Tylos motyvai literatūroje, nuo Sade'o iki Becketto, atspindi kalbos, kultūros ir sąmonės, besiginčijančių su savimi ir tarpusavy, sudėtingumą. Ši slėpininga muzika gali duoti postmodernizmo potyrį, nuojautą, bet ne sąvoką ar jo apibrėžimą. Galbūt aš pasistūmėsiu link tokios sąvokos sudėliodamas kai kuriuos klaustukus. Pradedu nuo akivaizdžiausio: ar mes iš tiesų galime suvokti Vakarų visuomenės ir konkrečiai – jos literatūros fenomeną, kuris reikalauja būti atskirtas nuo modernizmo, reikalauja būti pavadintas? Jei taip, ar pasitarnaus tam pagalbinė „postmodernizmo“ rubrika? Ar tuomet mes galime – o gal net šiuo metu privalome – sukonstruoti kažkokią bandomąją šio fenomeno schemą, tiek chronologinę, tiek tipologinę, kuri galėtų atsižvelgti į įvairias jo kryptis ir antikryptis, jo meninį, pažintinį ir socialinį charakterį? Ir kaip šis reiškinys – pavadinkime jį postmodernizmu – susisietų su tokiais ankstesniais kismo būdais kaip amžiaus pradžios avangardas ar trečiojo dešimtmečio aukštasis modernizmas? Pagaliau, kokie sunkumai iškiltų dėl bet kurio tokio apibrėžimo ar dėl tokios eksperimentinės euristinės schemos?

            Nesu tikras, kad galiu išsamiai atsakyti į savo klausimus, nors galiu pasiūlyti keletą atsakymų, kurie padėtų pereiti prie platesnės problemos. Istorija, man regis, juda tiek tolydžiuose, tiek netolydžiuose tarpsniuose. Todėl postmodernizmo vyravimas šiandien, jeigu iš tiesų taip yra, nereiškia, kad praeities idėjos ar institucijos nebeformuoja dabarties. Greičiau – tradicijos vystosi, ir netgi kultūros tipai patiria ryškius pokyčius. Nėra abejonės, didžios kultūrinės idėjos, pagimdytos, sakykim, Darwino, Marxo, Baudelaire'o, Nietzsche's, Cezanne'o, Debussy, Freudo ir Einšteino, vis dar smelkia Vakarų protą. Nėra abejonės, šios idėjos buvo permąstytos ne vieną kartą – priešingu atveju istorija kartotų save, visuomet tą pačią. Tad postmodernizmas gali atrodyti kaip reikšminga dvidešimtojo amžiaus Vakarų visuomenės revizija, o gal net ir originali jos épistémè.

            Kai kurie padrikai čia paberti vardai gali padėti susidaryti bendrą postmodernizmo vaizdą ar bent jau parodyti jo idėjų diapazoną: Jacques'as Derrida, Jean–Francois Lyotard'as (filosofija), Michelis Foucault, Haydenas White'as (istorija), Jacques'as Lacanas, Gilles Deleuze, R. D. Laingas, Normanas O. Brownas (psichoanalizė), Herbertas Marcuse, Jeanas Baudrillard'as, Jürgenas Habermasas (politinė filosofija), Thomas Kuhnas, Paulis Feyerabendas (mokslo filosofija), Roland'as Barthes'as, Julia Kristeva, Wolfgangas Iseris, „Jeilio kritikai“ (literatūros teorija), Merce'as Cunninghamas, Alwinas Nikolais'as, Meredithas Monkas (šokis), Johnas Cage'as, Karlheinzas Stockhausenas, Pierre'as Boulez (muzika), Robertas Rauschenbergas, Jeanas Tinguely, Josephas Beuysas (menas), Robertas Venturi's, Charlesas Jencksas, Brentas Bolinas (architektūra) ir įvairūs autoriai nuo Samuelio Becketto, Eugene'o Ionesco, Jorge'o Luiso Borgeso, Maxo Bense'o ir Vladimiro Nabokovo iki Haroldo Pinterio, B. S. Johnsono, Raynerio Heppenstallio, Christine Brooke–Rose, Helmuto Heissenbüttelio, Jürgeno Beckerio, Peterio Handke's, Thomo Bernhardto, Ernsto Jandlo, Gabrielio Garcia Márquezo, Julio Cortazaro, Alaino Robbe–Grillet, Michelio Butoro, Maurice'o Roche'o, Philippe'o Sollerso; Amerikoje – Johno Bartho, Williamo Burroughso, Thomo Pynchono, Donaldo Barthelme'o, Walterio Abisho, Johno Ashbery, Davido Antino, Samo Shepardo ir Roberto Wilsono. Be abejo, šie vardai yra pernelyg skirtingi, kad suformuotų judėjimą, paradigmą ar mokyklą. Ir vis dėlto jie gali pagimdyti daugelį tarpusavyje susijusių kultūrinių tendencijų, tam tikrą vertybių žvaigždyną, metodikų ir požiūrių repertuarą. Visa tai mes vadiname postmodernizmu.

