Kiekvieną kiek aktingesnį pažangiosios literatūros reiškinį, kai tik nebeturima kitokių argumentų jį suniekinti ar papeikti, mūsų buržuazinė kritika tuojau apšaukia tendencijos, agitacijos vardais ir oriai užkelia jam vartus į mūsų raštiją, išdidžiai skeldama, jog joj vieta tik „grynojo meno“ produktam.

       Šit, nespėjo prieš trejetą metų K. Boruta išleisti savo „Kryžių Lietuvą“, kai tuoj Putino „Židinys“ jį puolė už tendencingumą, pranašaudamas jam, jei jis ir toliau nesiliaus taip dainavęs, iš tikrųjų nepavydėtiną Jovaro likimą. Išleido B. Raila savo eilėraščius, ir vėl tame pat „Židinyje“ giliai išmintingas ponas V. Bičiūnas juos apšaukė su „grynuoju menu“ nieko bendro neturinčios tendencijos vardu. Susiorganizavo pažangiosios literatūros kolektyvas, ir mandrusis ponas Herbačiauskas, puolęs savo garsiom filipikom iš aukštos „Gaisų“ tribūnos tą kolektyvą, nerado jam apkaltinti jokio tvirtesnio argumento, kaip vėl tą pačią tendenciją ir agitaciją. Pagaliau, išleido A. Venclova (kuriam, kaip ir man, didysis E. Radzikauskas buvo teikęsis pripažinti galėjimą sveikai protauti. — „Gaisai“, 1930 m. N 3, 277 psl.) novelių knygą, kaip ir vėl ponas V. Bičiūnas apšaukė ją esant vienut vienos tendencijos prikimštą. Žodžiu, beveik prieš kiekvieną mūsų pažangiosios literatūros reiškinį buržuazinė kritika išjoja su tendencijos arkliuku. Ir tas vargšas arkliukas paskutiniu laiku tapo taip nujodinėtas, kad iš jo beliko viena skūra ir kaulai. Tegu gi bus leista mum vardan gailestingumo jį visiškai pribaigti.

       Žinoma, mes nesam tiek naivūs, jog manytume, kad po šito mūsų akto mūsiškė buržuazinė kritika pritils zaunijusi apie tendencingumą. Mes taip jau nesitikime ją bent kiek pakreipti kitokion protavimo linkmėn. Reikalas eina čia ne dėl įtikinimų. Reikalas čia liečia literatūrinę auditoriją ir literatūrinę tiesą. Mes kalbam ne buržuazinei kritikai, bet skaitančiajai visuomenei. Kas turės akis — tas pamatys, kur tiesa. Kam bus pakeliui su mum — tas paseks mus. Neveltui gi dar senis Levas Tolstojus sakė, kad šviesa lieka šviesa, nors aklas jos ir nemato.

       Kiekvieno literatūros kūrinio biografijoj yra svarbūs du momentai: jo gimimas ir jo gyvenimas, t. y. — kaip jis rašytojo sukuriamas ir kaip jis skaitytojo priimamas.

       Būsim korektiški. Mes manom mokslinės kritikos esant pakankamai tvirtai įrodyta, jog kiekvienas rašytojas, kiek jis genialus bebūtų ir kurioj epochoj ar šaly jis begyventų, — vis vien priklauso kuriai nors visuomeninei klasei, yra daugiau ar mažiau determinuojamas jos pasauliožiūros ir pasauliojautos, savo kūryboj išreiškia ne visiem kurios nors epochos žmonėm bendrus jausmus ir mintis, savo kūrybiniame darbe priklauso daugelio labai prozaiškų, nieko bendro su Parnasu ar „tyruoju įkvėpimu“ neturinčių sąlygų, ir daugely atvejų savo kūrybinį talentą gali išplėtoti tik tiek plačiai ir turėti tik tiek pasisekimo, kiek tatai leidžia pačios gyvenimiškos sąlygos bei aplinkybės. Ir visai teisingai sako prof. L. Schükkingas, kad ieškant literatūrinio skonio plėtotės pagrindinių priežasčių, „socialinė dirva neturi būti palikta be dėmesio. Aišku, ne ta dirva sukuria meną. Dumblas nesukuria vingurio, kaip tvirtino Aristotelis, bet vis dėlto jau daug arčiau tiesos pareiškimas, jog ten, kur nėra dumblo, nėra nė vingurio. Arba tariant Fosslerio metafora: šalty ir leduos neauga gėlės, net ir literatūrinės...“ Tas pats Leipcigo universiteto prof. L. Schükkingas, žinomas filologas-anglistas, garsus šekspyrologas, galva vadinamosios sociologinės krypties paskutiniojo meto vokiečių kritikoj, savo pagrindinėj knygoj „Die Soziologie der literarischen Geschmachsbildung“ puikiai įrodo Šekspyro pavyzdžiu, kaip „socialinė dirva“ veikia literatūros ūgį, plėtotę ir tos plėtotės linkmę. Mum taip ir niežti nagai išrašyti iš jo knygos tuo klausimu porą trejetą puslapių, bet tik būtinas reikalas kalbėti trumpai neleidžia pasmaguriauti.

