Vilniaus knygų mugė Monika Kutkaitytė. Kūrybiškiausia 2008 m. – D. Kalinauskaitės novelių knyga
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė, kad kūrybiškiausia pernai išleista knyga – Danutės Kalinauskaitės novelės „Niekada nežinai“. Šiemet minėtoji D. Kalinauskaitės knyga buvo apdovanota ir Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Į apdovanojimą pretendavo 12 knygų, iš kurių slaptu balsavimu instituto literatūrologų komisija išrinko nugalėtoją. Premija tradiciškai laureatui bus įteikta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto būstinėje – Vileišių rūmuose – minint Kovo 11-ąją.
Monika Kutkaitytė. J. Marcinkevičiui knyga – antroji tėviškė
„Vienos knygos kuklios, tylios, šnabždančios. Kitos – išsipusčiusios, spalvotos visomis vaivorykštės spalvomis. Jaučiuosi tarp knygų lyg tarp žmonių. O knyga vėlai atėjo į mano gyvenimą. Bet ji man suvaidino vieną iš lemiamų paskatų atsidėti knygai – dirbti jai. Iš čia mano susidomėjimas ja, studijos universitete. Čia [knygoje – lrt.lt] aš radau sau antrą tėviškę. Galbūt ne viskas knygų leidyboje šiandien tenkina mus, bet vis tiek bet kuris leidinys turi ir gali surasti savo skaitytoją. Ir visiems tiems, kurie mato prasmę palinkti prie jos, už ištikimybę jiems labai dėkoju“, – šeštadienį kalbėjo J. Marcinkevičius. Vilniaus knygų mugėje poetas pristatė dvi savo knygas: naują eilėraščių knygą „Naktį užkluptas žaibo“ ir „Pažadėtoji žemė“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Dina Sergijenko. Vytautas Rubavičius: Jurga Ivanauskaitė buvo godi gyvenimo
„Ar prisiminimai gali atgaivinti žmogų, ar prisiminimai gali sulipdyti žmogų iš naujo, ar prisiminimai vienija mus visus?“ – tokius klausimus uždavė poetė Dovilė Zelčiūtė, pristatydama savo sudarytą knygą, skirtą rašytojos Jurgos Ivanauskaitės atminimui „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“.
Žurnalistė Solveiga Daugirdaitė prisiminė, kad Jurga Ivanauskaitė ateidavo į feminizmo kursą universitete, į feminisčių klubą. „Jai iš tiesų buvo viskas įdomu, todėl ji – žmogus, kurį gali savintis kiekvienas ir bus teisus“, – šypsojosi moteris. Anot jos, rašytoja niekada nelaikė savęs rašančiu žmogumi: „Jos santykis su rašymu buvo komplikuotas ir ji jautėsi pašaliete literatūroje dėl to, kad pirmiausia buvo dailininkė. Dabar aš, sakyčiau, kad Jurga yra aukštos prabos populiari autorė. Jurga visose srityse jautėsi pripažinta, o tai, kad būdama 44-erių metų gavo Nacionalinę premiją, jau rodo, kaip ji vertinama.“
„Kai imu šią knygą į ranką, jaučiu mirties dvelksmą, bet kartu tai yra tokia knyga, kuri privertė mus visus čia susirinkti, sueiti tuos žmones, kurie savaime retai matosi. Kas tai lemia? Tai, kad Jurga buvo godi gyvenimo ir geidė gyventi taip, kaip daugelis iš mūsų nesugebėtume“, – tvirtino artimas rašytojos bičiulis Vytautas Rubavičius. Anot jo, knyga, „kurioje susitinka vieno žmogaus įspaudai daugelio kitų gyvenimuose“, parodo pačiam, koks įvairus žmogus.
Jurgos Ivanauskaitės sesuo Radvilė Racėnaitė prisipažino, kad knygos korektūrą skaitė itin atidžiai. „Norėjau, kad net į gimdymo namus man atvežtų nešiojamą kompiuterį, bet, ačiū Dievui, greitai išleido ir nereikėjo gydytojų šiurpinti“, – juokėsi moteris. Rašytojos sesuo prisipažino, kad po sesers mirties labiausiai pasigedo autentiško „Jurgos praplevenimo“, kurį atrado jos laiškuose. „Jurga pati savo laiškų nesaugojo kopijų, jos pašto dėžutė buvo ištrinta, todėl džiugu, kad daugelis žmonių išsaugojo juos laiškus ir pavyko atgaivinti Jurgos susirašinėjimą. Ir aš pati ne vieną vakarą raudojau skaitydama jos laiškus, ilgėdamasi balso, kurio, deja, jau nebėra“, – liūdesiu dalijosi R. Racėnaitė.
Pranciškonas brolis Nerijus knygos pristatyme padainavo dainą „Trys seserys“. Anot R. Racėnaitės, ši daina buvo ta, kurią abi seserys dainuodavo ir niūniavo keliaudamos į Tibetą: „Prieš kelionę aš nusišviesinau plaukus, o Jurga keliavo su savo „ryžuoju“ įvaizdžiu ir mes vis galvodavome, kas gi galėtų būti ta juodoji sesuo. Tik po jos mirties pagalvojau, kad tai galėjo būti visada už kairiojo peties stovinti mirtis.“
Iš skiaučių ir nuotrupų dėliojamas hipių poeto R.Buroko portretas
Vilniaus knygų mugėje sekmadienį pristatyta poeto, maištininko, hipio, 8-ojo dešimtmečio laisvės ženklo Rimo Buroko kūrybos rinktinė „(Ne)gyvenimo fragmentai“ (leidykla „Kitos knygos“).
Knyga „(Ne)gyvenimo fragmentai“ pristatyta ypatingoje atmosferoje: prieblandoje, skambant muzikai iš „Pink Floyd“ „Sienos“, ant sienos mirgant nuotraukoms iš R. Buroko gyvenimo. „Rimas Burokas griovė sienas. Jo kūryba neišvengiamai turi būti įstatyta į literatūros kontekstą. Šis žmogus - pasipriešinimo epochai simbolis. Ne, jis nebuvo aktyvus rezistentas, bet buvo pavojingas, nes spinduliavo laisvės dvasia ir tarsi nejučia būrė aplink save žmones, bendraminčius. Rimas Burokas grįžta - negyvenimo fragmentuose gyvenimo fragmentais“, - knygos pristatyme kalbėjo rašytojas Liudvikas Jakimavičius.
Laisvas R.Buroko gyvenimas buvo neparankus sovietinei sistemai. Jį persekiojo KGB, nustatė diagnozę „isterinė psichopatija“, guldė į psichiatrinę ligoninę, galiausiai įkalino už veltėdžiavimą. R. Burokas mirė būdamas 27-erių kalėjime 1980 metais. Šiandien jam būtų 56-eri.
„(Ne)gyvenimo fragmentuose“ – 96 R.Buroko eilėraščiai, išsaugoti žmonos Silvos Burokienės-Kurienės ir dukters Gitos, taip pat prisiminimai, fotografijos, KGB bylų ir kitokių dokumentų faksimilės, atkuriančios autentišką epochos paveikslą.
Sovietiniame Vilniuje R.Burokas buvo tikra senamiesčio legenda. Jo eilėraščių rankraščiai ant servetėlių, popieriaus skiaučių plito iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas – kaip šiandien reklaminės skrajutės.
„Atsimenu, kai sužinojau, kad Rimas kalėjime, manęs net nenukrėtė šiurpas. Tuo metu tai buvo tiesiog gyvenimo dalis. Buvo normalu, kad milicininkai gatvėje bet kada gali pasigauti, nuskusti ilgus plaukus, suspardyti. Šiandien viskas atrodo kitaip. Ano laikmečio realybės suvokimas šiandien taip susispaudžia, kad, norėdami jį perteikti, pasakojame nereikšmingas detales: buvo blankus rytas... vėsu, važiavome troleibusu į Antakalnį, turėjome anyžinės degtinės, negalėjome jos gerti, nes buvo šlykšti“, – kalbėjo R.Buroko draugas režisierius Rimas Morkūnas. Kitas R.Buroko bičiulis poetas ir antikvariato savininkas Edmondas Kelmickas kalbėjo apie savisaugos jausmą, kurio neturėjo R.Burokas.
„Jo viena mėgstamiausių knygų – J. Keruako „Kelyje“. Išvertus į šiandieninę kalbą, knygos esmę apibūdinčiau taip: „Kaip padėti ant visko skersą ir vis tiek išlikti laimingam“. Niekas iš mūsų neturėjo savisaugos jausmo. Jam nebuvo laiko. Viskas vyko tokiame fantasmagoriškame fone, kartais atrodydavo, tuoj tuoj prasidės haliucinacijos. Tik nebesuprasdavai, ar vaidenasi valstybė, kurioje gyveni, ar kas kita“, – kalbėjo E.Kelmickas.