meno streikas 2009 Broliai menininkai ir seserys menininkės, stabtelėkit bent akimirką, nukreipkit kūrybos apakintą žvilgsnį į savo paties gyvenimą ir pripažinkit, kad esate absoliučiame skurde – ne tiek materialia, kiek dvasine prasme.
Menininke, pastebėk, kad jau niekas gyvenime tau nebeteikia džiaugsmo, išskyrus tą siaurą konvejerinės produkcijos dalį, kurią tu vadini savo kūrybos sritimi ir kurią esi linkęs sudievinti.
Menininke, negi tu vis dar tiki tomis pasakomis apie amžinąjį gyvenimą, kuris tavęs laukia po pragariškų kančių, patiriamų užsiimant kūryba šioje žemėje?
Menininke, nubrauk sau nuo akių voratinklius ir pastebėk, kad tavo kūrybos niekam nereikia – tik tam tikrai grupei buržuazinių snobų, kad šie galėtų pabrėžti savo išskirtinį statusą.
Menininke, prabusk ir atsimerk – menas, kuriuo tu tarsi gyveni, tėra iliuzija – jo niekada nebuvo ir nebus. Ši tuščiavidurė sąvoka buvo sugalvota XVIII amžiuje tik tam, kad būtų sudarytos sąlygos buržuazijai pakilti iki aristokratiškos aplinkos tuštybės.
Menininke, šiandienos meno nebereikia net naujajai buržuazijai – plebso pakylėjimo iki aristokratų lygmens funkciją šiandien atlieka kičas.
Menininke, tai, ką tu darai šitoje neoliberalaus kapitalizmo visuomenėje, nieko bendra neturi su kūrybiškumu. Tu tesi funkcionierius, atliekantis dvasinio šveicoriaus funkciją galios struktūroms. Ir esi pasirengęs perkąsti gerklę savo kolegai dėl numetamų arbatpinigių.
Menininke, šiandien atsiveria neeilinė galimybė atvirai spjauti savo engėjams į veidą ir vėl sugrįžti prie savo paties gyvenimo, kurį jau seniai esi pamiršęs.
Menininke, permąstyk visa, ką iki šiol darei, atmesk tai, kas buvo daroma kaip fiziologinė būtinybė, tai, ką darei dėl pinigų, garbės, noro pasirodyti, noro būti geresniam už kitus, pamiršk visa tai ir užsiimk tuo, kas tau iš tiesų teikia džiaugsmą. Ir nustok visa tai kišti kaip Dievo duotybę visiems aplinkiniams kartu su savo „užsitarnautu“ vardu – kiekvienam žmogui reikia palikti galimybę daryti tai, kas jam pačiam patinka.
Menininke senoli, prisimink šeimą ir artimuosius, prarastus ir parduotus draugus, sudegintą sveikatą; skirk visą savo kūrybiškumą savo dar likusiam gyvenimui.
Menininke jaunuoli, pažiūrėk į apgailėtinus savo vyresniuosius kolegas – ar ir tu tokiu nori tapti?
Menininke, nustok gaminti meną Vilniaus mieste ir Vilniaus miestui (taip pat jį vartoti, apie jį diskutuoti ar turėti su juo kitokį santykį) nuo 2009 01 01 iki 2009 12 31, kai Vilnius bus vadinamas ES kultūros sostine.
Menininke, nustok tarnauti rūmams ir vėl tapk tuo, kuo buvai iki institucinės kastracijos XVIII amžiuje, – būk problemų priežastimi.
Menininke, palik savo priplėkusį dramblio kaulo bokštą ir išeik į gatvę, kur tavęs jau laukia laisvo vėjo gūsis.
Menininke, prisijunk prie mūsų ir tinkamai paminėk radikalaus kritinio diskurso tūkstantmetį nuo tos dienos, kai vietiniai gyventojai nukirto galvą europinės kultūros funkcionieriui profesionalui šv. Brunonui Bonifacui.
Menininke, jeigu esi sušiktas kvailys ir manai, kad JŲ taisyklės tavęs neliečia, pasilik namie ir daryk meną.
Visi Lietuvos menininkai, vienykitės ne kurdami meną, kuris tik dar labiau skaldo visuomenę ir mus pačius, bet kurdami gyvenimą!