Rugiai sunoko. Ir derlius geras. Taip apibendrintai galima pasakyti apie visą rašytojo Vytauto Bubnio kūrybą, perfrazuojant jo žinomą romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ ir nueitą gyvenimo, kuris nuo saviškių kulkų galėjo nutrūkti dar paauglystėje, kelią.
Susikaupimo metas
Taip rašytojas apibūdina dabartinį savo gyvenimo laikotarpį. Jaučiasi puikiai. Į pensiją (kūrybos prasme) nesiruošia. Dirba kaip dirbęs. Kaip 78 metų kūrėjas — visai produktyviai: pernai rudenį išleido romaną „Švento Vito šokis“, o šiemet, vos prieš mėnesį, — atsiminimų ir apmąstymų knygą „Tolimi artimi at(si)vėrimai“. Dabar galima (kaip rašytojas tai vadina) ir trumpa kūrybinė pauzė. Kas bus po jos, nė pats nežino. Tiesiog dabar mūsų prozos klasikui atėjo susikaupimo metas. Neįsitraukia jis į keliamą priešrinkiminį triukšmą, nesklaido „laikraštienos“.
Ši V.Bubnio vasara, kaip ir visos ankstesnės, prabėgo šeimos poilsiavietėje Širvintų rajone. Čia ponas Vytautas dirbo visus ūkio darbus. Beje, beveik visi darbai perstatytame vasarnamyje taip pat atlikti jo rankomis. Mat tai, kas išmokta paauglystėje iš tėvo ar vyresniojo brolio, liko neužmiršta. O štai prie rašomosios mašinėles ar net prie popieriaus lapo kūrėjas tuomet nepalinksta. Vasara jam — ne kūrybos, bet poilsio metas. Tačiau kai į Lietuvą ateina toks tipinis šaltokas ir drėgnas ruduo, rašytojas vėl sėda rašyti. Tad kas gims šį šaltąjį sezoną, pono Vytauto paklausime pavasarį.
Du klasikai vienoje gimnazijoje
Tie du klasikai — tai Vytautas Bubnys ir Justinas Marcinkevičius, mokslus krimtę Prienų gimnazijoje. Jau vidurinėse jos klasėse moksleivis Justinas buvo žinomas kaip poetas, o Vytautas tik vyresnėse klasėse ėmė mokytis valdyti plunksną. Pirmasis įvertinimas — antroji premija už apsakymą, išspausdintą 1951 metais Kauno apskrities laikraštyje. Kas dar įstrigo atmintin mūsų prozininkui? Tikriausiai literatūros vakaras miestelio kultūros rūmuose. Dalyvavo dvi literatūros žvaigždės: Vincas Mykolaitis-Putinas ir Antanas Venclova. Pastarasis buvo tarsi ką tik išlipęs iš apkasų: karas su fašistais, galimas karas su imperialistais, todėl visi kaip vienas... O štai Putinas kalbėjo kaip tikras klasikas: žmonės, lietuviai, kaip tik šiemet (veiksmas vyko 1947 metais) sukanka 400 metų pirmajai mūsų lietuviškai knygai. Daugiau apie nieką kitą poetas ir nekalbėjo. Būsimajam prozininkui tai paliko neišdildomą įspūdį: du literatai scenoje atrodė tarsi atklydę iš skirtingų planetų...
O Justinui Marcinkevičiui įstojus į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, pora metų jaunesniam už jį Vytautui taip pat nekilo minčių dairytis kitų studijų.
Švinas į nugarą
Tai nutiko vieną 1946 metų gegužės pavakarę. Dvylikametis Vytukas su draugu Broniumi iš to paties kaimo vieškeliu ėjo į Prienus. Už jų, atsilikusi kokiu puskilometriu, traukė grupelė „istrebitelių“ („liaudies gynėjų“). Vytukas, tarsi kažką nujausdamas, pakuždėjo draugui: „Eikim greičiau, o tai dar kas nors...“
Tas kas nors prapliupo po kelių minučių. Kulkosvaidžių serijomis iš aplinkinių kalvų. Draugai vos spėjo į čia pat esantį griovį įšliaužti. „Broniau, šliaužiam giliau“, — sušuko Vytukas draugui, tačiau pakėlęs galvą pamatė: Broniukui jau nieko nereikia. Ir pats netrukus gavo kulką į koją. Tačiau labai „sėkmingai“: eiti, pasirodo, dar galėjo. Netrukus prie jo prisiartino vienas iš partizanų: kas toks ir iš kur? Vytukas jį pašovusįjį (tik jam vienam buvo patogu į juodu šaudyti) pažino: bernas iš gretimo kaimo. „Tu eik iš čia va tuo takeliu“, — nurodė jam partizanas. Vytukas ir nušlubčiojo. Tik jautė — kažkas bus. Ir gavo kulką į nugarą kaipo nereikalingas liudininkas. Vos paršliaužė iki artimiausios sodybos.