            Kaip atsirado šis terminas? Jo kilmė lieka neaiški, nors mes žinome, kad žodį postmodernismo Federico de Onisas pavartojo savo antologijoje Antalogía de la poesía espanola e hispanoamericana (1882–1932), išleistoje Madride 1934 metais; Dudley Fittsas vėl jo griebėsi 1942 metų antologijoje Anthology of Contemporary Latin–American Poetry. Abiem atvejais ši sąvoka turėjo ženklinti dar nežymią reakciją į dvidešimtojo amžiaus pradžios modernizmą, reakciją, jau slypinčią jame pačiame. Šis terminas pasirodė ir Arnoldo Toynbee'o darbe A Study of History dar 1947 metais, tais pačiais, kai buvo išleistas sutrumpintas D. C. Somervello pirmo tomo variantas. Toynbee'ui sąvoka Post–Modernism ženklino naują istorinį Vakarų civilizacijos ciklą, prasidedantį apie 1875–uosius, kurio dabar mes beveik nebeįžiūrime. Kiek vėliau, šeštajame dešimtmetyje, apie postmodernizmą dažnai kalbėjo Charles'as Olsonas, bet neieškojo tikslių apibrėžimų.

            Tačiau tik pranašai ir poetai džiaugiasi erdvia laiko pajauta, šitai sau leisti, regis, gali nedaugelis literatūros mokslininkų. 1959 ir 1960 m. Irvingas Howe ir Harry Levinas gana liūdnai rašė apie postmodernizmą kaip apie nutolimą nuo didžiojo modernistinio judėjimo. Septintajame dešimtmetyje Leslie Fiedleriui ir, tarp kitų, man pačiam teko vartoti šį terminą pernelyg skubotai jam pritarus, netgi su bravūros atspalviu. Fiedleris vartojo jį kaip iššūkį aukštojo modernizmo tradicijos elitizmui iš populiariosios kultūros pozicijų. Aš norėjau ištyrinėti savinaikos impulsą, kuris yra tylos literatūrinės tradicijos dalis. Popmenas ir tyla, masinė kultūra ir dekonstravimas, Supermenas ir Godot – ar, kaip aš vėliau įrodinėsiu, imanentiškumas ir nedeterminuotumas, – visa tai gali būti postmodernaus pasaulio aspektai. Bet šitai turi sulaukti kantresnių tyrimų ir ilgesnės istorijos.

            Literatūrinių terminų istorija tik patvirtina iracionalųjį kalbos genialumą. Mes priartėjame prie postmodernizmo, pripažindami akademinio gyvenimo psichopolitiką, galbūt net psichopatologiją. Sutikime: nomenklatūra, kaip ir žmonės ar tekstai, turi norą valdyti. Naujas terminas atveria jo pateikėjams erdvę kalboje. Kritinė idėja ar sistema yra „vargšė“ intelektualinės vaizduotės poema. Tokių knygų kova taip pat yra ir ontinė kova su mirtimi. Štai, matyt, kodėl Maxas Planckas teigė, kad niekas nesugeba įtikinti savo oponentų – netgi teorinės fizikos srityje, tad paprasčiausiai mėgina pergyventi juos. Williamas Jamesas šį procesą aprašė ne taip liguistai: naujovės pirmiausia atmetamos kaip nesąmonė, vėliau paskelbiamos akivaizdžiomis ir pagaliau buvusiųjų priešininkų priimamos kaip savi atradimai.

