Spalio 14 d. (antradienį) 18 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) rengiamas Vytenio Rožuko kūrybos vakaras „Penkiasdešimt metų kūrybinei karjerai“. Vakare bus pristatomas naujas rašytojo kino romanas „Daiktas: Džageris, Mikas“. Vakare dalyvaus knygos autorius Vytenis Rožukas, literatūrologas prof. Algis Kalėda, literatūros kritikas, poetas Antanas Šimkus, knygos leidėjas Vilius Gužauskas, dainininkė Irena Milkevičiūtė, aktorius Algimantas Butvilas. „Daiktas: Džageris, Mikas“ - tai kino romanas, kurio veiksmo vieta - „Literatūros ekspresas Europa 2000". Juo keliaujantys įvairių pasaulio šalių rašytojai, įpindami juodojo humoro elementų, kartu rašo romaną, svajodami apie tai, kaip įkurti Meno imperiją, pasitelkiant pasaulio turtinguosius ir filantropus.
Šia proga rašytojui VYTENIUI ROŽUKUI keletą klausimų uždavė ANTANAS ŠIMKUS („Literatūra ir menas“)
Visai neseniai išėjo Jūsų knyga „Daiktas: Džageris, Mikas“, kurią pavadinote kino romanu. Ką šis žanrinis apibūdinimas reiškia: specifinę autoriaus nuostatą, pasakojimo būdo įteisinimą ar tiesiog paraišką ekranizacijai?
Taip, tai paraiška ekranizacijai. Tik todėl pasirinkti siaubo ir įspūdingų masinių scenų pasažai. Šis romanas jau išverstas ir į anglų kalbą. Esu ledlaužis į anglakalbę rinką. Kol kas nė vienas lietuviškas romanas nebuvo išverstas ir tinkamai pristatytas angliškai skaitančiam ir nieko apie Lietuvą nežinančiam skaitytojui. Romanas pardavinėjamas internetiniuose knygynuose „Book and you“ ir „Mobi pocket“. Šiuo metu kūrinį jau perskaitė daugiau nei 6000 skaitytojų internete. Taip pat popierinį romano variantą pats platinu po įvairius Amerikos ir Anglijos knygynus.
Jau pirmame minėtojo kino romano puslapyje pasakotojas išdėsto savo moto: „Esu daugiabriaunės tikrovės chaoso žvalgas. Tokia ir yra menininko misija. Nepaisant rizikos ir vargo.“ Ar tokios mintys sutampa ir su Jūsų gyvenimo nuostatomis?
Šie sakiniai yra čeliniški dailūs daikčiukai ir vaizduotės variklis. Dar vienas sutampantis motyvas: tikra tiesa yra sidabras, išmonė – melchioras.
Jei kalbėtume apie platesnes sąsajas su kūryba, gyvenu pagal Ringo Staro pradinės mokyklos (apie ją rašoma romane „Daiktas: Džageris, Mikas“) filosofiją. Yra dešimt dvylika punktų ar lysvių. Štai keletas jų: 1 – transportas, valgis, drabužis, miegas, 2 – hedonizmas, 3 – meilė, simpatija, draugystė, 4 – šeima, tėvai, vaikai, giminės, 5 – geras vardas, 6 – pirmavimas ir taip toliau.
Gali pats pasirinkti, kuo būti vienoje ar kitoje lysvėje – seržantu ar generolu. Įdomiausia, kad pinigai turi didesnės reikšmės vos vienu ar dviem atvejais.
O skaitytojas pats turi galimybę rinktis gyvenimo kelius. Be to, su tikrove ateina ir aura. Viskas, ką išbandei savu kailiu.
Pats esate muzikantas. Didelė dalis Jūsų kūrybos vienaip ar kitaip susijusi su septintojo dešimtmečio roko muzika, kino romanas mirga marga nuo „The Beatles“ ir „Rolling Stones“ pavardžių – ar galima sakyti, kad tos epochos muzika ir asmenybės yra pagrindinis Jūsų įkvėpimo šaltinis?
