Rasytoju_grupe_Darbas
1831 m. sukilimui
■
Traukim dainužėlę. Mum valia dainuoti.
Niekas mum negali šių dainų užgint.
Drumsčia vėtroj šilas, nerimauja pušys,
argi gali vėjai šilą nuramint?
Juo garsesnis vėjas — triukšmingesnės girios.
Dainos bus galingos juo daugiau vargų.
Ir todėl triukšmingai, kai draugai išmirę,
sudainuok ant kapo kritusių draugų!
Jau žalia velėna pridengė drąsuolius.
Vasara gėlėmis kapą jų barstys.
Neliūdėk, kad broliai kovoje parpuolė,
teplaka dėl laisvės mūs drąsi širdis.
■
Gaudžia žalią vargą
visos žalios pušys.
Ponai spaudžia žmones,
jie neturi dūšios.
Ant žalių arimų
rūstūs vėjai plauko.
Badas krauna žiedą
ant išarto lauko.
Prie lūšnelės durų
svyra žalias uosis.
Kuo, motuše, vaiką
alkaną paguosi?
Žalias uosis svyra
tik papūtus vėjui.
Nešk greičiau, valstieti,
mokesčius skriaudėjui.
Ponai spaudžia žmones,
jie neturi dūšios.
Gaudžia žalią vargą
visos žalios pušys.
■
Ei, daluže mylimoji,
kruvina daluže,
ar tai tau tos žalios girios
graudžią dainą ūžia?
Ar tai tau tas žalias vargas
krauna skurdo žiedą?
Ar lūšnelei piktas vėjas
vėl nelaimę gieda?
Oi, ne girios skyrė dalį
kraujo rožėm pintą.
Bėdos puola kaimą žalią
ponų užkankintą.
■
Žydi ramunėlė
kaimo patvory.
Vargo bernužėli,
nieko neturi.
— Aš turiu kepurę,
dar ir ant šalies,
o rankoj dalgelį
aštrų geležies.
Tų darbų darbelių,
nėr jų pabaigos.
Debesys vargelių
krinta ant galvos.
Tu, vargeli žalias,
ką tu padarei?
Iš skurdžios lūšnelės
brolius išvarei.
Ir nuėjo broliai
pagiriu žaliu,
taip kaip susitarę
baigt su vargeliu.
Ponai ėmė mus rekrutuos
pančius mums dėliojo.
Viešo kelio akmenėlius
ašaros mazgojo.
Mes mokėjom vilkti naštą,
žvanginti grandinėm.
Mes išmoksim ginti kraštą
dalgėmis plieninėm.
Jokio kelio vieškelėlio
per šilus žaliuosius.
Tai įveiksim, nugalėsim
mes ponus piktuosius.
Žalio miško medžiai linko,
kai mužikai vaiską rinko.
Kai mužikų vaiskas ėjo,
žalias miškas ūžt pradėjo.
Paukščiai čiauškė ir giedojo,
kai mužikai vajavojo.
Ar gyvenimas gražus —
ar mužikų vaiskas žus.
■
Kai mužikų vaiskas ėjo,
ponų kinkos sudrebėjo.
Bet mužikų kelias kietas,
ponai atgręžė muškietas.
Užriktavo jie armotas,
sudrebėjo miško plotas.
Pušys lūžo ir nugriuvo
ir mužikų vaiskas žuvo.
■
Pėtnyčioj, subatoj
pjovėm žalią lanką,
o kitoj nedėlioj
gaudė jau patrankos.
Pėtnyčioj, subatoj
gėlės puošė lauką,
o kitoj nedėlioj
kraujo upės plauko.
Pėtnyčioj, subatoj
mergelę mylėjau,
o kitoj nedėlioj
sužeistas gulėjau.
■
Ar sugrįši, bernužėli,
į žalius dirvonus?
Ar dainuosi dar su broliais
nugalėjęs ponus?
Ponų vaiskas neregėtas,
žiba jų muškietos.
Jų su dalgėm ir su šakėm
nepastumt iš vietos.
Ponų strielbos geležinės,
kulipkos iš plieno.
Griežia dantį žiaurūs ponai,
negailės nė vieno.
Sužaliavo žalias vargas
ant visų dirvonų.
Pasiliejo užu laisvę
kraujas milijonų.
Išlydėjo sūnų savo
senas tėvas, močia.
Rūsčiai vėtra uždainavo,
siusdama lig sočiai.
Jau ta vėtra nudainavo
ir ta močia mirė.
Naujas vargas sužaliavo
pas neramią girią.
Senas tėvas aria žemę,
traukia jis dainelę.
Žalios pievos, melsvos girios,
vargas ar ne žalias?
Mėlyna giružė
ūžia, kiek pagal.
Gieda paukščių pulkas,
lėkdamas pro šal:
— Kas, kad šiaurūs vėjai,
niaukiasi dangus.
Neliūdėk, brangioji,
vasara greit bus.
Vasara atėjo
mėlynu dangum.
Švietė šviesi saulė,
bet kodėl ne mum?
Žalias patalėlis
girios gilumoj.
Krito bernužėlis
mylimas kovoj.
Mėlyna giružė
ūžia, kiek pagal.
Gieda paukščių pulkas,
lėkdama pro šal:
— Neliūdėk, brangioji,
vasara greit bus. —
Melavai, giruže,
niaukiasi dangus.
Vos išjojo bernužėlis
į žaliąjį mišką,
švilpė švino kulipkėlė,
kraujo srovė tryško.
Švilpė švino kulipkėlė
žaliam pušynėly
ir nuskynė laisvės gėlę
pačiam gražumėly.
Ir palaistė vargo žemę
jis krauju raudonu.
Kraujas vargšam laimę lemia,
skelbia mirtį ponų.
Tu, mergele, vargo kaime
liaukis jo raudojus.
Žus vargelis ir nelaimė,
bus gražus rytojus.
■
Dilgelė želia patvory —
užguiti broliai keturi.
Laukai ne jiem, miškai ne jiem.
Žali batviniai keturiem.
Siautojo vėtra pagiry,
išėjo broliai keturi
iš tos lūšnelės tos pačios
nuo pirmo vėjo griūvančios.
Žalias priėję gireles,
užtraukė laisvės daineles.
Užtraukė laisvės daineles,
mojavo plieno dalgeles.
Kur gaudžia žalias pagirys,
ten ėjo mūšis dienas tris.
Per tris naktis žaliuos miškuos
sumirko samanos kraujuos.
Nutilo vėtra pagiry,
nuvirto broliai keturi.
Laukai ne jiem, miškai ne jiem,
kapelis šaltas keturiem.
■
Saulelė tekėjo, lapeliai mirgėjo.
Mūsų broliai brolužėliai su dalgeliais ėjo.
Su dalgeliais ėjo, tarp savęs kalbėjo,
kad vargelis su dalgeliais paguldyt reikėjo.
Saulelė žėravo, dalgelius bučiavo.
Mūsų broliai brolužėliai su ponais kariavo.
Su ponais kariavo, daineles dainavo,
kraujo srove nužymėjo takelius jie savo.
Leidosi saulelė, sugaudė girelė.
Mūsų broliai brolužėliai paguldė galvelę.
Guldė jie galvelę, puolė į nevalią,
krankė pulkas juodvarnėlių brolužėlių dalią.
Blaškos dalgių broliai miško tankumyne.
Laisvės dainą traukė — pančius nusipynė.
Ir todėl, kai noko žalsvas vasarojus,
pančiai jau žvangėjo ant mužikų kojų.
Naktį žvaigždės švietė ir apuokas ūkė,
korė mūsų brolius budeliai padūkę.
Negailėjo miško
kirvis geležies.
Ar gailės mūs brolių
ponai be širdies?
Ponai negailėjo —
trenkė šautuvai.
Mylimas berneli,
jaunas pražuvai.
Žuvo man bernelis
jaunas ir gražus.
Už bernelį šitą
svieto vargas žus.
Ten pas lūšną samanotą
auga obelis.
Po žaliom šakom jos korė
brolius bent kelis.
Sudainuokit, žalios šakos.
Obelėle tu.
ar negaila tau, žalioji,
brolių pakartų.
Gaila brolių nužudytų,
gaila jų dalies.
Ūžia vakarą ir rytą
šakos obelies.
■
Skrido juodvarnėliai
krankė ties dangum.
Laisvės mylimosios
neregėti mum.
Dalgių broliai žuvo
ir dabar tylu
pas žalias viršūnes
mėlynų šilų.
Švilpia raudą vėjas,
juodą raudą mum.
Skraido juodvarnėliai,
krankia ties dangum.
Gieda paukščiai vieversėliai,
plyšta girios žalios.
Nebegrįš tau, motinėle,
sūnus į lūšnelę.
Žvaigždės žvilga, verkia vėjas,
pėdus jo bučiuoja.
Pančiai naktį nužvangėjo
vieškeliu plačiuoju.
O prie kelio gailiai ūžia
obelis laukinė.
Taikė kulka tau, drauguži,
tiesiai j krūtinę.
Žydi pievoj dobilėliai
raudoni nuo kraujo.
Rieda veidu motinėlės
ašarėlės sraujos...
■
Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,
žalių vasarojų neskinsi.
Tik laisvės berneliam pabūsi ginklu,
iš kraujo vainiką nupinsi.
Išjojo bernelis j žaliąją girią.
Ar grįši, mielasis, ar grįši?
Ar pilkąją žemę, nuo balno nusviręs,
širdies kraujumi išrašysi?
Per kaimą, per šilą daug šūvių aidės,
daug brolių kris samanų guolin.
Raudosi, sesute, raudosi perniek,
kad mielas dėl laisvės prapuolė.
Varnai juodvarnėliai iš girios žalios
ims krankti užuodę lavonus.
Tik vėtros siutimas galingos didžios
nuūš, nubanguos per dirvonus.
Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,
žalių vasarojų neskinsi.
Tu laisvės berneliam pabūsi ginklu,
iš kraujo vainiką nupinsi.
(Buvo daugiau).
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.