            Aš nesiruošiu postmodernumo pusėje stoti prieš modernumą (senąjį). Pamišėliškų intelektualinių madų amžiuje vertybes gali būti beatodairiškai atšauktos, o rytojus sparčiai nusavinti šiandieną ar praėjusius metus. Nėra tai ir vien madų reikalas, nes netikėtumo jausmas gali išreikšti tam tikrą kultūrinę reikmę, kurioje vilties mažiau nei baimės. Tad labiausia ir prisimename: Lionelis Trillingas vieną iš rimčiausių savo darbų pavadino Beyond Culture (Anapus kultūros) (1965) Kennethas Bouldingas knygoje The Meaning of the 20th Century (XX amžiaus prasmė) (1964) įrodinėjo, kad „postcivilizacija“ yra esminis klausimas, o George'as Steineris savo esė In Bluebeard's Castle (Mėlynbarzdžio pilyje) (1971) galėjo pridėti paantraštę „Pastabos apie postkulturos apibrėžimą“. Iki jų, pačiame amžiaus vidury, Roderickas Seidenbergas išspausdino knygą Post–Historic Man (Poistorinis žmogus); visiškai neseniai aš pats knygoje The Right Promethean Fire (Tikroji Prometėjo ugnis) (1980) esu svarstęs apie posthumanistinės eros atėjimą. Danielis Bellas rašė: „Kadaise didysis literatūrinis modifikatorius buvo žodis anapus. (...) Bet, atrodo, mes išsėmėme anapus, ir šiandien sociologinis modifikatorius yra post“1.

            Mano požiūris yra dvilypis: postmodernizmui būdingas noras ir ne–noras valdyti intelektualiai, proto imperinės svajos, bet šie norai ir šios svajos patys yra įrakinti į istorinį netikėtumo, o gal net senėjimo, momentą. Turint omeny ir skirtingas žmonių bei valdžios mūsų universitetuose nuostatas, kritines frakcijas bei asmeninius nesutarimus, savavališkai brėžiamas ribas, galima sakyti, kad postmodernizmo priėmimas ar atmetimas lieka priklausomas nuo akademinio gyvenimo psichopolitikos – ne mažiau nei nuo kultūros plačiąja prasme imperatyvų. Atrodo, refleksyvumas reikalauja atsižvelgti į tai jau pačioje pradžioje.

            Bet mąstymas taip pat reikalauja, kad imtumės daugelio abstrakčių spekuliatyvių problemų, kurios ir maskuoja, ir kartu konstituoja patį postmodernizmą. Aš pamėginsiu išskirti dešimtį jų, pradėdamas nuo paprastesnių ir judėdamas link sunkiau išnarpliojamų.

            1. Žodis „postmodernizmas“ ne tik skamba nevykusiai, grubiai; jis pabrėžia tai, ką nori apeiti ar išstumti – patį modernizmą. Taigi pačiame termine slypi jo priešas, ko nerasime romantizmo ir klacisizmo, baroko ir rokoko terminuose. Be to, jis reiškia laiko tiesiškumą ir turi vėlavimo, netgi dekadanso atspalvį, o su tuo nesutiktų joks postmodernistas. Bet ar turime geresnį vardą šiam keistam amžiui? Atomo, kosmoso ar televizijos amžius? Technologinės etiketės stokoja teorinio apibrėžtumo. Ar mes vadinsime jį nedetermanencijos (nede–terminuotumas+imanencija) amžiumi, kaip esu pusiau groteskiškai siūlęs2? Ar, dar geriau, paprasčiausiai gyvensime ir leisime kitiems vadinti mus taip, kaip jiems šaus į galvą?

