Jakštas — „Lyrika“. Herbačiauskas — „Dievo Šypsenos“. „Literaturnaja Enciklopedija“ I—IV tomai. Venclova — „Beržai Vėtroje“. Ilja Selvinskij — „Puštorg“.
Nuostabu, kaip taikiai knygų lentynoje sugyvena priešingų mokyklų ir priešingų pažiūrų „autoritetai“. Pavyzdžiui, didelis malonumas matyt šalia Jakšto-Dambrausko „Lyrikos“ p. Herbačiausko „Dievo Šypsenos“. Jauti, kad ir vienas, ir antras šia kaimynyste nepatenkintas, bet lentynoj abu mandagūs ir nesilojoja.
Ramiai ir taikiai gelsta ir trunyja tos kupinos „kilnių minčių“ ir „krištolinės poezijos“ knygos. Kad būtų bent kas nors supiaustęs, tai gal būt nebūtų taip skaudu. O dabar pagels ir sutrunys net nesupiaustytos. Koks tat žiaurus iš „kūrybos“ pasityčiojimas! — anot pono Herbačiausko.
Norėdamas įsitikinti, kad ne vien Lietuvoj toks impotentiškas brudas gaminamas, ieškau visuose keturiuose iš spaudos išėjusiuose „Literaturnaja Enciklopedija“ tomuose (išleido: „Kommunističeskaja Akademija, Sekcija Literatury, Iskusstva i Jazyka“) ar kur nors kitur nėra ko nors panašaus. Pasirodo, kad nėr. Ir, kas liūdniausia, šios enciklopedijos liudijimu, Dambrausko ir Herbačiausko irgi nėr. Keista, kad toks „gilus kritikas“ iš toks didelis „gyvenimo artistas“ nesuminėti. O tačiau pasaulinė literatūra gal pirmą kartą enciklopedijoj taip turtingai surinkta ir moksliškai sudorota. Ypač puikiai nušviesta naujausia vadinamoji moderninė literatūra. Tačiau nei vietos, nei darbo nepagailėta ir didiesiem klasikam. Įdomu, kad šios enciklopedijos darbininkai, būdami imtinai ar bent daugiausia rusai, įstengia išvengt žalingo patriotizmo — rusofilizmo. Vartant „Literaturnaja Enciklopedija“ atrodo, kad prancūzų literatūra šioj enciklopedijoj paduota net geriau kaip rusų. Šios rūšies kosmopolitinė dvasia tą didelį darbą (iš viso, rodos, bus 16 t.) daro ypatingai objektyvišką, malonų. Tik vienas ir, berods, gan stambus trūkumas: literatūros teorija šioj enciklopedijoj atrodo kaip ir įnamė.
Tačiau nusimint nereikia — Vaižgantui paskirta visa skiltis su kaupu. Tarp kitko trumpai ir aiškiai pasakyta, kad Vaižgantas aiškus ir atviras lietuviško buržuazėjimo idealizatorius, betgi neužmiršti „Pragiedrulių“ stiliaus ir kalbos gerumai. Tarp mūsų kalbant, mes apie poną Vaižgantą net kiek blogesnės nuomonės negu „Kommunističeskaja Akademija“. Užtat tenka visai sutikt su duota Duonelaičio „Metų“ charakteristika. Neblogai, tik gal per kukliai įvertinta Žemaitė. Kai Vaičiūnui skiriama net 20 eilučių. Duonelaitis ir Žemaitė turi teisės jaustis nuskriausti vietos atžvilgiu. Ponas Vaičiūnas aiškus eiliakalis ir nedakepęs playmaker‘is galėjo būti ir nepaminėtas. Tas pat ir dėl Vaitkaus. Visai nedovanotinas daiktas, kad nerasta vietos ar užmiršta toks kad ir nedidelis ir negausus, bet šviesus ir lietuvių literatūrai brangus poetas kaip Biliūnas. Gale pirmo tomo prisiminta lietuviško „futurizmo galva“ — Kazys Binkis. Šio gimimo metai nurodyti. Mirimo metų nėr. Keista. Trumpai, bet gan įtikinamai pakalbėta apie Girą. Nežiūrint į atskirus mažus, taip sakant, perspektyvos pabūdžio trūkumus, duotas bendras atskirų lietuviškų autorių ir aplamai lietuvių literatūros vaizdas teisingas. B. Pranskus (iš simpatijų Vaižgantui atrodo, kad tai Kapsukas-Mickevičius) gan nuoširdžiai ir nuosekliai kalba apie lietuviškus autorius. Kuklu ir paprasta.