Mano gyvenime muzika užima ženklią vietą. Tiek pat ji reiškia ir kūryboje. Menas, sportas, mokslas – tai sritys, kur labiausiai gali pasireikšti individas. Todėl gerai, jei gabus žmogus imasi šių sričių. Geriau, negu skęsti buityje ar gyventi pagal standartus.
Teko girdėti, kad susidomėjimą paskutiniuoju kūriniu išreiškė ir pats seras Polas Makartnis... Gal galėtumėte papasakoti plačiau?
Pasaulinė P. Makartnio kampanija – karinių minų pardavinėjimo ribojimas, protestai ir pacifistiniai tikslai. Mano romanas taip pat yra pacifistinis ir mūsų siekiai panašūs. Bėgant metams, net ir rokeriai imasi politikos. P. Makartnis mane susirado pats, ir toliau, jei bus kuriamas filmas, mes bendradarbiausime. Manau, kad jis manęs ieškojo kam nors rekomendavus ir pristačius.
Susigraudinau iki ašarų. Sovietiniais laikais mano gatvėje Kaune buvo nuluptas pavadinimas „Ožeškienės“ ir užrašyta „Beatles street“. KGB davė į kailį mums, išdykėliams. O dabar gatvės grietinėlė, jau išsikėlusi iš Ožeškienės gatvės (aš, pavyzdžiui, gyvenu Vilniuje), stengiasi per meriją pakeisti gatvės pavadinimą ir pastatyti jaunų bitlų skulptūrą...
Tais laikais mes susitikę kalbėdavome ne apie orą, o apie bitlus.
Anksčiau save esate apibūdinęs kaip kovotoją dėl laisvės, neapkenčiantį cenzūros vienišą disidentą. Ar šie žodžiai, itin tikę gyvenimo būdui Sovietų Sąjungoje nusakyti, tinka Jums ir dabar, prabėgus beveik dvidešimtmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo?
Buvau labai laimingas, kai vienas mano draugas, ilgai slėpęs, pasakė, kur užkasėme (aš buvau užmiršęs) mano romano rankraštį apie Romą Kalantą. O užkasėme Viršužiglio miške, prie ąžuolo. Tikiuosi jį iškasti ir išleisti. Natūralu, kad disidentinė veikla vyko rokenrolo muzikos terpėje ir populiariosios muzikos verpetuose. Man buvo šlykštu daryti tai, ką darė A. Solženicynas. Apskritai politika – šlykštus dalykas asfalto riteriui ir rokeriui. Kaip tada, taip ir dabar.
Puslapyje rasytojai.lt prisipažįstate, kad „fanatiškai žiūrite į literatūrą“. Ką reiškia – žiūrėti fanatiškai?
Gal jums teko vežti, krauti šieną, iškrauti vagoną ar dirbti indų plovėju penkių žvaigždučių viešbutyje, kitaip sakant, labai stipriai vargti? Tik tada žmogus supranti, kas yra tikras darbas. Literatas jaučia pareigą būti sunkiai vargstančiu (nors ir kiek mažiau negu dirbant minėtus darbus), net ir baltą apykaklę nešiodamas. Vis dėlto eilėraščių ir romanų rašymas – labai lengvas darbas, visada.
Kokių lietuvių ar užsienio autorių kūrinių gerbėjas esate?
Aleksandros Fominos, Džeromo Selindžerio ir Gabrielio Garsijos Markeso.
Taigi parašytas kino romanas. Kas dar laukia skaitytojo? Toliau derinsite kiną, muziką ir literatūrą?
Turiu idėją parašyti tris keturis apsakymus džiazroko stiliumi.
Džiazroko?
Taip. Parašytą tekstą atiduočiau į rankas su manimi kažkada dirbusiems vokalistams – V. Chlevickui, E. Masytei, I. Milkevičiūtei. Apsakymas būtų įgarsinamas dešimties minučių trukmės vokalo partijomis.
Dėkoju už atsakymus.
tekstai.lt info
2008 10 12