            2. Kaip ir kiti kategoriniai terminai – sakykim, poststruktūralizmas, modernizmas ar romantizmas, – postmodernizmas nukenčia dėl tam tikro semantinio nepastovumo: tai yra, tarp mokslininkų nėra aiškaus susitarimo dėl jo turinio. Didžiausią sunkumą šiuo atveju sudaro dvi aplinkybės: a) sąlyginis postmodernizmo termino jaunumas, tiesiog įžūli jaunystė ir b) jo semantinė giminystė su labiau įprastais terminais, kurie patys lygiai tokie patys nenusistovėję. Todėl vieniems kritikams postmodernizmas reiškia tai, ką kiti vadina avangardizmu ar netgi neoavangardizmu, tuo tarpu dar kiti tą patį reiškinį vadina tiesiog modernizmu. Tai gali įkvėpti ilgiems ginčams.

            3. Panašus sunkumas susijęs su istoriniu daugelio literatūrinių sąvokų nepastovumu, jų polinkiu kisti. Kas šioje žiaurių nuvertinimų epochoje išdrįstų tvirtinti, kad Coleridge'as, Pateris, Lovejoy, Abramsas, Peckhamas ir Bloomas romantizmą suvokia visiškai vienodai? Akivaizdu, kad postmodernizmas ir juo labiau modernizmas pradeda slidinėti ir slankioti laike, grėsdami visus jų diakritinius skirstymus paversti beviltiškais. Bet galbūt šis fenomenas, panašus į Hubble'o „raudonąjį poslinkį“ astronomijoje, gali kurią dieną pasitarnauti matuojant literatūrinių sąvokų istorinį greitį.

            4. Modernizmas ir postmodernizmas nėra atskirti geležinės uždangos ar Kinų sienos; istorija yra palimpsestas, ir kultūra yra pralaidi tiek praėjusiam, tiek esamam, tiek būsimajam laikui. Mes visi esame, man regis, šiek tiek viktoriški, modernūs ir postmodernūs vienu metu. Ir rašytojas ar rašytoja per savo gyvenimą lengvai gali parašyti ir modernistinį, ir postmodernistinį kūrinį. (Sugretinkime Joyce'o Portrait of the Artist as a Young Man ir jo Finnegans Wake.) Apskritai, tam tikrame naratyvinės abstrakcijos lygyje modernizmas teisėtai gali būti sulygintas su romantizmu, romantizmas susietas su švietimu, pastarasis su Renesansu, ir taip galima keliauti toliau, jeigu ne iki Olduvai tarpeklio*, tai bent neabejotinai iki senovės Graikijos.

            5. Tai reiškia, kad „periodas“, kurį turėjau omeny, turi būti suvokiamas tąsumo ir trūkumo kategorijomis vienu metu, kai abi perspektyvos yra papildančios ir dalinės. Apoloniškasis žvilgsnis, tvirtas ir abstraktus, įžiūri tik istorines jungtis; dionisiškoji jausena, jusli, bet pernelyg trumparegė, apčiuopia tik skirtybes. Taigi, postmodernizmas, vienu metu šaukdamasis dviejų dievybių, pagimdo dvilypį požiūrį. Tapatybė ir skirtybė, vienovė ir trūkis, perimamumas ir maištas – į visa tai turi būti atsižvelgta, jeigu norime rimtai žiūrėti į istoriją, suprasti (suvokti, pagauti) kismą ir kaip erdvinę, proto struktūrą, ir kaip laikinį, fizikinį procesą; ir kaip modelį, ir kaip unikalų įvykį.

            6. Taigi, „periodas“ apskritai yra ne periodas; tai greičiau diachroninis ir sinchroninis konstruktas. Postmodernizmas, kaip ir modernizmas ar romantizmas, nėra išimtis; jis reikalauja tiek istorinio, tiek teorinio apibrėžimo. Neskelbsime inauguracinės jo „datos“ taip rimtai, kaip Virginia Woolf nesivaržydama paskelbė modernizmo pradžią, nors ir galime kartais įsivaizduoti, kad postmodernizmas prasidėjo „1939 metų rugsėjį ar maždaug tuo metu“. Taip mes pastoviai atrandame postmodernizmo „pirmtakus" – Sterne'o, Sade'o, Blake'o, Lautreamont'o, Rimbaud, Jarry'o, Tzara'os, Hofmannsthalio, Gertrude'os Stein, vėlyvųjų Joyce'o ir Poundo, Duchampo, Artaud, Rouselio, Bataille'o, Brocho, Queneau ir Kafkos asmenyse. Iš tiesų tai rodo, kad mes savo prote susikūrėme postmodernizmo modelį, ypatingą kultūros ir vaizduotės tipologiją ir ėmėmės „atradinėti“ bendrumus tarp įvairių autorių, skirtingų momentų ir šio modelio. Tai yra, mes iš naujo išradome mūsų pirmtakus – ir taip visad darysime. Taigi, „senesni“ rašytojai gali būti postmodernūs – Kafka, Beckettas, Borgesas, Nabokovas, Gombrowiczius, – tuo tarpu „jaunesni“ autoriai gali ir nebūti tokie – Styronas, Updike'as, Capote'as, Irvingas, Doctorowas, Gardneris.