Ši „Literaturnaja Enciklopedija“ — demonstravimas marksistinio metodo literatūros klausimuose. Pasirodo, kad marksistinis metodas visai nepanašus į p. Bičiūno ir p. Juodelio „ekonominį materializmą“, iš kurių vienas „estetiškai“ aiškina, kad „Tamošius Bekepuris“ — lašinių skutimas literatūroj, o kitas siūlo rimų pasikartojimą aiškinti kainų kilimu ir kritimu maisto produktam (bulvėm, kopūstam, ir pan.). Išėjus visai enciklopedijai iš spaudos, teks dar kartą pakalbėt bent kiek plačiau. O dabar...
O dabar truputį apie A. Venclovos „Beržai vėtroje“. Ponai Šimėnas, Bičiūnas, Juodelis (ir tas juk šį tą gali!) labai nepatenkinti draugu Venclova. Rašytų Venclova taip, kai Inčiūra, Grušas, Paukštelis ar koks nors mizerija Banaitis, tai nieks nerastų reikalo ir progos, ir be progos lojotis. Tuomet tie ponai dovanotų Venclovai net pornografiją, kurią jis, vaizduodamas miesčionių gyvenimą ir būdamas objektingas, negali nuslėpti („iš dainos žodžių neišmesi“), dovanotų, nes minėti ponai dėl panašių daiktų neširstų: jie prie panašių delikatesų pripratę. Ir Venclovą jie lojoja už panašius daiktus, taip sakant, tik prie progos, o tuo labiau, kad tai trečiafrontininkas ir ne „savo žmogus“. Tas toks nepaprastas tų ponų pasipiktinimas galima paaiškinti tik tuo, kad draugas Venclova užsimojęs lietuvių literatūron įvest, net baisu pasakyt, „socialisto tipą“, nuo ko p. Bičiūnui plaukai nebuvėliai stojasi. Teisingu p. Bičiūnų, Juodelių, Šimėnų samprotavimu, tas socialisto tipas lietuvių literatūroj „tautiškam tipui“ būtų labai nepatogus konkurentas. Todėl ponų „tautiškos kultūros ugdytojų“ nerimas visai suprantamas ir pateisinamas. Kol kas Venclovai tas tipas ne visur pavyksta, bet net įsivaizduot gražu, kiek išlies tulžies mūsų kritikos žiurkės à la Bičiūnas, Šimėnas, Juodelis ir kiti, jei Venclovai tas užsimojimas pasiseks. O pasisekt gali ir turi.
Tik reikia padaryt maža, bet rimta ideologijos pataisa. Kad Venclovai tikslas aiškus, abejot netenka, bet atrodo, kad jam vis dar neaiškios susisiekimo priemonės su tuo tikslu. Užuot perėjęs tiesiog prie darbininko, Venclova orientuojasi vis dar į inteligentą (menininkai, muzikai, studentės, gimnazistai, gimnazistės ir k.). Venclova vis dar stengias suvest sąskaitas su įvairiausiais miesčionim. Pagaliau gal tai ir reikalinga, bet, kas neabejotina, tos sąskaitos reikia suvest socialinėj, o ne estetinėj plotmėj. Draugui Venclovai miesčioniška visuomenė ne dėl to nepatinka, kad ji gyvena iš svetimo prakaito, o dėl to, kad ji neestetiškai, „negražiai“ gyvena. Venclova stengėsi miesčioniškumą parodyt tik iš „estetinės“, o ne iš socialinės pusės. Toks faktas, kad Miniota kvepia šviežia duona arba kad jam vaikas ant sprando lipa, arba tai, kad jį žmona apgaudinėja, jo miesčioniškumo neįrodo. Aš bent manau, kad net 100 % susipratusiam darbininkui vaikas ant sprando užlipa, ir ne labai patogu abejot, jog būva, kad ir žmona apgaudinėja. Miniotos miesčioniškumą sudaro ne tai, kad jis šviežia duona kvepia, ir ne tai, kad jį žmona apgaudinėja, bet tai, kad jis stovi vietoj, kad prieš jį nėra jokių perspektyvų (išskiriant ordeną ir panačius daiktus), kad jis tik paklusnus šriubelis visuomenėj, kuri iš viršvertės gyvena.
