Knyga nuo pat savo atsiradimo praktiškai niekuo nepakito. Keitėsi jos forma, dydis, knygų leidybai naudojamos medžiagos, bet per šimtus metų knyga ir liko knyga. Tuo tarpu beveik kiekviena diena į mūsų gyvenimą įneša naujovių, apie kurias praneša reklaminiai klipai, skrajutės, internetiniai skydeliai. Kaip reikia reklamuoti produktą, kuris nesikeičia kelis šimtus metų – knygą? Kaip šiame technologijų amžiuje archajinis produktas gali konkuruoti su Web 2.0 naujovėmis?
Tikriausiai visas pasaulis, pasakius „Haris Poteris“, galvoja apie eiles prie knygynų, masinę paniką, kai J. K. Rowling prasitarė, kad Poteris mirs, ir gerbėjų, prašančių pakeisti knygos pabaigą, laiškų krūvas. Beje, Lietuvoje ši epopėja, taip pat tapusi prekės ženklu, sulaukė ne ką mažesnio dėmesio nei užsienyje. Ar gali lietuvio parašyta knyga sulaukti tokio paties ažiotažo? Kaip reikia skaitytojui pranešti apie naują knygą, kad šis norėtų ją perskaityti – juk reklamą apie šokoladuką įsimena visi, o knygos lieka reklaminėmis našlaitėmis.
„Baltų lankų“ vykdančioji direktorė Rasa Meiduvienė teigė, kad knygos skaitytojui pristatomos įvairiais būdais: „Apžvalgomis leidiniuose ir internete, straipsniai apie autorių, internetiniai skydeliai, o viena mūsų knyga netgi turi savo internetinį puslapį“.R.
Meiduvienės teigimu, jei naujai išleista knyga yra jau anksčiau publikuoto rašytojo, užtenka kelių tekstinių informacinių žinučių apie leidinį. „Tokiai knygai reklamos praktiškai nereikia. Jei įvedinėjame kažką naujo, stengiamės tos knygos apžvalgą įdėti į kiekvieną Lietuvoje išeinantį leidinį“, – pasakojo ji. Anot „Baltų lankų“ vykdančiosios direktorės, tokia reklama sudomina tik dalį auditorijos: „Kitiems patinka viršelis, o dar kiti apie knygą išgirsta iš draugų“.
Kitokių reklamos formų pritaikymas knygoms – labai brangus dalykas, teigia R. Meiduvienė. „Nepamirškime, kad knygų išleidžiama kelis šimtus kartų mažiau nei, pavyzdžiui, šampūno buteliukų. Jei kurtume vaizdo klipus, kiltų knygos kaina. Jau dabar žmonės pyksta, kad knyga kainuoja 30-40 litų. Sukūrus vaizdo klipą, knyga kainuotų 70-90 litų“, – tvirtino moteris.
„Baltų lankų“ vykdančioji direktorė negalėjo pasakyti, kurį knygų reklamos būdą galima laikyti pačiu veiksmingiausiu. „Skirtingoms knygoms – skirtinga reklama. Vis dėlto geram romanui turi būti sukurtas geras viršelis ir gera anotacija. Manau, čia pagrindinis knygų reklamos būdas“, – teigė R. Meiduvienė. Anot jos, vizualinė knygos išvaizda dažniausiai nulemia jos populiarumą.
Anotacijas, kurios yra bene pagrindinis pasirinkimo svertas, knygoms rašo įvairūs žmonės. „Tai gali būti projektų vadovas, gali būti redaktorius, o gali būti ir knygos vertėjas“, – vardijo moteris. Anot jos, gera anotacija yra ta, kurioje paliekama intriga, bet pakankamai išsamiai aprašoma ir knyga, ir autorius: „Perskaitęs anotaciją, turi norėti perskaityti ir knygą bei sužinoti, kaip baigėsi įvykiai“.
Tyrimų bendrovė „TNS Gallup“ leidyklos „Alma littera“ užsakymu ištyrė, kaip Lietuvos skaitytojai renkasi knygas. Duomenys parodė, kad daugiau nei trečdalis žmonių pasitiki draugų rekomendacijomis. Tą patvirtinti galėjo ir R. Meiduvienė. „Pati geriausia reklama – žmonių kalbos. Taip nutiko su mūsų „Mergaičių vadovėliu“. Jam buvo skirtos įprastos apžvalgos leidiniuose. Geriausia reklama tapo mergaičių pokalbiai su draugėmis apie šią knygą“, – sakė moteris.
Lietuvos leidyklos, kurdamos savo leidžiamoms knygoms viršelius, apsižvalgo ir kaip tą pačią knygą išleido užsienio leidėjai. „Dažnai viršelio išvaizdą tvirtina pats autorius arba jo agentas. Žinoma, yra knygų, kurių pristatymui turime visišką laisvę“, – teigė R. Meiduvienė. Pavyzdžiui, „Baltų lankų“ leidžiamų Haruki Murakami romanų viršelius visada peržiūri pats rašytojas. „Jis net pastabas parašo, pasako, kaip reikėtų keisti viršelį ir kaip jis jį įsivaizduoja“, – pasakojo moteris. Anot jos, tik pačioje pradžioje leidyklos dizainerio ir autoriaus nuomonės susikerta, vėliau nesklandumai išnyksta.