O į Broniuko laidotuves atėjęs partizanų būrio vadas išsivedė jo tėvą į sodą ir, įrėmęs pistoletą į galvą, įspėjo: „Dar kalbėsi (kas nušovė tavo sūnų), ir tave tas pats ištiks“. Situaciją moteriškai „išvairavo“ jo žmona, klykdama išpuolusi į sodą: „Jei jau žudote, tai visus“. Šis argumentas partizanui pasirodė įtikinamas, ir jis nuleido ginklą. O juk tai buvo turtingas ūkininkas, iki šiol padėjęs partizanams.
Vytukas tuomet beveik metus prasikankino ligoninėse. Vieneri mokslo metai, aišku, buvo praleisti.
Pedagogas mirė, kad gimtų rašytojas
Galiausiai studijoms Vytautas Bubnys pasirinko ne universitetą, o sostinės pedagoginį institutą. Kodėl? Mat ten studijos truko metais trumpiau, taip anuomet primetė jo valstietiška prigimtis. Ir jau į universitetą paduotus dokumentus pernešė į pedagoginį. Apie rašytojo kelią tuomet net negalvojo. Kaip ir apie tai, kad institute jis negalėjo klausyti mūsų XX amžiaus literatūros šulo V.Mykolaičio-Putino paskaitų. Tačiau ko verta pasirodė esanti pirmoji pedagoginė praktika! Kaip mokiniai tavęs klauso, kokį tu jiems darai įspūdį! Nuspręsta: būsiu mokytojas. Tad absolventas Vytautas, atsisakęs pasiūlymo dirbti „Tarybinio mokytojo“ redakcijoje, su žmona išvyko mokytojauti į Kauną. Aštuoneriems metams. Deja, pedagogo darbas pasirodė esantis visai ne toks, kas patirta per trumpas praktikos pamokas. Ir dabar ponas Vytautas atsidūsta: tai jam buvę ilgi nelaisvės metai. Pedagoginės laisvės, saviraiškos — beveik jokios, svarbiausia — laikytis nustatytų štampų. Pajuto — tai ne jam. O štai kūryba traukė: išleido tris knygas. Tik, kaip pats dabar sako, jų prisiminti nenori.
Kartą pasitaikė galimybė pakeisti likimą: poetas A.Drilinga pakvietė V.Bubnį dirbti į žurnalą „Moksleivis“. Metus pavažinėjęs į sostinę, žurnalistu virtęs pedagogas galiausiai persikėlė ten gyventi. Po metų jis jau buvo paskirtas „Moksleivio“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Moksleiviams sugrąžintas „Moksleivis“
Šiam kažkada net per 100 tūkst. egzempliorių tiražą turėjusiam žurnalui ką tik iškeptas žurnalistas atidavė dešimt savo gyvenimo metų. Svarbiausia — žurnalas buvo grąžintas moksleiviams. Mat naujasis jo vadovas įvedė ir naują tvarką: mėnraštyje nutarė spausdinti tik moksleivių kūrybą ir rašyti tik apie moksleivių gyvenimą. O vyresnių „dėdžių“ ir „išmintingosios“ partijos pamokymai, anot jo, telieka laikraščiams. „Dėdės“ pasiraukė, o jaunimas puolė skaityti. Ir, kaip ponas Vytautas dabar palygina, redaktoriaus stalas — tai ne pedagogo stalas klasėje. „Moksleivyje“ jis subrendo ir kaip žurnalistas, ir kaip rašytojas. Čia dirbant gimė jo pirmoji garsiai nuskambėjusi apysaka „Arberonas“. Juk nuo M.Sluckio romano „Geri namai“ pasirodymo daugiau kaip dvidešimt metų (!) Lietuvos jaunimui nebuvo sukurta nė vieno vertingesnio prozos kūrinio. Apysaka sukėlė nemažą ažiotažą. Juk dar pradedantis rašytojas šiame kūrinyje kėlė baisią tam metui mintį: kuo tikėti, kai aplink visi netiki niekuo? O po to pasirodė ir pirmieji romanai: „Alkana žemė“ bei „Po vasaros dangum“.
Tačiau tie begaliniai posėdžiai, svarstymai, ataskaitos ir kiti tarybinės ideologijos pančiai galutinai sukaustė rašytoją. Kaip galima kurti, jei turi gerą pusdienį praleisti kokio nors partijos boso priimamajame, kol tas, teikęsis priimti, jau iš tolo ima visa gerkle staugti: „Kodėl spausdinate tų ILGAPLAUKIŲ nuotraukas?!“ Ilgi plaukai tuomet buvo ryškiausias antitarybiškumo požymis. Taip nuo 1980 metų rašytojas tapo laisvu menininku, o „Moksleivį“ dar daug metų sėkmingai vairavo kitas rašytojas — Algimantas Zurba.
Metai „Sąjūdyje“ ir politikoje
Vytautas Bubnys — vienas iš Lietuvos persitvarkymo (ak, ta maskuotė prieš Maskvą) sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narių. O joje, beje, iš 34 asmenų net 18 buvo kūrybiniai darbuotojai. Tad ne pramonininkai ir ne technokratai, o Lietuvos inteligentai buvo tarp tų pirmųjų pabaltijiečių, nuo kurių veiksmų pajudėjo pamatinis imperijos akmenėlis.
Kurti Sąjūdžio grupes provincijoje tuomet dar „draugui“ Vytautui buvo įdomu, tačiau rutininis organizacinis darbas buvo ne jam. Vėliau, kai tapo aišku, kad laikinai LPS vadovu išrinktas V.Landsbergis ruošiasi pirmininkauti laba-a-ai ilgai, rašytojas tylutėliai Sąjūdžio būstinėje paliko atsistatydinimo pareiškimą. Atrodė, viskas: daugiau jokio organizacinio darbo, tik kūryba. Bet kur tau!
1992 metais, dar gerokai iki rinkimų į Seimą, įvairios politinės jėgos ėmė atakuoti rašytoją: tapk vienu iš mūsų rinkimų sąrašo „prekinių ženklų“. Rašytojas purtė galvą ir mojavo rankomis: ne. Tačiau kartą neištvėręs nusprendė: o gal imsiu ir pasitikrinsiu, kaip mane vertina gimtojo Prienų rajono žmonės. Ir iškėlė savo kandidatūrą vienmandatinėje Prienų rinkiminėje apygardoje. Iš 7 kandidatų prieniškiai jį ir išsirinko. Vėliau, politinių vingių atvestas į LDDP, jis kartą pasiūlė G.Kirkilui: girdi, partijos stratege ir ideologe, gal kurkime atskirą frakciją, kuri vadovausis vien dvasiniais ir moraliniais principais. Tam vos pypkė iš burnos neiškrito: reikia palaukti, dabar tam ne laikas ir t.t. Taip V.Bubnys atsidūrė Nepriklausomų deputatų frakcijoje.
Po tokių išbandymų valdžia rašytojo nuomonė apie tai yra geležinė: tokia veikla — ne kūrybos žmogui. Kūrėjas privalo turėti savo galvą, savo nuomonę, jis neturi būti supančiotas jokių pasižadėjimų ar įsipareigojimų. Kai tarnauji kokiai nors grupei, nebegali tarnauti tautai.
Tolima — artima
Keista, tačiau bendraudamas su rašytoju, jo darbo kabinete nemačiau nė vienos jo knygos. Nors jų parašyta lygiai trisdešimt. Jei dar priskaičiuotume vertimus, būtų lygiai šimtas. Bendras visų knygų tiražas jau persirito per 6 milijonus egzempliorių. Natūraliai kyla klausimas: o kuri gi iš jų brangiausia? Pasirodo, „Balandžio plastėjime“, apdovanota Baltijos asamblėjos premija. Nors veiksmas vyksta tuometinėje Jugoslavijoje, skaitant knygą į galvą veržiasi mintis: juk tai pasakojimas apie mūsų pokarį. Taip iš karto rašytojui ir pasakė jo kaimynas Mykolas Sluckis.
Apie ką paskutinė mūsų prozininko knyga? Rašytojas atsidūsta: „Kiekvienas iš mūsų savaip statosi paminklą. Aš — per dvasinius ieškojimus“. Ir šia knyga („Tolimi artimi at(si)vėrimai“) rašytojas atsiveria ir liudija. Apie kitus — per save. Kas formavo jo charakterį ir nuostatas? Kas padėjo jam per ilgą amžių tarsi ir pasilypėti ant galulaukės kupsto. Nes ant didelio pjedestalo savęs neįsivaizduoja.
O štai tikros Vytauto Bubnio autobiografijos jo kūrybos gerbėjai nesulauks — visas jis yra savo kūryboje. Tik ten viskas ištirpę, nepastebimai išsimaišę tarp visų rašytojo herojų. Tačiau skaitytojai pastabūs — ima ir sudėlioja tą rašytojo vidinį paveikslą iš atskirų detalių.
Tad po šios savo knygos Vytautas Bubnys tyli. Jei ką pasakytų apie būsimus naujo, dar tik galvoje nešiojamo kūrinio apmatus, tarsi ištrauktų jį iš savęs. Tad būkime kantrūs. Žiūrėk, už mėnesio kito vėl ims tarškėti jo ištikimoji rašomoji mašinėlė (prie kompiuterio ponas Vytautas taip ir nepriprato). Žmona Elena bus pirmoji jo kūrybos vertintoja. O po to įvertinsime ir mes. Apie ką bus ji — trisdešimt pirmoji prozininko knyga?
Arūnas Marcinkevičius
Savaitė, 2008 10 12