       Mūsų estetai à la V. Bičiūnas ir Herbačiauskas, žinoma, nenusileidžia tiek „žemai“, kad „grynąjį meną“ pajungtų kažkokiai sociologijai. Didžiausias kompromisas, kurį jie daro, tai pripažinimas, jog literatūra išreiškianti „epochos dvasią“ arba, kaip sako V. Bičiūnas, jog ji visais laikais yra „vienos, neišskiriamos tautos kūrybinį pajėgumą reiškiančių grandžių virtinė“ („Gaisai“, 1930 m. 8 nr., 345 p.). Bet ir vėl pasipainioja prof. L. Schükkingas, kurio moksliniu autoritetu, deja, mes esam linkę labiau pasitikėti, kaip pono V. Bičiūno idealistine sofistika. Jau minėtoj knygoj L. Schükkingas pastebi:

       „Tokiu būdu, jeigu kurios nors gadynės meno stilius yra laikomas tiesioginiu „epochos dvasios“ atspindžiu, tai visiškai turi pagrindo kai kurie abejojimai, kas gi, pagaliau, savo esmėje yra ta „epochos dvasia“. Bet norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia atsakyti dar į kitą klausimą: „apie kokią socialinę grupę eina kalba?“ Nes reikia tik mestelėti žvilgsnį į tautą, kaip visumą, kad tuoj pastebėtumėm esant joje ryškių skirtumų pažiūrose į pasaulio supratimą, į jo įvertinimą ir į gyvenimiško elgimosi principus. Tos tautinės visumos atskiros dalys tiek skirtingos, jog jų protavimo formas ne taip jau lengva subrukti vienon formulėn. Geriausiu atveju čia galima kalbėti apie tas ar kitas grupes.“

       Ir tik atsakęs, jog socialiniu atžvilgiu negali būti vieningos tautos, L. Schükkingas atsako, jog „negali būti ir vienos epochos dvasios“. Pateikęs tam teigimui įrodyti atatinkamus pavyzdžius, jis teigia: „Iš čia aiškiausiai išeina: visiškai nėra „epochos dvasios“, o yra — tariant — ištisa eilė „epochos dvasių“. Visuose istorijos perioduose galima pastebėti griežtai skirtingas grupes su skirtingais gyvenimiškais ir visuomeniškais idealais. Su kuria iš tų grupių to meto menas būna glaudžiausiai sutapęs — tatai pareina nuo įvairių priežasčių, ir tiktai tas, kuris gyvena ne žemėje, bet debesyse, visa tai aiškina grynai ideologinių faktorių poveikiais.“ Ir savo minėtoj knygoj L. Schükkingas nesugriaunamai įrodo, kokį didelį poveikį meniniam skoniui ir literatūrai turi ne tik pagrindinis faktorius — socialinė aplinka bei visuomeninės sąlygos, bet ir kiti šalutiniai veiksniai, kaip: įvairūs mecenatai (viduramžiais), leidėjai (pradedant XVIII amž.), skaitytojų būreliai, literatūrinė mada, kritika, mokyklos, universitetai ect. Viso to akivaizdoj „grynasis įkvėpimas“ ir „nepriklausomas menas“ apleidžia vargšę mūsų žemelę ir nusikelia viešpatauti kur nors į Marsą, jeigu tik, žinoma, ten yra tokių estetų bei „tyrojo meno“ žynių, kokių, deja, vis dar tebesiveisia pas mus — nelaimingoj Lietuvėlėj.

       Jeigu by kuris literatūros kūrinys jau užgimdamas atsineša savo „gimtąją nuodėmę“ — tam tikrą socialinį charakterį, jeigu jis savy išreiškia ne visos „epochos dvasią“, o tik kurios nors visuomenės grupės, toj epochoj egzistuojančios, „dvasią“, tai savaime aišku, kad tas kūrinys ir gyvendamas negali būti visų vienodai priimamas. Jo įvertinime, pažiūrose į jį taip pat pasireiškia visuomeniški, klasiniai ir kitoki faktoriai. Sakysim, Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“ vienaip priėmė ano meto lietuviai patriotai iš dešinės, kitaip iš kairės, vienaip į ją pažiūrėjo lenkomanai dvarininkai, kitaip ją sutiko monarchistai rusai, vienaip ji buvo vertinama lietuvybės kovų gadynėj, o vėl visiškai kitaip turėtų būti vertinama šiandien. Ir ne tik Maironio poemą vertindami mes neprieitume vienodų nuomonių, bet, kaip teisingai pastebi pats L. Schükkingas, „vargu ar pasisektų tokių vienodų nuomonių įsigyti net vadinamųjų klasikų atžvilgiu. Pirmiausia, juk ir čia vyrauja fikcija, jog egzistuojąs toks menas, kuris stovįs aukščiau visokių pažiūrų ir skonių skirtumo. Sakykim, iš mūsų matymo taško žiūrint, Šekspyras ištisų amžių bėgyje nebuvo deramai vertinamas. Panašūs pavyzdžiai yra žinomi ir tapyboje. Mes matome, pavyzdžiui, iš lordo Česterfildo laiškų sūnui, kad tas aukštai kultūringas XVIII amž. atstovas visiškai kitaip manė ne tik apie literatūrą, bet ir apie plastiškąjį meną, negu kad manom dabar mes. Taip, į sūnaus klausimą, ar verta naudojantis patogia proga įsigyti keletą Rembrandto kūrinių, jis atsakė, jog to daryti visiškai neišsimoka, nes minimas dailininkas netapė nieko vertesnio, kaip vienas karikatūras. Net ir tada, kai menininko reikšmė niekieno nėra ginčijama, ko geriausiu pavyzdžiu gali būti Gėtė, net ir tada akylus tyrinėtojas pastebės procesą, primenantį mėnulio fazių kaitaliojimąsi: nuolatos nykstantį ir augantį populiarumą. Taip jau nesunku pastebėti, kad ir ten, kur publikos susižavėjimas nemažėja, jis vis dėlto ne visuomet yra sukeliamas tų pačių meno kūrinio ypatybių. Elzbietiečiai, — tai yra daugiausia publika, o daug mažiau tos epochos literatai, — be abejojimo, suprato Šekspyro didybę, be to juos domino visiškai kitos jo kūrybos pusės negu mus“.