Miesčioniškumas ne tiek šeimyninis, kiek visuomeninis reiškinys. Šeimyninio gyvenimo miesčioniškumas yra visuomeninio gyvenimo miesčioniškumo atgarsis. Arba dar tiksliau: tik visuomeniniam gyvenime miesčionis bus ir šeimyniniam gyvenime miesčionis. Tas, kuris visuomeniniam gyvenime įstengia nugalėti ir savo, ir kitų buržuazinius prietarus ir grumtis už plačiųjų masių reikalus, gyvendamas ir labai miesčioniškoj šeimyninėj atmosferoj negalės būti vadinamas miesčioniu. Nes jis bus aukščiau tos šeimyniškos atmosferos.
Be to, Venclovai tenka padirbėt su detale.
Tam tikrų laimėjimų, nežiūrint į temos tariamąjį pasenimą, rodo Venclovos apysaka: „Jei versmė išdžiūsta“. Ši apysaka kalba, kad su gerais norais Venclova įstengs ir tuos „baisius socialistų tipus“ įkurdinti lietuviškoj ideališkai tautiškoj literatūroj. Ir iš viso, nors su tuo p. Bičiūnas ir nesutiks, draugo Venclovos klaidos įdomesnės už ponų Paukštelių, Banaičių, Grušų ir net tokių romanistų kaip Putinas laimėjimus. Tačiau, kad p. Bičiūno visai neišvesčiau iš pusiausviros, baigiu, bet Venclovos knygos Beržai Vėtroje dėti lentynon, kad ten trunytų, nepatariu. Verta ir labai verta susidomėt. Tikėkit, kartais žmonės daro labai ir labai įdomias „klaidas“.
Gaila, kad „Literaturnaja Enciklopedija“ teišėjo iš spaudos dar tik keturi tomai. Labai ukvata būtų pažiūrėt, kaip ten nusakomas Ilja Selvinskij. Iš lentynos į mane žiūri to aršaus kontruktyvisto dvi knygos: „Puštorg“ ir „Zapiski pisatelia“, o biografijos ir bibliografijos žinių apie tą Majakovskio kandų priešą aš beveik neturiu. Būtų enciklopedijos tomas raidės „S“, galima būtų užvest su Ulialajevščinos autorium artima pažintis.
O dabar aiškiai težinoma tik tiek, kad Ilja Selvinskij 1899 metais gimė Simferopolio mieste poetu. Nėra jokių žinių, kad turėjo tėvą ir motiną ir ar vedęs. Tik dar viena aiškiai žinoma, kad Ilja Selvinskij ne žydas, nors ir „predsedatel“ (kontruktyvistų grupės) ir net, gal būt, katalikas (kad būtų lietuvis, neatrodo), nes savo laiku, vadinas, prieš karą, mokėsi Konstantinopoly katalikų vienuolyne. Tarp kitko irgi savo laiku dalyvavo pilietiniam kare „v kuchne voiny kipiatil polemety“, dirbo fabrike, 1921 m. įstojo Maskvos universitetan, kurį, reikia tikėtis, jau ir baigė. Pirmą eilėraščių knygą išleido 1928 metais, būdamas 27 metų amžiaus; o šiandie dar vos tik keturių knygų autorius: be minėtų, dar jo parašyta knyga Komandarm 2.
Neproduktingas ir todėl, inčiūrų supratimu, netalentingas. Tačiau, atrodo, kad genialus. Galimas daiktas, kad ir banalus. Kalba labai paprastai apie tai, kad negalima kurti be apetito gyventi. Be to, nors parašė eiliuotą romaną Puštorg 200-tų puslapių su lyriškais nutolimais, bet labai pasipiktinęs Majakovskio lyrizmu ir išmintingai pareiškia: „Počest‘ vozdam seren‘koj proze“. Ir reikia pripažint, kad, palyginus su panelės Orintaitės Vingių Vingiais, Selvinskij nepoetiškas. Kad ir šie posmai:
(Глава V, 6)
О юность моя! Я заглох, зачах,
Я рвусь, я тянусь к тебе неукротимо,
Но ты затонула в татарских ночах,
В маринах густых золотистого Крыма,
Где обледенела ко мне навсегда
Женских глаз голубая вода.
(Глава X, 59)
Женщины Запада, вы, буржуазки,
Глория Спенсон, Барбара ля-Мар!
Пока на кино хоть копейкой владею
Вас не отдам под колеса идеи.
Что из того, что август не март,
Что из того, что вы в пудре и краске!
Да здравствует краска если она
На обояние наслоена.
Aiškūs ir rėžiantys „prozaizmai“. Čia nėra nieko panašaus į „amžių“ žingsnius“, nėra nei rūtelių, nei radastų, nei „džiaugsmo puotų“, nei „ilgesio“ rasalo. Ponai Bičiūnai ir p. Banevičiai turi racijos: nėra proletarinėj Rusijoj „krištolinės poezijos“. Romano Puštorg siužetas irgi kuo banališkiausias: biurokrato įsigalėjimas ir nepartinio speco sulikvidavimas (nusižudo). „Prozaiška“, „banalu“, o tačiau Puštorg ne tik rusų literatūros, bet ir pasaulinės literatūros įvykis.
Visur ir perdėm palyginimų aštrumas, frazės sūdrumas, drąsumas ritmikoj (Devstvennost‘ metra, sinkopoj rvi! O dissonans i raznoudarnik, Vy, pryžki s šestych etažej) kiekvienam Selvinskio romano Puštorg posme. O tokių posmų po 8 eilutes („sovetskije oktiny“) romane Puštorg su viršum 700! Jei dar neseniai Lermontovas rašė: „Zelenoj lunoju polnočnych vod“. Jei Puškinas rašė ar rašytų: „I židkim zolotom iskrilasia volna“ — Selvinskis rašo: „I žirnym zolotom losnilasia volda“. Vadinas, p. Herbačiauskas ir p. Bičiūnas, ne sekt klasikus, bet juos mokyt, juos pataisyt, juos nugalėt šių dienų poeto pareiga. Ilja Selvinskis rusų proletarinėj literatūroj — pasukimas prie sudėtingesnės poezijos. Dem‘jan Bednyj korta mušta!
Нет революция не с тем кто требует
Преданно славить наше отребье,
Не с теми, кто хочет поднять на щиты
Социализм нищеты;
Ведь лучше плетьня резная ограда,
И выше [...] звонкий сонет —
Не притупляйте у пролетариата
Жажды того, чего у нас нет.
Ir vis dėlto, ponai iš „Gaisų“, romanas Puštorg — perdėm „socialistinis uždavinys“. Tas taip p. Bičiūno nemėgstamas socialinis užsakymas visur: ir siužeto pasirinkime, ir net ten, kur kalbama apie Gloria Svenson ir Barbara la Mar. Dabar Rusijos poezijoj vis dažniau girdėti toks „socialinis uždavinys“: — „dajoš iziaščnuju žizn‘“. Majakovskis mirė, bet gyvena Selvinskis!
Dar ketinau pakalbėt apie „Zapiski Pisatelia“, bet kad šį kartą Selvinskio nebūtų per daug, pasiliksim kitam kartui. Padėsim tą ne mažiau vertą dėmesio knygą lentynon, ir tegu ten ilsis. Žinoma, mažas malonumas tokiai knygai būti Herbačiausku ir Dambrauskų kompanijoj, bet ką darysi. Iš viso gerai ir seniai žinoma, kad liūdnas Lietuvoj kiekvienos geros knygos likimas.
V. Dr.
___________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris
