trecias_frontas_nr_4       IŠ VOKIEČIŲ ŽEMĖS

 

       Apie Werfelį ir Edschmidą

 

       Kad ekspresionizmas Vokietijoj atgyveno savo amžių, tai visų pripažinta. Bet kaip nyksta šis literatūros judėjimas ir kaip kuriasi naujas literatūros plėtotės etapas, — šis klausimas reikia panagrinėti. Mes paimsime du ryškiausius pavyzdžius.

 

       F r a n z   W e r f e l  buvo ekstatiškiausias, besiblaškąs, isteriškas ekspresionistas. Jis buvo radikališkas „dievo ieškojimo“, „tiesos ieškojimo“ atstovas. Drama „Žmogus iš veidrodžio“, vienas įdomiausių ekspresionizmo dokumentų, mum rodo visą Werfelio „dievo ieškojimo“ gilumą, neramumą ir pasmerktą žūti blaškymąsi. Tokia pat buvo ir jo lyrika.

       Ekspresionizmas buvo buržuazijos gyvenamo krizio revoliucijos sambrūzdžio ir infliacijos laikų išreiškimas. Werfelio kūryba buvo kraštutinė šios nuotaikos reiškėja.      

       Visa tai praėjo. Dabar, kada stabilizuota aukso markė, magazinai perpildyti prekių, ekstatiškas „dievo“ ieškojimas atrodo komiškas ir per daug pasenęs daiktas.      

       Reikia apsiginkluoti naujais ginklais. Reikia prisitaikinti. Reikia ieškoti naujų vaizdų ir žodžių.

       Werfelis palinksta į prozą. Pirmame jo romane „Verdi“ (1924 m.) dar jaučiamas naujo kelio ieškojimas. Daikto schematizmas, abstraktiškumas, pabrėžtas sumanymo romantiškumas, pernelyg atsargi ir nedrąsi kompozicija. Šis romanas buvo preliudija į tokias Werfelio knygas, kaip „Smulkaus buržua mirtis“, „Abiturientų diena“, kur naujoji proza įgyja visai pastovius bruožus.      

       Svarbiausias Werfelio naujųjų prozos darbų bruožas — buitiškumas. Werfelis vokiečių biurgerio gyvenimą vaiduoja su atsidėjimu ir smulkmeniškumu. Jis rodo mum pokarinės epochos miesčionis, pergyvenusius infliaciją ir prisitaikiusius prie stabilizacijos, kurių pilkoj buity jis nori įžiūrėti herojizmo bruožų.      

       Šiuo atžvilgiu charakteringiausia jo „Smulkaus buržua mirtis“. Smulkus, pilkas nežymus žmogelis, 100 % miesčionis čia pasireiškia niekingai ir komiškai, bet, be abejo, herojiškai.

       Archimiesčioniškam kasdieniškume, miesčioniško gyvenimo purvyne yra sava herojika, sava menkutė didybė. Visa tai skaitome minėtoj aštrioj, žibančioj ir puikioj knygoj, kuri yra, šiaip ar taip, vienas stambiausių paskutinės vok. literat. kūrinių.      

       „Vieno žmogaus paslapty“ ir „Abiturientų dienoj“ Werfelis gilinasi taip pat į šių dienų miesčionių buitį. Tos knygos gilios, nuoširdžiai skaidrios, bet jas drasko vidaus priešginybė. Ši meniška sistema gyvena dėl pasibaisėtino, tikrai be išeities pesimizmo. Ji pilna tokio skausmo, liūdesio, nusiminimo ir piktos neapykantos, jog tenka kalbėti tik apie visišką nusivylimą ir neramumą, pridenktą išviršine ramybe ir tvarkingumu. Kankinami prieštaravimai neužmiršti ir neišsilygino. Jie tik paslėpti po melaginga stabilizacinės gerovės žieve.      

       F. Werfelis savo paskutiniais kūriniais sukuria naują formą miesčioniško pesimizmo, — formą be atvirumo.

 

       K a s i m i r   E d s c h m i d   ekspresionizme buvo paviršutiniškas ir lengvamintiškas žonglierius. Jis niekad nedavė gilių kūrinių. Amžinai jis šposavo ir laužėsi. Taip gimė jo keistos, tačiau ne be aštrumo novelės: „Šeši įtakai“, „Hercogienė“, „Timuras“ ir margi kritikos mėginimai „Dvigalvė nimfa“, „Knygų Dekameronas“.      

       Ekspresionizmo sugurimas Edschmidui buvo vartai į buržuazijos rojų. Jis labai greitai „prisitaikė“ ir virto pirmos rūšies snobu, pasiryžusiu aptarnauti einamuosius savim patenkintos miesčionijos reikalavimus. Jis nuėjo dviem linijom: reportažo ir sensavinio romano, sugaunančio paskutinį miesčionijos mados šūkį.      

       Naujausia ir madingiausia stabilizacijos laikotarpio literatūra yra aprašymas, fotografuojąs tikrovę su gero aparato tikslumu. Edschmidas prie to prisitaiko labai greitai. Jis rašo apie Ispaniją, apie Marokko, apie Juodkalniją, karalius ir šokėjas, anglų patrankas ir senas bažnyčias. Apie viską, ką nori. Jo puikus sąmojingumas dabar tarnauja fotografijai biurgeriam pasigėrėti.

       Edschmido reportažas pilnas biauraus, savim patenkinto sotumo. Tai triumfuojančio snobizmo literatūra. Bet vis dėlto visa tai aštru, pastabu, savotiška.      

       Edschmidas dirba ir romanus. Čia jisai labai mėgiamas sensacijų skaitytojo. Jo romanas „Sportas aplink Gagali“ — tai keista ir šlykšti nesveikos erotikos, madingų džiaugsmų dėl sporto rekordų ir biauraus pataikavimo marmalynė. Edschmidas garbina „aukštesniąją visuomenę“ su tikrai pasigailėtinu pamėgimu.      

       Šis poetas galima laikyti žuvusiu tvankioj stabilizacinės Europos atmosferoj.

 

       Vokietijoj yra du keliai. Virsti cinišku, savim patenkintu fokstrotuojančiu miesčionim. Tai Edschmido kelias. Paslėpti skausmą po išviršinio ramumo skraiste – tai Werfelio kelias.

       Taip sunyko Vokietijoj literatūrinis judėjimas, kuris yra vadinamas ekspresionizmu.

       Bet šalia šios nusmukusios literatūros Vokietijoj kyla nauja darbo poezija, pilna maišto prieš dabartinę vokiško biurgerio ramią „laimę“, organizuojanti darbo žmones rytdienos žygiui, pilna kovos patoso ir energijos. Svarbiausi šios srovės atstovai yra Johannes R. Becher, Kurt Kläber, Kurt Tucholsky, Emil Ginkel, Oskar Kahnel (miręs), Ludwig Renn ir kt., neskaitant daugybės antikarinių romanų autorių. Apie šių žmonių kūrybą teks kalbėti kitą kartą.

 

       A. V.

 

 

       Lampelio byla

 

       Garsioji pernykštė „Lampelio byla“ dar ir dabar Vokietijoj nenustoja savo aktualumo. Radikališkai kairus rašytojas Lampelis anais metais išleido romaną, kuriame su dideliu atvirumu papasakojo vokiečių nacionalistų baisias veikimo paslaptis. Lampelį netrukus areštavo ir apkaltino priklausius vienose Aukšt. Silezijos žudynėse, suruoštose „Oberlando“ korporacijos, 1920-21 met. Ši byla sukėlė didelio susidomėjimo.

       Pirmiausia — Petras Martinas Lampelis, smulkiosios buržuazijos atstovas, visiškai demoralizuotas karo, revoliucijos, infliacijos ir t. t. Dvasininko sūnus, aristokratiško instituto auklėtinis, karo metu — savanoris. Mokėsi teologijos Berlyne, buvo karininkas Baltijoje, vėliau – dailininkas, leidėjas, policijos karininkas, fiziškos kultūros mokytojas, banko tarnautojas ir Reichswero biuro bendradarbis; būdamas policininku aktingai dalyvavo įvairiose fašistinėse korporacijose Türingijoje. Staiga 1928 metais didžiausiam nusistebėjimui Lampelis meta viską, pakrypsta radikališkai kairėn. Jo knyga „Sukilimas auklėjimo namuos“ nuplėšė uždangą nuo buržuazinių pseudohumanistų ir pseudonacionališkos kultūros. Antrasis jo romanas pasirodė dar įdomesnis: atidengimas slaptų nacionališkų organizacijų paslapčių Vokietijoje.

       Aukštojoj Silezijoj ir Bavarijoj 1919 -1921 m. ir vėliau buvo inscenizuota keletas kruvinų vaidinimų, daugiausia Noskės, Liudendorfo, Hitlerio ir kitų pasekėjų, propaguojant „tėvynės meilę ir humanizmą“, antos vieno poetiškai nusiteikusio prokuroro.

       Dalykai paaiškėjo labai ryškioje šviesoje. Lampelis kaltinamas. Taip, Lampelis galėjo nusikalsti dvidešimčia užmušimų, nes jį inspiravo naujosios tautiškos kultūros ir humanizmo „trägeriai“, bet ir tai nė kiek nebūtų kreipta dėmesio, jei ir toliau jis būtų tą fašistišką kruviną misiją vedęs Aukšt. Silezijoj prieš darbininkus ir kitų nacijų žmones.

       Lampelis kapituliavo. Jis pavargo. Pamatė visą buržuazinės visuomenės ir jos kultūros realybę. Išsigando. Jo „Sukilimas auklėjimo namuos“ — didelio atvirumo ir tiesos dokumentas, kurio neužtušuos joki teismai ir provokacija. Daugelis artimų buržuazinei kultūrai rašytojų nusivilia ja ir bėga neatsigręždami. Rašo vienas nusivylimo ir dekadanso knygas. Buržuazinės kultūros puvenos dvokia. Žlugimas jos — netolimas.

 

 

 

       IŠ STRS ŽEMĖS

 

       Internac. revoliucinių rašytojų konferencija

 

       Yra dvi tarptautinės plačiu maštabu veikiančios rašytojų organizacijos: Pen klubas ir Internacionalinė proletarinių revoliucinių rašytojų sąjunga. Prie pirmojo priklauso daugelis žymių Vak. Europos rašytojų iš buržuazinių sferų, klubo vadovybę sudaro renkama klubo valdyba. Prie antrosios — priklauso viso pasaulio proletariniai revoliuciniai rašytojai, sąjungai vadovauja centralinis prol. rev. rašytojų sąjungos biuras.

       Tiesa, 1930 m. gale Heinricho Mann‘o ir kitų rašytojų pastangom norėta suorganizuoti pasaulinė, taip sakant, demokratinių rašytojų sąjunga, bet reikiamo veiklumo iki šiol ji neparodė. Reikia konstatuoti, kad ir Pen klubas nepakankamai pajėgia išspręsti tarptautines kultūros ir literatūros problemas, išdirbti nuosaikią, visiem savo nariam priimtiną generalinę liniją: šiaip ar taip, jo reikšmė apsiriboja profesiniuose įvairių tautų rašytojų rėmuose.

       Griežtumo ir aktingumo sprendžiant naujosios literatūros problemas ir kovos metodus už naują proletarinę kultūrą, pastaruoju laiku parodė tik Internacionalinė revoliucinių rašytojų sąjunga. 1930 m. lapkričio mėn. Charkove įvyko centralinio biuro sušaukta konferencija, kurioj dalyvavo iš 22 valstybių rašytojai, kalbą 20 įvairių žemės rutulio kalbų. Be Europos, dalyvavo rašytojai iš abiejų Amerikų, Japonijos, Kinų, Arabijos etc. Be daugybės kitų, konferencija svarbiausius nutarimus padarė iš dviejų referatų:  B e l a  I l l e s‘o apie Internacionalino Biuro darbą iki šiol ir  A v e r b a c h‘o  apie revoliucinės literatūros platformą.

       Karščiausių ginčų sukėlė pirmasis referatas. Vieni tvirtino, kad prolet. literatūroje lemiamos reikšmės turi vadinamieji darbininkų korespondentai, palaikymas tik aiškiai nusistačiusių prolet. revoliucinių rašytojų ir darb. korespondentų. Kiti laikėsi prancūzų rašytojo  B a r b u s s e  formulės: „Proletarinė literatūra gali atsirasti tik ten, kur laimėjo proletariatas. Šiaipjau revoliucinė literatūra gali būti tik revoliucinės inteligentijos literatūra“... Generaline sąjungos linija liko kompromisinis nutarimas: darbininkų korespondentų judėjimas proletarinės literatūros laimėjimui turi didžiausios reikšmės, bet taip pat vertinami ir tų rašytojų žygiai, kurie buržuazinėse šalyse stengiasi sukurti proletarinę literatūrą, daugiau ar mažiau atitinkančią savo krašto proletariato kovą už socializmo įgyvendinimą.

       Apie naujos formos ir naujo turinio problemas kalbėjo Averbachas, vienas talentingiausių jaunųjų literatūros kritikų. Jis davė Vak. Europos buržuazinės literatūros analizę, kalbėjo apie naują Henrik de Man kultūros evangeliją, išaiškino pereinamą mistikos, antroposofijos rolę, moderninės literatūros seksualinę problematiką ir siaurą psichologizmą. Proletarinės literatūros sąvokos kriterijų jis taip formulavo: „Svarbiausia ne kas rašo, ne kam rašoma. Viskas pareina nuo idėjų turinio (idėjų turinys nėra identiškas temai). Nulemiamos reikšmės turi tai, iš kokios dvasinės struktūros literatūra eina ir kam ji tarnauja“. „Mes neskiriame formos nuo turinio, bet mes žinome, kad turinys vyrauja. Šiuo metu mes gyvename naujo turinio ir senos formos kovos periodą. Naujų idėjų turinio ieškojimas veda į naują formą. Išėjimo tašku tėra vienas lozungas: mūsų forma turi būti suprantama milijonam. Mes negalime atskirai išspręsti žanrų klausimų, bet turime išeiti iš bendrų metodo klausimų“...

       Tiesą sakant, marksistinė literatūros kritika jau seniai buvo tuos principus nustačiusi. Originalus čia Averbacho gal tik formulavimas.

       Antroji internacionalinė revoliucinių rašytojų konferencija sprendė dar daug įdomių literatūros klausimų. Deja, nei vieta, nei pagaliau mūsų gazietos tikslai neleidžia juos visus čia surašyti.

 

       B. R.

 

 

       Baltgudžių literatūros orientacija

 

       Baltgudžių dailioji literatūra greitu tempu ėmė augti tik nuo 1905 metų. To periodo literatūroj, kurios ryškiausi atstovai buvo J. Kupala, J. Kolas, C. Gartny svarbiausia vyravo neapykanta prieš nacionalinius priešus ir kvietimas kovoti už nacionalinį išsilaisvinimą. Toji rašytojų grupė telkėsi apie centralinį visos tautos žurnalą „Naša niva“ ir to žurnalo bendradarbių tarpe sudarė labiausiai demokratišką sparną. Bet ideologine prasme ji nieko nesiskyrė nuo to literatiškojo patriotizmo, kuris idealizavo Baltgudijos praeitį ir ūgdė vienos, beklasės baltgudžių tautos idealą. Savo socialinėje programoje toji rašytojų grupė nesiekė nieko daugiau, kaip kiekvienam Baltgudijos valstiečiui duoti sklypelį žemės ir išlaisvinti jį iš pono bei valdininko nevalios.