       Ir kai V. Bičiūnas „Gaisuose“ kviečia visus mūsų kritikus be pažiūrų skirtumo imtis visų mūsų literatūros „vertybių“ perkainojimo, kad tuo patarnautų mūsiškei skaitančiai visuomenei, tai mum kyla pora rimtų abejojimų: 1. kokiu būdu V. Bičiūnas mano visiem tiem skirtingų pažiūrų kritikam surasti vieną bendrą „vertybių“ pervertinimo kriterijų ir 2. kuo remdamasis jis tiki, jog visa skaitančioji visuomenė bus vienodos nuomonės apie kurį nors literatūros bei kūrybos reiškinį, tegu ir kritiko įvertintą? Juk įvertino, pavyzdžiui, pats V. Bičiūnas B. Railos eilėraščius, kaip tendencingą daiktą, tam jo įvertinimui, gal būt, visiškai pritaria mūsų buržuazinė publika, bet, sakysim, mes su šitokiu įvertinimu griežtai nesutinkam ir tą tendenciją, kurią surado V. Bičiūnas tuose eilėraščiuose, suprantam visai kitokia prasme, o taipjau manom, jog ir pažangusis skaitytojas B. Railos eilėraščius sutiko kiek kitaip, negu buržuazinė visuomenė. Arba dar. Įvertino, sakysim, J. Dobilas Vienožinskio lyriką ir, kalbėdamas apie jo dainelę „Kaip gi gražus gražus tolimasis dangus“, sako:

       „Prisipažinsiu: be ašarų aš tos dainelės negaliu skaityti. Jei kam dar neaišku, jog visa tai išvogta iš lietuvio dvasios gelmių, jog joje tikrai... ne žodžius skaitome, tik gyvus, garuojančius jausmus ir kuo širdingiausius įsitikinimus, — tai stačiai reikia pasakyti, jog su tokiu žmogum nėra ko šnekėtis, nes įrodymais jo neįtikinsi. Čia tiesa taip aiški, kaip diena ir tokios tiesos nieks neįrodinėja ir negali įrodyti“ („Skaitymai“, XVII, 104 p.).

       Tuo tarpu drąsiai galima tvirtinti, kad koks nors aršus ateistas, bet ir ne mažiau karštas lietuvis patriotas à la dr. Šliūpas, paskaitęs tą Vienožinskio dainelę, jokiu būdu su J. Dobilo komentarais nesutiks ir net rizikuodamas su pačiu kritiku susipykęs nebesikalbėti, vis dėlto pasakys, jog čia tik krikščioniška, dar net klerikališka tendencija tedainuojama. Griežtai tendencinga šios Vienožinskio dainelės mes nepavadinsim, nes mes kiek kitaip suprantam tikrosios tendencijos sąvoką (apie tai paskui), bet vis dėlto viena aiški išvada savaime prašosi išvedama: gyvenimo praktika rodo, jog kiekviena visuomeninė grupė „grynom“, netendenciškom idėjom mene laiko tik tas idėjas, tas mintis ir tuos jausmus, kurie priklauso jai pačiai, o kitų visuomenės grupių idėjas, mintis ir tuos jausmus, jei tik jie ima išeiti aikštėn apsidarę meno formom, tuoj apšaukia tendencijos, agitacijos vardais. Tokia taktika ypač naudojasi žmonės tų visuomeninių grupių, kurios yra by kurios epochos ir by kurio krašto vyraujančios grupės, ir ta taktika dažniausiai būna nukreipta prieš tas visuomenines grupes, kurios dar tik pradeda išeiti gyveniman, kovodamos už savo būvį ir už savo teises.

       Tokia gyvenimiška praktika, visai patvirtinama ir mūsų menkutės literatūros faktų.

       Bet juk sakoma, kad praktika ne visuomet sutinka su teorija, ir todėl mes norėtume tendencijos literatūroj klausimą paliesti dar šiek tiek ir iš teoretinės pusės.

       Imdamasis šio dalyko, I. Maca visiškai teisingai pirmiausia stato klausimą: kas tai yra literatūra?

       Literatūra yra meniškas atspindys bendro visos visuomenės arba atskiros kurios visuomeninės klasės stengimosi pasiekti kiek galint pilnesnę pusiausvirą visų visuomeninių (arba klasinių) psichologijos ir ideologijos elementų, vyraujančių toj epochoj ir išreiškiančių tos visuomenės (arba klasės) materialinių ir ekonominių jėgų dialektiką.

       Šitoj definicijoj yra du svarbūs teigimai: vienas — metodiško, antras — principiališko pobūdžio.

       Žiūrėdami į literatūrą kaip į atspindį bendro visos visuomenės ar atskiros kurios visuomeninės klasės stengimosi pasiekti kiek galint pilnesnę visų visuomenės (arba klasinės) psichologijos ir ideologijos elementų pusiausvirą, mes tuo pačiu susidarom ir tam tikrą literatūros reiškinių nagrinėjimo metodą. Mes turim tada remtis griežtai objektingu reališku faktu, būtent, klausimu: ką išreiškia nagrinėjamasis kūrinys ir kaip jis tai išreiškia? Tokiu būdu mes esam verčiami pateikti objektyvišką įvertinimą visų psichologinių ir materialinių jėgų, veikiančių nagrinėjamame kūriny, o taipjau išaiškinti ir klasinius to kūrinio pagrindus (obuslovlennosti). Bet tuo pačiu juk atsakoma ir į tolimesnį klausimą: kaip gali ir turi tą kūrinį priimti tos ar kitos visuomeninės klasės skaitytojas, kokia to kūrinio visuomeniška reikšmė?

       Tai metodika.

       Principiališko pobūdžio teigimas: tvirtindami, kad literatūra išreiškia stengimąsi pasiekti kiek galint pilnesnę klasinės psichologijos ir ideologijos elementų pusiausvyrą, mes pabrėžiame visokių rūšių ir visokių epochų literatūros tendencingumą.

       Tas tendencingumas gali reikštis šiais etapais:

       1. Jeigu klasių prieštaravimai tam tikroj epochoj tampa taip griežti, jog atsiranda istoriškas visuomeniškojo perversmo būtinumas, tai literatūra, kaip ir visi kiti visuomeninio gyvenimo reiškiniai, griežčiausiom formom išreiškia savo klasinį veidą. Tada literatūroj ideologiniai elementai viršija psichologinius. Tada visos rašytojo pastangos yra koncentruojamos nors kuo ryškiau ir griežčiau pabrėžti savo ideologinę poziciją, atatinkančią jo atstovaujamos klasės idealus, programą ir aktualias problemas. Tendencija — sąmoninga. Literatūra sužadina, t. y. padeda skaitytojui suvokti ligi tol dar nesuvoktą jo emocionalų santykiavimą su visuomeninio gyvenimo svarbiaisiais klausimais. Literatūra pirmoj eilėj veikia skaitytojo sąmonę.

       [Tokio pobūdžio literatūra mes galim laikyti visą mūsų „Aušros“, „Apžvalgos“ ect. gadynės literatūrą. Jei turėsim galvoj atskirus asmenis, pirmiausia čia tektų, kaip ryškiausią pavyzdį, nurodyti V. Kudirką. Reiktų juk mum, pagaliau, suprasti ir tai, kad vadinamoji mūsų tautiškojo atgimimo laikų literatūra, pradedant net pačiu K. Duonelaičiu, turėjo ne tik patriotinių, bet ir visuomeninių tendencijų. Lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo maždaug kartu su mūsų valstiečių ir mūsų buržuazijos socialine kova (tegu ji ilgus metus — beveik ligi 1905 metų — ir nesireiškė kiek griežtesnėm revoliucinėm formom). Pirmieji kovojo prieš feodalizmo liekanas — dvarininkus ir jų privilegijas, antrieji — prieš biurokratinę, monarchistišką carizmo sistemą, kuri, stipriai liesdama Lietuvą, itin varžė mūsų „trečiojo luomo“ socialinius ir medžiaginius interesus, nebekalbant jau apie ideologinius.

       Tokio pobūdžio yra ir visa mūsų pažangioji literatūra (anksčiau atstovauta: J. Janonio, K. Jasiukaičio, J. Biliūno, dabar atstovaujama: K. Borutos, B. Railos, Ant. Venclovos, P. Cvirkos ect.), išreiškianti mūsiškio proletariato ir revoliucinės inteligentijos pasauliožiūrą bei pasauliojautą, kurioje — tiesa — dar galima pastebėti daug smulkiosios buržuazijos ir valstietijos psichoideologinių elementų].

       2. Kai laimėjusi politines ir socialines kovas klasė užima visas visuomeninio gyvenimo sritis, t. y., kai jos ideologija jau taip stipriai paveikia visuomenės psichologiją, kad viešpataujančios klasės ideologijos principai visai įsiskverbia visos visuomenės psichologijon, — tada literatūra išreiškia jau ne stengimąsi pasiekti psichologinių ir ideologinių elementų pusiausvirą, o stengimąsi užfiksuoti, užkonservuoti tą pusiausvirą, pasiektą praėjusiose kovose. Tokio periodo literatūroj psichologiniai ir ideologiniai elementai — lygiateisiai ir lygiaverčiai. Tendencija — sąmoninga, bet nepabrėžiama. Literatūra tada įgyja daugiau etišką ir estetišką pobūdį, t. y. padeda gerinti (aišku, iš viešpataujančios klasės matymo taško) ir dailinti kaip sąmoningus, taip ir emocionalinius skaitytojo santykius su visuomeninio gyvenimo svarbiaisiais klausimais, tuo tarpu, kai problemos, sudarančios tematiškąjį literatūros turinį, vis labiau ir labiau darosi švelnesnės, „gilesnės“. Literatūra vienodai veikia tiek skaitytojo sąmonę, tiek jo pasąmonę, emocijas.

       (Tokio pobūdžio literatūra galima laikyti visą — išskyrus, žinoma, anksčiau minėtą pažangiąją — mūsų literatūrą, pradedant maždaug spaudos atgavimu ir baigiant pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, žinia, atsimenant, jog mes turim galvoj ne atskiras išimtis, o bendrą visumą).

       3. Kai, pagaliau, viešpataujanti klasė istoriškąja prasme išyvena save, t. y., kai ji, veikiama savo padėties gamyboje, ideologiniu atžvilgiu nebegali duoti daugiau nieko teigiamai naujo ir kai visuomeninėj arenoj pasirodo naujos visuomeninės klasės sąmoningosios jėgos (ideologija), — tada literatūra tampa „idėjinio visuomenės turtingumo“ „pagilinimo“ priemone. Literatūroj tada psichologinai elementai viršija ideologinius. Literatūra žavi, masina, vilioja, linksmina. Tendencija nesąmoninga: ji skaitytoją veikia išimtinai per pasąmonę. Literatūra įgyja grynai estetinį pobūdį, t. y. padeda pergyventi jau ne kartą pergyventą, bet tik švelnesnėm, griežtesnėm ir — svarbiausia — naujesnėm formom. Literatūra veikia skaitytojo pasąmonę.

       [Tokio pobūdžio literatūros simptomų Lietuvoj matom tam tikra prasme mūsų simbolikų-dekadentų, impresionistų, ekspresionistų kūryboj (B. Sruoga, F. Kirša, Putinas — vėlesniame periode; J. Savickis, J. Žmuidzinas, Vytolis Alantas, V. Romanas) ir tuose jaunuosiuose rašytojuose, kurie garsinasi visokių stilizuotų („Granitas“ in corpore) arba estetų (A. Miškinis, J. Kossu-Aleksandravičius) vardais].

       Bet tuo pačiu laiku pasirodžiusi nauja visuomenės klasė ir suvokusi savo istorinę misiją, vėl ima gaminti tos rūšies literatūrą, kurią mes trumpai charakterizavome pirmame punkte, tiktai su tuo pagrindiniu skirtumu, kuris išplaukia iš tos klasės socialinio charakterio, skiriančio ją visais atžvilgiais nuo tos ar kitos iškylančios klasės.

       Be abejojimo, tarp tų aukščiau minėtų trijų etapų yra dar ištisa eilė pereinamųjų laikotarpių, kurie kartais turi itin savotišką charakterį ir negali būti įsprausti į tą schemą. Tačiau mes čia nebeliesim jų.

       Gyvenimo faktai rodo, kad „grynojo meno“ šalininkais pasiskelbia beveik išimtinai tie žmonės, kurių atstovaujamos visuomeninės klasės jau yra pasiekusios antrą ar trečią aukščiau minėtų savo istorinės plėtotės etapų, žmonės, kuriem tenka dalis gyventi „ramesniais“ laikais, kada klasių santykių prieštaravimai nėra toki griežti. Ir „tendencijos“ menan nešėjais dažniausiai yra apšaukiami žmonės, kurie priklauso dar tik gyveniman išeinančiai klasei. „Grynojo meno“ šalininkai šiuo atveju iš tikrųjų turi tam tikrą raison d‘être, lygiai kaip ir „tendencinio“ meno šalininkai tą tendenciją menan įneša visiškai ne vien todėl, kad to reikalautų tik jų atstovaujamos klasės agitaciniai interesai. Reikalas čia daug sudėtingesnis.

       Jeigu apie literatūros kūrinio tendencijos klasinį charakterį spręstume tiktai iš tų idėjų, kurios reiškiamos tame kūriny, imdami tas idėjas tokias, kokios jos yra statiškame savo pavidale, tai literatūros reiškinius galėtume suklasifikuoti daug griežtesnėm schemom. Bet čia reikalas glūdi kaip tik tame, kad meno kūriny sąmoningai pasirinktąją pagrindinę idėją menininkas išreiškia dinamiškoj formoj, ir skaitytojas arba žiūrėtojas ją priima ne „gryname pavidale“, ne tiesiog, o per tarpininkus — psichologinius bei emocialinius vaizdus, kurių parinkimą ir suformavimą nustato visa rašytojo psichoideologija, paimta visumoj, ir kurių sukeliamas galutinis įspūdis taip pat veikia visą skaitytojo psichoideologiją apskritai. Tuo būdu mes turim reikalą su sąmoningų ir nesąmoningų psichikos elementų sudėtingų funkcijų dinamika, su dinamika elementų tokios psichikos, kurios pagrindines ypatybes ir bendrą charakterį nustato sociologiniai faktoriai.

       Išsiaiškinę tai, mes daug lengviau suprasime, kodėl „grynajame mene“ bet kuri tendencija iš tikrųjų pasireiškia ne taip rėkiančiu būdu kaip vadinamame „tendencingame“ mene.

       Literatūroje tų periodų, kai vyksta visuomeninis perversmas, mes matome psichiką sudarančiųjų dalių dinamiką, kurioje nesąmoningieji elementai, kaip psichologinis paveldėjimas iš svetimos klasės, trukdo pasireikšti tiem sąmoningiem psichikos elementam, kurie kaip tik yra savosios klasės ideologijos pradmenys. Tokiu būdu — iš klasinio matymo taško žiūrint — susidaro nevieninga psichika, turinti savyje sąmoningųjų ir nesąmoningųjų elementų prieštaravimų ir tuo išreiškianti tikrąją socialinę gyveniman dar vos tik išeinančios klasės būklę. Šita vidujė psichinių funkcijų dinamikos padėtis ir socialinis būtinumas vienos klasės idėjas sąmoningai pastatyti prieš kitos klasės idėjas — ir nustato literatūros kūrinio „tendencingumo“ formas, kuriose sąmoningieji, ideologiniai elementai viršija nesąmoninguosius, psichinius.

       Kitu atsitikimu, būtent, socialiniu atžvilgiu jau sustiprėjusios klasės literatūroj mes matome dinamiką tokios psichikos, kuri — iš klasinio matymo taško žiūrint — yra vieninga, tačiau kurioje atsispindi vidujai savo klasės prieštaravimai. Šitie vidujai prieštaravimai yra atspindys tų socialinio-psichologinio pobūdžio išdavų, kurias pagimdo nevienoda visuomeninio organizmo materialinių (gamybinių bei ekonominių) ir psichinių pusių plėtotė. Šitokios literatūros kūrinių tendencija paprastai išreiškia tą vidujį klasinį konfliktą tarp vieningos psichologijos tradicinių ir moderninių formų. Bet kaip tik todėl, kad rašytojo psichikoj nėra orutinio antagonizmo, antagonizmo, atsirandančio — paprastai — tada, kai gyvenime pasireiškia svetimos klasės psichologiniai elementai, — taigi, kaip tik todėl sąmoninga tendencija gali pasireikšti netrukdoma nesąmoningųjų psichikos elementų ir įgyti „grynesnį“, meniškesnį pavidalą, nes šiuo atveju psichologiniai elementai kaip tik ir padeda tolimesniam tendencijos pasireiškimui.

       Šituo antruoju atsitikimu menininkas savo psichikos socialinio vieningumo dėka gali daug lengviau meniškai apdirbti tą kūrinio pagrindan padėtą tendenciją, tuo tarpu, kai anuo, pirmuoju, atsitikimu daugely atvejų tatai padaryti nepasiseka, nes nėra pakankamo vieningumo psichologinių elementų procese. Rašytojas tokiu atsitikimu, Jurgio Plechanovo žodžiais tariant, blogai „susivokia tose idėjose, kurias jis garsina“, nes gerai jose susivokti jam trukdo tie jo psichikos elementai, kuriuos jis paveldėjo iš svetimos klasės.

       Tokiu būdu, skirtumas tarp „grynojo“ ir „tendencingojo“ meno bei literatūros glūdi tame, kad „grynojo“ meno tendencija yra nukreipta ne prieš aktingąsias kitos klasės ar visuomeninės santvarkos tendencijas apskritai, bet prieš pasyvaus pobūdžio reiškinius, kurie trukdo arba tormozuoja tos pačios klasės viduję plėtotę. „Tendencingame“ mene mes matome išreikštas tokias idėjas, kurios yra nukreiptos prieš aktingus kitos klasės reiškinius. Tendencija (t. y. primygtinis pagrindinės idėjos išsireiškimas) „tendencingame“ mene visuomet yra sąmoninga, tuo tarpu, kai „grynajame“ mene ji gali būti nesąmoninga tiek pas autorių, tiek pas skaitytoją ar žiūrovą.

       Taigi, terminas „tendencingas“ yra pateisinamas ir vartotinas tik šitokia sąlygine prasme.

       Ir jei mes, šitaip suprasdami tendencingumą, pasidairysime mūsiškėj literatūroj, mes joje tikrai nerasime nė vieno reiškinio, kuris šitokia ar tokia prasme nebūtų tendencingas.

       Kas, rodosi, negali būti bendresnio visiem žmonėm, kaip tie jausmai, kurie sukyla grožėjantis gamta, gamtos reiškiniais? Ir kas gali būti tendencingo tokiuose literatūros dalykuose, kurie vaizduoja, sakysim, tokią nekaltą temą kaip — pavasaris?

       O vis dėlto neapsieinama be tendencijos ir čia. Prašom keletą konkretiškų faktų.

       Prieš mus tokio dydžio poetas kaip Duonelaitis. Jo klasiški posmai:

       Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

       Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės,

       be abejojimo, yra meistriški. Mes savo literatūroj neturim kitokių tokių posmų, kuriuose žėrėtų tiek daug stipraus epiškumo, tiek realistiško kruopštumo ir net neaprėpiamos poetiškos platumos. Rodosi, prieš mūsų akis turėtų būti grynut grynas menas. Bet kiekvienas akylesnis Duonelaičio klasiškųjų hekzametrų skaitytojas lengvai pastebės, jog juose neapsieita be tendencijos, jog ir čia stipriojo mūsų epiko plunksna tarnauja ne „grynajam menui“, o kam kitam. Tenka tik įsiskaityti kad ir į pirmuosius du šimtus „Pavasario linksmybių“ eilučių, kad visu ryškumu pamatytume, jog poetas, dainuodamas pavasario gamtos prisikėlimą, kreipia skaitytojo mintis ir jausmus į dievą, skaitytojo sąmonę organizuoja krikščioniškos pasauliožiūros linkme. Juk kaipgi kitaip suprasti šitokius posmus —

 

       Tuo potam pašaliai visi kribždėti pagavo,

       Irgi, bešūkaujant pulkam, ošims pasikėlė:

       Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams

       Ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo,

       O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą.

       — — — — — — — — — — — — — — — — —

       Krūmus ir girias visokios ošino dainos,

       O lankas visur bei pievas skambino garsai.

       Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

       Ir Sutvertojį, linksmai rykaudami, gyrė.

       — — — — — — — — — — — — — — — — —

       Taip potam abu (gandrai — J. R.) daug dirbę bei triūsinėję,

       Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai,

       Ir kelias varles bei rupuižes paragavę,

       Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.

       Tu, žmogus niekings, mokykis čia pasikakint

       Ir pasisotindams gardžiau n‘užmiršk savo Dievą.

 

       Ir šitoji K. Duonelaičio reiškiama tendencija buvo visiškai logiškai diktuojama jo atstovaujamos klasės socialinės būklės ir tos būklės poveiky susiformavusios pasauliožiūros, nebeminint jau to, kad poeto profesija taip galėjo turėti tam tikros įtakos šių posmų pagrindinei minčiai. Duonelaitis, atstovaudamas savo poemoj būrus, t. y. tą visuomeninę klasę, kuri buvo mūsų dabartinės ūkininkijos pirmatakūnas, atstovaudamas klasę, kuri tada kaip tik ėmė veržtis gyveniman ir siekė racionalinės bei politinės revoliucijos (baudžiavos panaikinimo, demokratijos), tiesiog buvo spirte spiriamas sąmoningai apeliuoti į dievą. Ar skaitydami Duonelaičio „Pavasario linksmybes“ (tą 200 eilučių) jūs nejaučiate minties, jog visoj gamtoj yra tik vienas „viršininkas“, kuriam visi turi nusilenkti ir pasikliauti, neišskiriant nė žmogaus, ir prieš kurį visi lygūs? Ir ar jūs nedasiprotėjat, kieno naudon šneka šis teigimas: baudžiauninko būro, ar pono dvarininko, kuris juk kaip tik neretai reikšdavo pretenzijų būti vieninteliu ir aukščiausiu vargšo baudžiauninko „viršininku“? Ir aš jūs nepastebit, kaip pro nekaltas „pavasario linkmybes“ išlenda labai kalta (ano meto feodalo akim žiūrint) demokratizmo tendencija —

 

       Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų

       Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko

       Ir ponus taip, kaip būrus įgelt išsižiojo,

       Juk sviets visas, ar būt burs, ar pons pasirėmęs,

       Kožnas ir kiekviens tavo (lakštingalos — J. R.) šauną garbina dainą.

 

       Taigi, konstatuojam faktą: Duonelaičio „pavasariškuose“ posmuose ryškiai žymu aiški, klasiška, sąmoningai pabrėžiama tendencija. Tatai, žinoma, nemažina tų posmų meniškosios vertės, o tik pažymi, jog net ir toks didelis poetas „iš dievo malonės“, kaip K. Duonelaitis, atidavė duoklę prakeiktai tendencijai ir nedasikasė ligi „grynojo meno“...

       Bet eikim toliau.

       Prabėga kelios dešimtys metų, ir Duonelaičio apdainuotas būras įveikia feodalą dvarininką. Baudžiava panaikinta. Socialinė revoliucija tam tikra prasme įvykusi. Mūsų valstietis ūkininkas pasijunta stovįs gyvenimo priešaky. Tegu jis dar ir nėra pasiekęs visų savo tikslų, tegu politinė valdžia dar ir ne jo rankose, tegu jam dar ir reikia kovoti, bet socialiniu atžvilgiu jis stovi jau daug tvirčiau. Mūsų literatūroj tas periodas tam tikra prasme gali būti pavadintas „maironiniu“. Ateina Maironis, ir vėl tarp kitko uždainuoja apie pavasarį. Vienintelio jo eilėraščio, pakrikštyto „Pavasario“ vardu (Maironio raštai, I tom. 17 psl.), pagrindinis, posmas skamba:

 

       Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!

       Vien meilę norėtum dainuoti,

       Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

       Su meile saldžiai pabučiuoti!

 

       Be abejo, tatai grynai lyriški žodžiai. Bet būtų akla nematyti, jog tą asmenišką poeto nuotaiką determinuoja jo klasinė prigimtis, jog poetas čia yra tik savo klasės „burna“. Pagrindinis šio posmo, kaip ir viso eilėraščio, bruožas: kažkoks pakilus, linksmas, giedras džiaugsmas, niekieno nedrumsčiama nuotaika. Klasinių prieštaravimų, kovos, protesto vietoj vyrauja meilė (ne erotinė, o socialinė). Luomų ar klasių vietoj — kažkoks panteistinis jausmas, apimąs visus žmones, be klasinio jų skirtumo, apimąs visą pasaulį. Bet visa ta nuotaika ir jausmai kaip tik yra charakteringi pasauliožiūrai ir pasauliojautai tos klasės, kuri jau pasiekė tam tikros savo istorinės plėtotės laipsnį, kuri jau jaučiasi sociališkai sutvirtėjusi, kuri šalia savęs dar nemato naujai kylančio klasinio priešo ir kurios ideologijos elementai jau įsisunkė visos visuomenės psichologijon, kas įgalina ją identifikuoti save su visa visuomene apskritai ir tuo būdu persiimti tam tikru pateizmu. Be abejo, tatai juk savotiška tendencija (skaitytojo sąmonė čia organizuojama „taikingumo“ linkme), tačiau toji tendencija dėl aukščiau suminėtų priežasčių čia pasireiškia nesąmoninga forma, neryškiai, meno kūrinys tampa kažkaip „gilus“ ir tuo pačiu atrodo „meniškesnis“, artesnis „grynajam menui“. Bet juk dalyko esmė vis dėlto ir šiuo atveju yra kiekybinės, o ne kokybinės prasmės.

       Yra pastebėta, kad erotinių jausmų, kaip pagrindinio bendros nuotaikos bruožo, vyravimas visuomet pasireiškia kūryboj tos klasės, kuri idėjine ir istorine prasme pradeda išsigimti, žlugti, kuri pereina mirimo, dekadanso stadijon. Erosas, tartum koks voras, savo tinklu apraizgo kone visus tokią stadiją prigyvenusios klasės buities reiškinius, o ypač jos kūrybą. Yra pakankamai rimto pagrindo manyti, kad kaip tik tokioj dekadanso būklėj paskutiniuoju dešimtmečiu atsidūrė mūsų iš kaimo ūkininkijos kilusi buržuazija ir miesčioniškoji inteligentija, kurios kūrybinės nuotaikos bei užsimojimų reiškėjų tarpe Putinui, be abejo, priklauso viena pirmųjų vietų. Ir užtat kažkokiu griežtu nuoseklumu skamba šie jo posmai, paskirti „pavasario žemei“ —

 

       Pavasario žemė aistri kaip meilužė

       Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

       Bučiavimui pradengė kvepiantį kūną

       Ir saulėtais žvilgesiais svilina kraują,

       Vidurnakčio dangų ir ūkanų klonius

       Apsėjo Kūrėjas palaiminta sauja —

       Ir kvepianti žemė aistri kaip meilužė

       Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

 

       arba:

 

       Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,

       Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:

       Jaučiau tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,

       Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.

       Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų,

       Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.

       Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,

       O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.

 

                                    („Tarp dviejų aušrų“, 33 ir 36 p.).

 

       Čia mes kaip tik turim pavyzdį tokios literatūros, kurioj emocijos viršija idėjas, kurios vyriausias uždavinys žavėti, masinti, jausminti skaitytoją, kuri siekia „meniškesnėse“, „gilesnėse“, „moderniškesnėse“ lytyse atnaujinti tai, kas jau kartą buvo pergyventa ne taip „giliai“.

       Tendencija čia uždara, paslėpta ir veikia ne skaitytojo sąmonę, bet jo pasąmonę, emocijas. Tokiu būdu, ir čia tendencija atatinka būklę tos klasės, kurios naudai ji organizuoja skaitytoją.

       Bet dar toliau. — Atėjo mūsų literatūron „futuristas“ K. Binkis ir savo futuristiškąjį užgimimą pradėjo „šimtu pavasarių“. Parodijuodamas tą patį Duonelaitį, jis tiksliausiai išreiškė savo literatūrinę misiją ir savo klasinį veidą. —

 

       Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso

       Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.

       Žinok, jog sauso nieks neklauso, —

       Išgerk pavasario sulos

       Ir stok į vidurį.

 

       Velionis P. Janeliūnas „Keturiuose Vėjuose“ (Nr. 1, 48 p.) sakė, jog šie žodžiai vienam K. Binkiui tegali priklausyti. Ir tai yra daugiau negu vykęs pastebėjimas. Nesunku įžiūrėti, kad kaip šitame, taip ir kituose Binkio — futuristo „pavasariškuose posmuose vyraujantis bruožas — individualizmas, išdidus, kiek maištingas „aš“, agitavimas už žmogų, kaip individą. Bet juk neginčijamas faktas, kurį patvirtina visa moderniškoji literatūra, kad tokio individualizmo kulto nešėju buvo smulkioji buržuazija ir kiek anarchistiškai nusiteikusi smulkioji buržuazinė inteligentija, kuri Didžiojo karo metu nusivylusi stambiojo kapitalizmo plėtotės išdavom (ekonominė katastrofa, karas, armijų, apkasų kolektyvizmas, moderniškai mašinuotas fabrikas, užmušąs individualinę iniciatyvą...) išstojo maištan prieš tą kapitalizmą vardan žmogaus, vardan individualizmo. O futurizmas, kaip ir daugelis kitokių moderniškųjų „izmų“, buvo tipingas tos smulkiosios buržuazijos nuotaikos išreiškėjas tiek svetimojoj, tiek mūsiškėj literatūroj.

       Tendencija čia pusiau sąmoninga, daugiau linkstanti veikti skaitytojo sąmonę, o ne jausmus. Bet visu aktyvumu ir konsekventišku aiškumu (iš klasinio matymo taško žiūrint) pasireikšti jai kliudo tie svetimos klasės ideologiniai ir psichologiniai elementai, nuo kurių dar nėra laisva poeto psichika. Taigi, tendencija ir čia visai atitinka klasinę poeto prigimtį ir istorinę jo klasės būklę.

       Bet šit pasirodo gyvenime nauja visuomenės klasė — proletariatas, kuri kasdien vis labiau ir labiau sąmonėja savo ideologijoj ir auga savo istorine reikšme, kuri tolydžio ir labiau ima virsti, tariant K. Markso žodžiais, iš „klasės savyje“ — „klase dėl savęs“. Tegu Lietuvos proletariatas dar ir labai silpnutis, bet jis vis dėlto nebėra tiek silpnas, kad neturėtų nė vieno savo žmogaus literatūroj. Atsiranda toks žmogus ir „pavasario proga“ pasako:

 

       Ei, bernai! Berkit grūdą dirvon pilnom saujom,

       ryt oras bus žavimas.

       Ant skardžio iškildamas bliauja

       pavasario avinas.

       Meskit skrandas, —

       te srovena nuo sąnarių prakaitas kandantis.

       Į debesį avinas ragą galanda,

       kaip plieno noragą, pavasario žemėn įsmengantį.

       — — — — — — — — — — — — — — — — —

       Dirbkit, gyventojai!

       Sėkit bulves, avižas, griežčius...

       Kad ateičiai gyvi gyventume —

       reik maisto ir kaimui, ir miestui.

       Juk žmogui ir bepročiui gyvuliui

       reik parūpinti duonos ir pašaro.

       Tad —

       energiškai kūną susyvinkit

       naujai gamybai naujo pavasario!

       Aplamai pasakytina:

       jūs vieni kultivuojate dirvą.

       Broliai!

       Vieną pavasario rytą — surikit

       skambančiom gerklinėm virvėm:

       — Pasauli, bulvėm penimas!

       Tau švinta

       naujas, nuostabus gyvenimas.

 

       Šiame B. Railos eilėraštyje, kurį V. Bičiūnas, be abejo, pavadintų gryna agitacija, iš tikrųjų nesunku pastebėti maždaug aiški (aiškesne būti jai trukdo svetimos klasės psichoidėjiniai elementai, dar tebesireiškią poeto sąmonėj, sąmoningai pabrėžiama klasinė tendencija. Istorijos ratas nuo Duonelaičio atsisuko ligi čia, ir literatūroj ideologija vėl ima viršyti psichologiją, literatūros kūrinys vėl ima veikti daugiau skaitytojo sąmonę, o ne emocijas, jausmus. „Grynasis menas“ yra verčiamas užleisti vietą „tendencingam“ menui. Ir toji tendencija čia vėl maždaug (kodėl ne visiškai — mes jau pasakėm) atitinka pasauliožiūrą bei pasauliojautą, o taipjau ir istorinę būklę tos klasės, kurios naudai ji organizuoja skaitytojo sąmonę. Juk nesunku šiame eilėrašty pastebėti ištisa eilė motyvų, kaip tik charakteringų proletariato psichoideologijai: darbo kultas, dirbančio žmogaus išaukštinimas, jauna, pilna energijos nuotaika, sąmoningas kolektyvizmas, tikėjimas nauja ateitimi, kuri priklausys tik darbo žmogui, pagaliau kvietimas kovoti už tą ateitį — juk visa tai didesne ar mažesne prasme, J. Dobilo žodžiais tariant, išvogta iš proletaro „sielos gelmių“ (plg. kad ir prolet. rašytojo A. Gastevo tezes apie proletarinės kultūros tendencijas, „Literaturnyje manifesty“, 131 p.). Ir kai ponas V. Bičiūnas labai filosofiškai samprotauja, kad „bulvėm penimam pasauliui niekad nebuvo lemta ir nebus nuostabųjį naują gyvenimą išvysti, nes gyvenimo nuostabumai ne per bulves, bet per dvasinį kilnumą, per kūrybinį pajėgumą ateina“ („Gaisai“, 1930 m., Nr. 8, 338 p.), tai mum taip ir norisi priminti, rodos, vieno vyskupo pasakymą, jog tiesiausias kelias į širdį per pilvą. Tegu pamėgina ponas V. Bičiūnas gerą amželio gabalą pamisti vienom „bulvėm“, ir mes pažiūrėsim, kiek daug dvasinio „kilnumo“ bei „kūrybinio pajėgumo“ jame bepaliks! Ir tas pasaulis, kuris iš lūšnų, iš kumetynų, iš fabrikų kvartalų dabar siekia naujo gyvenimo, pražystančio šviesiais pavasariais, tas pasaulis jau nebenori misti vien bulvėm! Šio punkto ponas V. Bičiūnas sąmoningai nepastebėjo, ir tai yra toks faktas, kuris jokiu būdu nerodo mūsų buržuazinio kritiko „dvasinio kilnumo“.

       Mes baigiam.

       Jeigu jau, rodosi, niekuo nekaltas pavasaris kalba tokiom kaltom tendencijom, tai imtis ieškoti „grynojo meno“ mūsų patriotinėj lyrikoj arba tose „maldose į Kūrėją“, kurių pilni visi poetų-kunigų eilėraščių rinkiniai, imtis ieškot to „grynojo meno“, sakysim, tokiose knygose, kaip pono V. Bičiūno „Mano apysakos“ arba Herbačiauskio „Dievo šypsenos“ — būtų daugiau, negu tuščios pastangos. Tai būtų tiesiog užsimojimas iš ožio gauti pieno.

       Jei po šitų trumpų žodžių mūsų buržuazinė kritika dar ir toliau jos kovon su progresyviąja literatūra arkliuku, — tegu joja (tai jos reikalas), bet mes nė trupučio neabejojame, jog dabar tas arkliukas eis atbulas.

        ___________________      

       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris