Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai kelia rūpestį prasta nemažos dalies leidžiamų vertimų kokybė, autorinių teisių pažeidimai, nepatenkinami daugelio leidėjų, vertėjų ir redaktorių santykiai. Visa tai atsiranda dėl daugumos leidėjų požiūrio į literatūros leidybą ne kaip į kultūros dalį, o tik kaip į verslą, dėl privalomų leidybinio proceso grandžių ignoravimo, atsakomybės, savigarbos ir pagarbos skaitančiai visuomenei trūkumo.
Todėl raginame leidėjus
– suvokti knygų leidybos kultūrinę misiją ir ugdomąją knygų galią visuomenėje, rūpintis leidyklos prestižu, vadovautis etikos principais.
– atsakingai rinktis tinkamus darbuotojus, aiškiai apibrėžti jų pareigas ir teises, efektyviai organizuoti jų darbą, įvesti griežtą kokybės kontrolę prieš išleidžiant knygą, sudaryti sąlygas visoms grandims bendradarbiauti:
– samdyti tik išbandytus vertėjus. Jeigu samdomas literatūros vertimo patirties neturintis asmuo, turi būti iš anksto įsitikinama jo sugebėjimu versti;
– samdyti kompetentingus kalbos redaktorius stilistus, gerbti jų darbą, vertinant jį kaip kokybės kontrolę;
– samdant koordinatorius (dar vadinamus projektų vadybininkais ar pan.) rinktis tik kompetentingus, t.y. literatūrą išmanančius asmenis, įpareigoti juos sekti visą knygos parengimo leidybai procesą – parinkti tinkamus vertėjus ir kalbos redaktorius-stilistus, tarpininkauti jiems, prireikus konsultacijos padėti rasti atitinkamų sričių specialistus, prižiūrėti, kaip vykdomos autorinių sutarčių numatytos sąlygos ir įsipareigojimai.
– laikytis Autorių teisių įstatymo numatytos tvarkos: sudarant sutartis su vertėjais įtraukti į jas punktą apie Kūrinio (t.y. vertimo) aprobavimo terminą ir jo laikytis, t.y. įpareigoti redaktorius per tam tikrą laiką nustatyti, ar vertimas priimtinas, taigi kokybiškas, ar atitinka originalą, nes kūrinių iškraipymas pažeidžia originalo autoriaus teises. Šitaip ir pati leidykla apsaugos savo, kaip užsakovo, teises.
– aprobavus vertimą vertėjui įteikti darbų atlikimo-priėmimo aktą.
– jeigu vertimas nekokybiškas, atsisakyti jį leisti. Neversti redaktorių tvarkyti, tiksliau – perversti – itin prastų vertimų, o užsakyti vertimą kitam vertėjui.
– Leidėjas privalo pateikti vertėjui peržiūrėti suredaguotą vertimą, o vėliau – knygos maketą. Knygos išleidimas nesupažindinus vertėjo su redakciniais pakeitimais pažeidžia jo autorines teises. Būtina sudaryti sąlygas vertėjui ir redaktoriui asmeniškai susitikti ir aptarti taisymus bei siūlymus. Sutartyje turi būti numatyta ir vertėjo pareiga peržiūrėti suredaguotą vertimą.
– Suteikti pakankamai laiko geram vertimui atlikti. Nepamiršti, kad literatūrinis vertimas yra menas.
– Mokėti deramą atlyginimą, be to - nevėluojant. Svarstant vertėjo honoraro dydį ir vertimo įteikimo terminą, leidėjas turi atsižvelgti į verčiamo teksto sudėtingumą (pagal dalyko specifiką ar stilių), į specialaus dalykinio pasiruošimo, tyrinėjimų, papildomos medžiagos, citatų ieškojimo ir pan. būtinumą. Už papildomą darbą, pavyzdžiui, rodyklės sudarymą, komentarų paruošimą, santrumpų sąrašo sudarymą, informacijos apie autorių, jo kūrybą ir konkretų kūrinį paruošimą ir pan., leidėjas turi mokėti papildomai.
Maži honorarai žemina tiek vertėją, tiek redaktorių, tiek leidėją, atbaido potencialius gerus vertėjus nuo tolimesnio užsiėmimo meniniu vertimu, skatina itin neatsakingą pradedančiųjų vertėjų požiūrį į savo darbą. Priverstinė skuba siekiant užsidirbti kenkia vertimo kokybei.
– Visoje knygos reklaminėje medžiagoje (pradedant savo tinklalapiu) minėti vertėjo pavardę.
– Knygos metrikoje nurodyti redaktoriaus pavardę.
– Išleidus kūrinį, įteikti vertėjui ne mažiau kaip 5 nemokamus egzempliorius.
– Laikytis Autorių teisių įstatymo, naudotis LLVS parengta pavyzdine autorine sutartimi ir autorinėse sutartyse nurodyti knygos tiražo dydį, be to, aptarti papildomų tiražų ir vėlesnių leidimų sąlygas. Iš anksto pranešti vertėjui apie ketinimą leisti papildomą tiražą ir leisti padaryti pakeitimus, jei vertėjas to pageidauja.
– Atminti, kad gerais vertėjais ir redaktoriais visada buvo ir yra tampama ne klausantis vertimo teorijos paskaitų aukštojoje mokykloje, o tik praktiniame darbe, t.y. leidykloje. Priėmus pradedančiojo vertėjo atliktą pirmą ar antrą vertimą reikia suteikti daugiau laiko padirbėti su juo redaktoriui. Pasamdžius dar nepatyrusius redaktorius, suteikti jiems galimybę perimti vyresniųjų kolegų patirtį, taip išsiugdant naujų patikimų specialistų. Leidyklos galėtų išnaudoti vidinius resursus, rengdamos įvairius vertėjų ir redaktorių pasitarimus ar seminarus, taip pat ir bendradarbiaudamos su mielai patarsiančia LLVS. Be to, raginame leidyklas apmokėti savo vertėjų ir redaktorių dalyvio mokestį LLVS rengiamuose tobulinimosi seminaruose.
– Išleidus prastos kokybės knygą prisiimti atsakomybę, elgtis garbingai ir deramai reaguoti į skaitytojų skundus.
– Laikytis nuostatos, kad autorinis lankas yra 40 000 spaudos ženklų su tarpais.
– Neužsakinėti vertimų iš tarpinės kalbos, samdyti vertėjus, galinčius išversti kūrinį iš originalo kalbos.
– Perleidžiant senus vertimus patikrinti jų kokybę lyginant su originalu. Reikia turėti omenyje, kad tarybiniais laikais dažnai versta ne iš originalo kalbos, be to, net geri vertimai morališkai sensta.
– Reklamuoti reikšmingas pasaulio literatūros knygas. Jeigu knygos vertėjas – geras, patyręs ir nusipelnęs, jis galėtų būti pristatomas knygos viršelyje šalia knygos autoriaus. Tai tikrai bus papildomas knygos kokybės ženklas, kurių taip trūksta nevertingų knygų ir beprasmių išlaidų išvargintiems skaitytojams.
O pačiu tikriausiu kokybės ženklu turėtų tapti leidyklos vardas.
Vienas iš leidėjų tikslų turėtų būti - skatinti visuomenę skaityti, suvokti literatūrą ir ja džiaugtis.
Tikimės, kad ateityje vertėjai ir leidėjai galės draugiškai ir profesionaliai bendradarbiauti, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebebus priversta skirti Antipremijas, o Vartotojų teisių apsaugos tarnyba - ieškoti būdų skaitytojų teisėms apginti.
LLVS valdyba
2008 11 20