       Atstovaudama šitokį liberališką demokratizmą, šitoji rašytojų grupė proletarinę revoliuciją, ėjusią gyveniman su griežtai radikališka programa ir veiksmais, be abejo, priėmė neigiamai. Ir jei vėliau, įsigalėjus tai revoliucijai, ta rašytojų grupė ja ir pasikliovė, — vis dėlto ji tai padarė labai nenorom. Ir dabar tos grupės rašytojai, baigią savo amžiaus dienas, baltgudžių literatūroj nežymiai tebereiškia praėjusių laikų ideologiją.

       Slenkstį iš baltgudžių tautinio atgimimo literatūros į revoliucinę, proletarinę literatūrą pirmas peržengė rašytojas M. Čarota, 1921 metais išleidęs poemą „Bosyja na vogni ščy“, kurioje vaizduojamas Baltgudijos proletariatas, kovojąs už savąją revoliuciją.

       Paskum Čarotą literatūrinėn arenon išeina visa eilė jaunų rašytojų: Aleksandrovičius, Kuzma Čorny, Krapiva ir kit.

       Jaunoji literatų karta įnešė baltgudžių literatūron naujų revoliucinių motyvų. Eilėraščiuose, poemose, apsakymuose jaunieji rašytojai pateikia ištisą eilę vaizdų iš pilietinio karo ir kovų už revoliuciją. Jų kūryboj apskritai jaučiamas tam tikras revoliucinės romantikos dvelkimas.

       1923 met. susikuria lit. organizacija „Molodniak“. Socialinė tos organizacijos sudėtis buvo labai nevienoda. Be negausaus proletarinių elementų skaičiaus, organizacijoj daugiausia susitelkė valstietiško ir inteligentiško kilimo žmonės. Organizacija augo labai sparčiai ir jau 1925 metais turėjo 500 narių, įskaitant į tą skaičių ir įvairių ratelių korespondentus.

       Bet aštrėjanti klasinė kova krašte sukėlė tam tikrą diferenciaciją ir „Molodniako“ organizacijoj. 1926 met. pabaigoj atsiskiria rašytojų grupė priešaky su Dubovka, Pušča ir kitais, ir suorganizuoja naują sąjungą „Uzvyššą“. Iš tos organizacijos paskelbtų tezių matyti, jog toji rašytojų grupė orientuojasi aiškiai antiproletarine linkme.

       1927 metais nuo „Molodniako“ vėl atskyla antra rašytojų grupė (Čarota, Alenksandrovičius, Zareckis, Dudaras), kuri drauge su rašytojais, anksčiau dirbusiais „Naujoj dirvoj“, sukuria lit. organizaciją „Polymia“. Šito naujo skilimo svarbiausia priežastimi buvo nacionaldemokratizmas, kuris padarė įtakos daliai „Molodniako“ narių.

       Naujoji „Molodniako“ vadovybė, susidariusi po antrojo skilimo, ėmė orientuotis griežtai proletariškų elementų linkme ir telkti apie save Baltgudijos mažumų rašytojus. Tokiu būdu susikūrė vadinamasis Belapp‘as (t. y. Baltgudijos proletarinių rašytojų asociacija), kuris pradėjo naują baltgudžių literatūros puslapį.

       Kiekviena tų trijų literatūrinių organizacijų nesudaro aiškios vienumos kaip kūrybiškuoju, taip ir ideologiniu atžvilgiu. Literatūrinė organizacija „Polymia“, nežiūrint to, kad jos bendro charakterio svarbiausias bruožas — nacionaldemokratizmas, savo narių eilėse turi tokį rašyt. kaip Čarotą, pateikusį visą eilę proletariškos dvasios kūrinių. Joje yra ir pora proletariatui artimų „popučikų“, kaip Nemanskis arba Staševskis. Bet joje taip pat randam ir M. Zareckį, parašiusį griežtai reakcinį romaną „Kriviči“, arba Dudan-Glybockį, davusį ne mažiau reakcinę apysaką — „Vėjas iš rytų“.

       Labiau nacionaldemokratizmu persiėmusi antroji lit. organizacija „Uzvyšša“ taip pat turi keletą proletarinei ideologijai artimų „papučikų“. Ir apie Belapp‘o sąstatą taip pat negalima kalbėti kaip apie kažką griežtai vieningą. Čia šalia proletarinių rašytojų (kaip Limanovskis, Golovač, Aleksandrovič, Kobec ir kit.) yra ir rašytojų valstietiškos ideologijos (V. Koval, Barakov ir kit.).

       Be abejo, vadovaujamas vaidmuo baltgudžių literatūroj priklauso Belapp‘ui. Jis veda atkaklią kovą su visais reakciniais elementais literatūroj ir jau spėjo sutelkti apie save geriausias jaunuosios rašytojų kartos jėgas.

