Jurgis Blekaitis, Antanas Vaičiulaitis, Henrikas Nagys, Liudas Dovydėnas, Birutė Pūkelevičiūtė, Jurgis Jankus, Jurgis Mačiūnas... ir sąrašas nesibaigia. Praėjusią savaitę mus paliko Kazys Bradūnas. O kiek straipsnių, pasirašytų ir nepasirašytų, parašė K. Bradūnas? Jie – mūsų literatūros istorija.