Paprašyta papasakoti, kurios knygų reklamos jai įsiminė, R. Meiduvienė negalėjo įvardyti ypatingai patrauklių lietuviškų reklamų: „Jei atvirai – intensyvios reklamos knygoms nėra. Jei tiražas 200-300 tūkstančių, sutinku, kad leidėjai gali sau leisti parodyti 15 sekundžių klipą per televiziją, spėti pasakyti, apie ką ji ir palikti intrigą. Kai tiražas tik 2000-3000 tūkstančiai, visos leidyklos apsiriboja viena reklamos rūšimi“. Taigi, reklamos būdą nulemia ir knygos tiražo dydis.
Leidykla „Colibris“, išleidusi trečiąjį knygos „Kaip tampama albinosais“ leidimą, po kurio laiko paviešino ir elektroninę šios knygos versiją. „Tai produktas, skirtas specifinei auditorijai. Daug kas jau spėjo perskaityti elektroninę šios knygos versiją, bet ir popierinė jos „dvynė“ jau ilgą laiką nepalieka „Baltų lankų“ knygyno perkamiausių knygų dešimtuko“, – sakė R. Meiduvienė. Anot jos, elektronine knygos versija susidomi ne visi, nes vis dar yra žmonių, kurie negali skaityti kompiuterinės knygos arba „rankraščio“.
Jos teigimu, užsienio leidyklos internetą dažnai išnaudoja skaitytojo „erzinimui“ ir sudominimui. Paviešinusios dalį knygos internete, jos sudomina skaitytoją, kuris turi nusipirkti ir popierinę knygą tam, kad sužinotų, kaip knyga baigėsi. „Jie išleidžia pirmus 150 puslapių, o kitų 250 jau nebeturėsi ir reikės knygą pirkti – tai užsienyje labai populiaru“, – šypsojosi R. Meidyvienė. Paklausta, ar tokį reklamos būdą galėtų pasirinkti Lietuvos leidyklos, ji teigė, kad tai – įmanoma: „Nemanau, kad, pavyzdžiui, mes („Baltos lankos“ – Alfa.lt) taip reklamuotume naują knygą, bet senesnę – galėtume“.
Pasak R. Meiduvienės, didelio skirtumo, ar knygos autorius lietuvis, ar užsienietis, nėra: „Pavyzdžiui, Sigitą Parulskį visi žino, tad jo knygoms nereikia reklamos. Tas pats ir su užsienio autoriais – Haruki Murakami knygoms nebereikia reklamos“. Jei išleidžiama naujo, dar neturinčio savo auditorijos rašytojo knyga, būtina aktyvi reklama. „Reikia ir pakuotės, ir apžvalgos ir, galų gale, vis tiek nebus garantijos, kad knygą pirks, – sakė moteris. – Žinomesnio žmogaus parašytą knygą parduoti geriau“.
Vis dėlto nors šie metai paskelbti skaitymo metais, knygų neperkama daugiau nei įprastai. Kaip Alfa.lt teigė vieno sostinės knygyno darbuotoja, „pirkėjų gretos dažniausiai pagausėja tik prieš mokslo metus arba jų pradžioje. Paprastai knygynus užplūsta moksleiviai, jų tėveliai ir kitas akademinis jaunimas. Beveik neabejoju, kad tokia pati situacija susiklostys ir šiemet. Nors raginama daugiau skaityti ir domėtis literatūra, knygų tikrai daugiau neperkama“.
Kai knygynai nejunta skaitytojų pagausėjimo, bibliotekos šiais technologijų laikais neskursta. Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Alvyda Skuodytė Alfa.lt žurnalistams anksčiau teigė, kad skaitytojų gretos, nors ir ne itin, bet didėja. Tokia pati situacija ir Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje – skaitytojų kasmet vis daugiau.
Anot psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės, tradicinės knygos vis dar populiarios dėl kelių priežasčių. „Visų pirma, knyga skirta poilsiui. Internetas ir kompiuteris naudojamas trumpų naujienų ir greitam skaitymui, o su knyga galima patogiai įsitaisyti, nurimti ir atsipalaiduoti skaitant“, – sakė J. S. Jasiulionė. Anot jos, senovinės formos – knygos – populiarumui įtaką daro ir tai, kad ji nepririša prie vietos (kaip tą daugeliu atvejų daro kompiuteris), ir vartotojiškumo aspektas: „Mes norime turėti nuosavą literatūros kūrinį, tikrą knygą savo rankose, namuose, knygų lentynose – ne atspausdintus lapus“.
alfa.lt
2008 10 31