       Proletarinė lit. kritika, tiesa, dar labai silpna ir šioje srityje svarbiausios pozicijos dar tebėra visokių idealistų eklektikų rankose. Bet pats gyvenimas ir laikas dirba jų atstovaujamų pozicijų nenaudai.

       Paskutinis, t. y. porevoliucinis dešimtmetis balgudžių literatūros istorijoj gali būti laikomas didelių meniškų laimėjimų laikotarpiu. Dabar baltgudžių literatūra jau gali pasigirti kuone visų meniškų formų — pradedant romanu, poema ir baigiant drama — tobulai padirbtais kūriniais, ko toli gražu ji neturėjo carizmo laikais.

 

       J. R.

 

 

       IŠ SKANDINAVŲ ŽEMĖS

 

       Jaunosios literatūros srovės Skandinavijoj

 

       Šių dienų Skandinavų literatūros kelias darosi nuolat sielvartingesniu romano ieškojimu. Bet šis kelias yra dar labai apžėlęs lyrika. Todėl gana nebloga rašytoja norvegė Sigrid Undset yra vienintelė, kuriai švedų Akademija galėjo atiduoti Nobelio premiją, ir kas skaitė jos romanus, perdaug aiškiai mato, kad Skandinavų literatūra, palyginus su paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais, atsidūrusi tikrai liūdnoj būklėj.

       Šis tvirtinimas gali susidurti su prieštaravimu: vidutiniškas niveau palyginti aukštas. Bet dekadanso periodo poezijos vidutiniškas niveau visada aukštesnis arba žemesnis. Kad tai yra dekadanso periodas, išeina iš to, jog niekas nepakyla aukščiau vidutiniškumo, ir rašytojai egzistuoja vien savo technika.

       Tas techniškas šlifuotumas dabartinės Skandinavų literatūros charakteristikai galėtų būti beveik išsemiamas. Impresionistinė novelė, bagatelinė fin de siècle (šimtmečio pabaigos) lyrika, išspausdinta pirmos rūšies popieryje speciališkai siužetui pritaikintų raidžių tipu, kas knygai patikrina rinką. Todėl daug skaitoma vertimų literatūros. Skandinavų skaitytojas mano dėl to esąs neatsilikęs nuo savo laikų ir pretenduoja į naują objektingumą (neue Sachlichkeit), dar neišmokęs suprasti ekspresionizmo.

       Tiek apie „oficialinę“ literatūrą. Šalia jos esama — beveik galima išsireikšti, požeminių srovių, kurios kyla iš vegetuojančio estetizmo ir todėl į jas žiūrima su nepasitikėjimu. Jų pionieriai daugiausia lyrikai; nepasitikėjimas dėl to darosi dar didesnis.

       Ypatinga Skandinavų lyrikos žymė: kad ji arba banališka arba perdėta. Paprastai čia tinka pirmas minėtas atsitikimas. Literatūros kritika taip pat išimtinai jam taikoma, ir kai į kraštą papūtė nauji vėjai, ji buvo bejėgė. Išsigandusi ji surado žodį „modernizmas“. Tai turėjo būti keiksmo žodis, bet pasidarė smogiamuoju žodžiu.

       Šiais laikais daug kalbama apie modernizmą Skandinavijoje. Aš netikiu, kad kam nors visiškai aišku, kas tuo žodžiu suprantama. Bet šiuo banališku išsireiškimu būtų galima išreikšti tai, kas buvo iškelta prieš bagatelinę literatūrą.

       Apie tai būtų galima pasakyti tas pat, kas ir apie ekspresionizmą. Nes šie vienur ar kitur suliepsnoję protestai yra išimtinai lyriški. Jie mielai vartoja net žodį — idealizmas. Gal būt, jie tuo ką nors supranta. Jų problematika yra chaotiška; iš jų išsirutuliojo ir berimiškos eilės, kas šiom dienom Skandinavijoj kultivuojama. Berimiškos eilės, labiausiai švediškos, maža dulkių tenupūtė nuo rašomojo Skandinavų literatūros stalo.

       Nežiūrint viso jo perdėjimo, jam pavyko nutiesti nauji keliai ir naujas — dažnai sinkopuojantis — ritmas. Berimiškos eilės, kokių jų pasitaiko vokiečių, rusų ir prancūzų poezijoj, neigia bet kokius architektoniškus įstatymus, jos gali virsti proza. Čia architektonika nuveda iki kraštutinumo, ji sulaužo rimo dekoracijas ir nueina į aforistinę koncentraciją.

       Šioj vietoj naujas objektyvumas (neue Sachlichkeit) peršviečia ekspresionizmo rūko skraistes. Bet tos skraistės vis dar tirštos ir neperšviečiamos, ir tik neaiškiai galima suvokti, kas už jų yra. Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylelę, negu Švedų Akademijos kalėjimo sargui Fredrikui Böök‘ui pažinti jaunosios Skandinavų poezijos architektoniką.

       Todėl ji gyvena sunkų ir neaiškų gyvenimą. Trūksta kontakto su publika, nes ji nebepakenčia lyrikos — ta lyrika publika šeriama nuo 1890 metų ir tat jai perdėm įkyrėję. Publika pilna tradicijų ir dėl savo meniško skonio ieško saugumo jau patentuotom formom. Bet jaunieji vieton lygiai sufrizuotos literatūrinės technikos — reikalauja asmenybės.

       Kiekvienas protestas pradžioj lyriškas. Skandinavų modernistai išėjo iš lyrikos ir naujo objektingumo įtakos dėka — nuėjo į aforistinę koncentraciją. Yra pavojaus, kad jie, kaip ir vienintelė, tikra Švedijoje priešaky einančios generacijos asmenybė — Wilhelm Ekelund, — nori būti gilūs ir pradeda fabrikuoti aforizmus.

 

       Henry Parland.

 

 

       IŠ ŽYDŲ ŽEMĖS

 

       Jaunoji hebrajų literatūra

 

       Teko nugirsti iš kai kurių žydų, kad Palestinos jaunieji rašytojai palyginti gana daug domisi lietuvių literatūra ir ypačiai jaunąja. Taigi mum pravartu šiek tiek susidomėti tais, kurie domisi mūsų darbais.

       Seniau hebrajų literatūra buvo išimtinai šventa ir taip prikibusi prie senųjų tradicijų, kad niekas iš jaunesniųjų jos neskaitė ir pasaulis apie ją beveik nieko nežinojo. Todėl prancūzas, jeigu jis ko nors nesupranta, sako: „C‘est l‘hébreu pour moi“ — tai man hebrajiška, vadinas, nesuprantama.

       Bet, štai, pasibaigus Didžiajam karui ir Palestinai išsilaisvinus, prasidėjo žydų plaukimas į savo tėvynę. Aišku, kad iš karto negalėjo būti jokios kalbos apie literatūrą ir kitas meno šakas. Visų dėmesys buvo nukreiptas į ūkių įrengimą, krašto atstatymą ir apskritai į visokį darbą, kuris galėjo fiziškąją Palestiną pastatyti iš primityvizmo į aukštesnį kultūros laipsnį. Tuo tarpu palengva pradėjo rodytis ir dvasinės kultūros pirmieji žiedai.

       Daug vargo iškentęs, pėsčias ir apdriskęs atėjo į Palestiną žydų rašytojas Šlionskis su žmona, kuris beveik ir laikomas naujosios hebrajų literatūros tėvu. Kilimo jis buvo iš Krymo chasidiškos šeimos. Iškentęs rusų revoliuciją, visai be leidimo paspruko iš Rusijos ir, keliaudamas per visą Europą, pasiekė Palestiną. Jis pradėjo rašyti eilėraščius hebrajų kalba jau nebe švento, bet kartais visai revoliucinio turinio. Paskiau juo pasekė visa eilė kitų žydų jaunųjų rašytojų.

       Kadangi pirmasis gyvenimo etapas Palestinoj buvo nomadiškas, be patogaus materialinio gyvenimo, todėl tas viskas turėjo atsispindėti ir jo kūryboj.

       Ir Šlionskis ėmė agituoti už nomadiškumą, primityviškumą, kuris turi daug panašumo į Gorkio „bosiakiškumą“ ir „Trečio Fronto“ „berniškumą“.

       Šlionskis, neblogai pažindamas Europos literatūrą ir įsigilinęs į Špenglerio „Untergang des Abendlandes“, iškėlė šūkį:

 

       šalin nuo Europos!

 

       Rašytojai, menininkai, filosofai, studentai, gyvendami patys lygų, vienodą ir nomadišką gyvenimą, susijungė ir įsteigė organizaciją „Trask“ (Triukšmas), kuris buvo labai panašus į vokiečių „Sturm und Drangą“. Bet palengva palapinių gyvenimą keitė barakų gyvenimas, o iš barakų atsirado puikių namų. Aktyviška ir vieninga nuotaika turėjo atslūgti. Prasidėjo diferenciacija. Iš vieno didelio būrio — daug būrelių, iš vienos srovės — daug srovelių. Palestina per 10 metų padarė šimtmečio pažangą. Pagaliau buvo įsteigtas teatras „Ohel“ (Palapinė), kurio direktorium paskirtas tas pats Šlionskis. Dabar Palestinoj vyrauja dvi svarbiausios literatūros ir meno srovės. Vienai vadovauja Urevi Grilnber. Ši srovė yra sionistiška ir ultratautiška. Kita srovė grupuojasi apie žurnalą „Ketubim“, kurioj yra ir Šlionskis. Ši srovė yra radikališka ir tiek stengiasi naudoti nacionalizmą, kiek tas visuomenei ir pasauliui gali suteikti labo. Šioj srovėj yra gabių modernistų, kurio dabar tebemėgsta ekspresionizmą arba jau nuėjo į neorealizmą.

       Geriausi hebraiškųjų jaunųjų autorių yra gilus psichologas Šteinmanas Horovičius, kuris gvildena tautos likimą sąryšy su pasaulinėm problemom. Žydų gyvenimą Sovietų Rusijoj puikiai vaizduoja Hasas. Kilęs iš Ispanijos Burla yra geras arabų gyvenimo žinovas, todėl jo visi kūriniai vaizduoja arabų liaudį. Agnonas su nepaprastu virtuoziškumu ir kalbos spalvingumu vaiduoja mažųjų miestelių gyvenimą. O Avigdor Hameire yra vadinamas hebrajų Remarku, nes jo parašyta knyga apie karą turėjo nepaprastą pasisekimą.

       Ir Palestinos žydų kūryba iš tikrųjų gali pasauliui kai ką naujo ir nepaprasto duoti, nes jiem nebėra reikalo visur savo žydiškumo ginti ir pabrėžti, ir todėl jie gali sudaryti menišką sintezį iš žydų tautos ir viso pasaulio gyvenimo bei kūrybos problemų.

 

       Pr. D.

 

 

       IŠ ESTŲ ŽEMĖS

 

       Naujesnioji estų literatūra

 

       Pati jauniausioji estų literatūra, kuri daugiausia yra progresyviška ir net smarkiai radikališka, iš senesniųjų rašytojų nesulaukia pripažinimo. Senieji visokiais koliojimais stengiasi ją nuslopinti krašto viduje, kad kitų šalių revoliuciniai rašytojai neparodytų pasauliui naujojo diego. Todėl ir mes, neturėdami pakankamai žinių, negalime jauniausiojo literatūrinio estų judėjimo savo skaitytojams nušviesti.

       Čia kalbėsim apie „Noor Eetsi“ (Jaunoji Estija) grupę, kuri vėliau ėmė skaldytis į radikališkesnes sroves.

       Estų tauta yra labai daininga. Dorpato prof. Andersonas sako: „Nė viena tauta pasauly nėra surinkusi ir užrašiusi tiek dainų, kiek estai“. Apie 1860-70 metus F. R. Kreuevaldas net epą sudarė iš surinktų dainų ir pasakų, panašią į suomių „Kalevalą“, ir pavadino ją „Kalewipoeg“.

       Tuo metu bujojo estų romantizmas (J. Petersonas, Fählmanas, Kreuewaldas, Jansenas, Koidula). Didžiausiu estų realizmo atstovu laikomas Eduardas Wilde ir greta jo Ernstas Petersonas, daugiau naturalistas. Iš jaunųjų realistų, kurie dar teberašo, yra gana talentingi A. H. Tammsaare, Mait Metsanurk, Karl Rumor ir O. Luts. Bet jie neįėjo į „Jaunosios Estijos“ grupę ir liko nuošaly.

       Pradėjus nuo 20 amžiaus, kapitalizmas įleido šaknis visoj Pabaltijoj ir rašytojai iš tos naujos kylančios miesčionijos, iš socialinių jos santykių su proletariniu pasauliu sukūrė daug miesčionijai opozicinių novelių ir romanų.

       Estuose nauja kryptis literatūroj aiškiai ėmė reikštis nuo 1905 m. revoliucijos, nes kovos banga įjudino jaunuosius. Jie pastebėjo tėvų klaidas, pastebėjo socialinę tautos sluoksnių nelygybę ir todėl „kilo kova tarp vaikų, nes pasauliožiūra buvo pajudinta ne vien literatūrinėj, bet ir socialinėj plotmėj“.

       1905 m. išėjo pirmas Nr. „Noor Eesti“ žurnalo, kuriame bendradarbiavo poetai: Gustavs Suits, Willem Ridala, novelistas ir kritikas Fr. Tuglas. Vis dėlto ši grupė savo pradžioj, kaip reakcija prieš tuomet įsigalėjusį estuose tautinį utilitarizmą, iškėlė „gryno“ meno kriterijus. „Jaunosios Estijos“ lyderis G. Suits pasisakė: „Pirmiausia mes surinksime tuos, kurie asmenybės principą stato aukščiau už visuomenės ir minios teoriją, ir kūrybinį darbą daugiau vertina už visokią populiarizaciją“. Pats Suits buvo didelis estetas ir didelis formos meisteris. Jo eilėraščių knyga „Vėjo šalis“ ir dabar dar laikoma žymia poezijos knyga.

       Kitas lyderis Fr. Tuglas „Jaunosios Estijos“ principus suformulavo kritikai ir prozai ir vėliau pats, rašydamas prozą, griežtai tų principų laikėsi. Tik dabar iš dalies nuo jų atsisakė. Tuglas iš pat savo darbo pradžios atsistojo viso naujojo literatūrinio judėjimo vidury. Vėliau redagavo estų rašytojų sąjungos žurnalą „Looming“ („Kūryba“). Jo geriausi novelių rinkiniai „Antru kart“, „Likimas“, „Sunkumo dvasia“, „Sielų kelias“ ir romanas „Felix Ormusson“.

       1917 m. rusų revoliucijos metu dalis subrendusių talentų įstojo į „Siuru“ grupę. Šiai revoliucinei grupei priklausė ir kai kurie „Jaunosios Estijos“ nariai, pav., Fr. Tuglas.

       Nors „Siuru“ grupės gyvenimas buvo neilgas, bet ji spėjo sugrupuoti talentingiausius pažangiuosius rašytojus. Poetai: Marie Under, Johannes Semper, Arthur Adson ir Henrik Wisnapuu. Prozaikai: Fr. Tuglas ir August Galit. Kartu su jais veikė dar poetai: August Alle, Johannes Barbarus ir prozaikai: Aleksandr Tassa, Richard Roth ir Jaan Kärner.

       Iš šios grupės ypač Semper ir Kärner palengva pasidarė smarkiais revoliucionieriais poetais, nutolo nuo Suits suformuluotų estetizmo ir individualizmo principų, atiduodami savo lyrizmą masei. Kärneris visai mažai žiūrėjo savo eilėraščių formos ir nesistengė ieškoti naujų kelių. Jam svarbiau turinys. Jis pirmas ir parašė estetiškai eilėmis romaną „Bianka ir Ruth“.

       August Alle estų poetų šeimoj „enfant terrible“. Jis daugiau savotiškas gyvenime negu kūryboj, nors nedaug parašytų knygučių rodo gana žymų jo talentą. Be to, jis laikomas geriausiu estų feljetonistu.

       Daug stipresnis ir mažiau ciniškas yra Johannes Barbarus. Nors ir labai subtylios sielos, bet „nepalenkiamas senosios pasaulio tvarkos priešas, kurią jis nori sugriauti kartu su jos morale ir senojo pasaulio politinėm formom“. Jo eilėraščiai energingi, sklandūs.

       Vienas gabiausių poetų yra Henrik Wisnapuu, kurio jau išleistos daugiau kaip šešios eilėraščių knygos. Jis, pradėjęs grynai formos reformą, pakėlė balsą prieš literatūrinį nemokšiškumą ir, perėjęs futurizmo ir ekspresionizmo pakopas, priėjo ir prie turinio revoliucijos. Jo eilėraščiuose taip pat nemaža cinizmo (cinizmas estų literatūroj atliko didelį naudingą griovimo darbą ir tuo iškovojo sau pilietybės teises).

       Vienas įdomiausių prozaikų yra August Galit. Savo kūrybos pradžioj natūralistas, begalinis cinikas, viską išjuokiąs. Sunku susivokti, kas jam iš tikro brangu. Pirma novelių knyga išėjo pavadinta „Šėtono Karuselė“. Vėliau „Keliaujantis riteris“. Ir romanai „Pasakų šalis“ ir „Purpurinė mirtis“. Vėlesniais savo darbais jis daugiau realistas. Iki šiol vis buvo persiėmęs ekspresionizmo maniera, nors kiti jį vadina tik realistu.

       Prie čia minėtųjų priklauso R. Roth ir Albert Kiwikas.

       Daugelis jaunųjų rašytojų pirmosiom rašymo dienom buvę prisikabinę prie romantizmo, vėliau laimingai peršoko simbolizmą ir net ekspresionizmą ir pateko į neorealizmo sroves. Dabar estuose dominuoja realizmas, arba, kaip sakoma, neorealizmas ir visoks formos paprastumas.

       Nežiūrint į kai kurį reakcingumą, vis dėlto pažangieji estų rašytojai žiūri į ateitį optimistiškai, nes plačiosios masės jiem pritaria, jų knygas ir žurnalus išperka, nors senieji ir stengiasi visokiais būdais juos diskredituoti.

       Prašosi išvedama paralelė...

 

       P. S. Naudotasi H. Wisnapuu straipsniu estų literatūros almanache „Pallas“.

       Pr. D.

 

 

       Estų svečias

 

       Pereitų metų pabaigoj Kaune lankėsi jaunas estų rašytojas John Lepp — Ruven. Pasirašinėja jis tik slapyvardžiu Ruven. Jau yra išleidęs du prozos rinkinius, pavadintus vieną „Jūra“ (Meri) ir kitą „Vienybė“ (Uehendus), be to, dalyvauja iliustruoto estų žurnalo „Oli on“ (Buvo yra) redakcijoj. Baigęs Tartu universitetą magistro laipsniu (studijavo literatūrą ir meno istoriją), rašytojas leidosi kelionėn po Europą, kad pažintų gyvenimą ir žmones ne tik iš knygų.

       Rašytojas reiškia didelių simpatijų Lietuvai, kaip bendro likimo mažai tautai, ir ypač susidomėjęs mūsų naujuoju literatūriniu judėjimu. Pats būdamas mum artimas pasauliožiūros žmogus, John Lepp prižadėjo užmegzti artimesnius ryšius su „Trečiu Trontu“, kai tik grįš iš kelionės (be Latvijos ir Lietuvos, rašytojas lankosi Lenkijoj, Čekoslovakijoj, Bulgarijoj ir k.). Pasikalbėjus matyti, kad užsieny apie mūsų vidujinę būklę gerai žino ir ją įvertina... Taip pat pažymėtina ir tai, kad nors Estija kur kas mažesnė valstybė už Lietuvą, tenai rašytojai profesionalai.

       John Lepp žadėjo, be to, aplankyti Lietuvą dar kartą ir surengti literatūrinį vakarą, pradėti konkretišką jaunųjų Pabaltės rašytojų bendradarbiavimą.

 

       Jul. But.

 

       ___________________      

       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris

 

      Frontas_Nr4-1