            7. Kaip mes jau matėme, bet koks postmodernizmo apibrėžimas sukelia keturlypį papildinių vaizdinį, aprėpiantį tąsumą ir trūkumą, diachroniją ir sinchroniją. Bet sąvokos apibrėžimas reikalauja ir dialektinio vaizdinio, nes apibūdinantys bruožai dažniausia yra prieštaringi, ir ignoruoti šią istorinės realybės tendenciją reiškia nupulti į vienintelį vaizdinį ir Niutono miegą. Apibūdinantys bruožai yra dialektiški ir jų daug, išrinkti vienintelį bruožą kaip absoliutų postmoderno kriterijų reiškia paversti visus kitus rašytojus preteritais3. Taigi, mes negalime tiesiog remtis – kaip pats esu kartais daręs – prielaida, kad postmodernizmas yra antiformalus, anarchiškas ar nekūrybiškas; nes, nors iš tiesų jis toks ir yra, jame, nepaisant fanatiško noro susinaikinti, slypi ir poreikis atrasti „unitarinį jautrumą“ (Sontag), „peržengti sieną ir uždengti plyšį“ (Fiedleris) ir pasiekti, kaip jau minėjau, diskurso imanenciją, išplėstinį intelekto tarpininkavimą, „neo–gnostinį proto betarpiškumą“4.

            8. Visa tai grąžina link pačios periodizacijos problemos, kuri kartu yra ir literatūros istorijos, įsivaizduojamos kaip tam tikras kismo suvokimas, problema. Iš tiesų postmodernizmo sąvokoje slypi tam tikra naujovės, atnaujinimo, naujumo ar tiesiog kismo teorija. Bet kokia? Heraklito? Viko? Darwino? Marxo? Freudo? Kuhno? Derrida'os? Eklektiška? Ar „kismo teorija“ tėra oksimoronas, labiausiai tinkantis ideologams, netoleruojantiems laiko dviprasmiškumų? Ir todėl ar nereikėtų postmodernizmo palikti – bent jau kol kas – nekonceptualizuoto, kaip tam tikros literatūrinės–istorinės „skirtybės“ ar „pėdsako“5?

            9. Postmodernizmas gali išsiplėsti į dar platesnę problemą: ar jis tėra meninė linkmė, ar kartu ir socialinis fenomenas, galbūt netgi Vakarų humanizmo mutacija? Jeigu taip, tuomet kaip įvairūs šio fenomeno aspektai – psichologiniai, filosofiniai, ekonominiai, politiniai – yra sujungti ar perskirti? Trumpai sakant, ar mes galime suprasti postmodernizmą literatūroje be pastangų suvokti postmodernios visuomenės bruožus, Toynbee'o postmodernybę, ar Foucault épistémè, tarp kurių mano aptarinėjama literatūrinė linkmė tėra viena iš elitinių atšakų6?

            10. Galiausia, ar postmodernizmo terminas, nors ir pakankamai erzinantis, nėra garbės terminas, apgaulingai vartojamas įvertinti rašytojus, – nors ir visiškai skirtingus, tačiau mūsų pripažįstamus kitais atžvilgiais, – kad pasveikintume kryptis, nors ir kokias prieštaringas, kurioms mes vienaip ar kitaip pritariame? Ar, priešingai, tai gėdos ir priekaišto terminas? O gal jis priklauso, kaip nurodo Charles'as Altieri's, tai „esmiškai ginčytinų sąvokų“ filosofijoje kategorijai, kuri niekad iki galo neišsemia savo esminės painiavos7?

            Be abejonės, postmodernizmo klausime tyko ir kitos spekuliatyvinės problemos. Šiaip ar taip, šios problemos negali galutinai sustabdyti intelektualinės vaizduotės, troškimo suvokti mūsų istorinę esatį abstrakčiomis konstrukcijomis, atskleidžiančiomis mūsų būtį. Taigi, aš mėginu pasiūlyti papildomą schemą, liudijančią, kad tylos literatūra nuo Sade'o iki Becketto per pastaruosius šimtą metų, atrodo, renkasi vieną iš trijų meninio kismo modusų eidama eksperimento keliu. Tuos modusus vadinu avangardu, modernu ir postmodernu, nors suvokiu, kad ši trijulė susimokė kurdama minėtąją „naujumo tradiciją“, nuo Baudelaire'o gimdžiusią meną, kurio istoriją, nepaisant jo atstovų įsitikinimų, sudarė šuoliai nuo vieno avangardo prie kito ir masių politiniai judėjimai, siekiantys ne tik socialinių institucijų, bet ir paties žmogaus atnaujinimo8.

            Avangardu aš vadinu tuos judėjimus, kurie jaudino mūsų amžiaus pradžią, tarp jų patafiziką, kubizmą, futurizmą, dadaizmą, siurrealizmą, suprematizmą, konstruktyvizmą, mersizmą, de Stijl kryptį. Būdami anarchiški, jie puolė buržuaziją savo menu, manifestais, išsišokimais. Bet jų aktyvumas galėjo atsigręžti prieš juos pačius ir tapti savižudišku – taip vėliau atsitiko kai kuriems postmodernistams, tokiems kaip Rudolfas Schwartzkogleris. Kadaise pilni gyvybės ir bravūros, visi šie judėjimai šiandien išnyko, palikdami vien savo istoriją – neilgą ir pamokančią. Šiaip ar taip, modernizmas pasirodė esąs pakankamai stabilus, nuošalus, hieratiškas kaip ir prancūzų simbolizmas, iš kurio jis kilo; netgi jo eksperimentai dabar atrodo didingi. Išjudintas tokių „individualių talentų“ kaip Valéry, Proustas ir Gide'as, ankstyvasis Joyce'as, Yeatsas, Lawrence'as, Rilke, Mannas, Musilis, ankstyvasis Poundas, Eliotas ir Faulkneris, modernizmas pelnė didelį autoritetą; Delmore'as Schwartzas dainavo savajame Shenandoach: „Pagalvokime, kur yra didieji žmonės/Kas persekios vaiką, kai jis mokės skaityti...“ Didžioji dalis modernizmo pasirodo esanti hieratiška, hipotaksiška ir formalistinė, tuo tarpu postmodernizmas stebina kontrastingumu kaip žaismingas, parataksiškas ir dekonstruktyvistinis. Šituo jis primena nepagarbią avangardo dvasią, ir todėl kartais nešioja neoavangardo etiketę. Tačiau postmodernizmas lieka, McLuhano žodžiais, „abejingesnis“ nei ankstesnysis avangardas – abejingesnis, ne toks uždaras, kur kas mažiau priešiškas popmenui, elektroninei visuomenei, kurios dalis jis yra, ir todėl – svetingas kičui.

            Ar galėtume išskirti daugiau postmodernizmo bruožų? Galbūt kai kurie schematiniai jo ir modernizmo skirtumai padės mums atsispirti.

 
 
2
1
 
Modernizmas
Postmodernizmas
Romantizmas /Simbolizmas
Patafizika/Dadaizmas
Forma (jungianti, uždara)

Antiforma (skirianti, atvira)

Tikslas
Žaidimas
Planas
Atsitiktinumas
Hierarchija
Anarchija
Valdymas/ Logos
Išsekimas/ Tyla

Meno objektas/Užbaigtas darbas

Procesas/Performansas/Hepeningas
Distancija
Dalyvavimas
Kreacija/Totalizacija
Dekreacija/Dekonstrukcija
Sintezė
Antitezė
Buvimas
Nebuvimas
Koncentravimas
Išsklaidymas
Žanras/Riba
Tekstas/ Intertekstas
Semantika
Retorika
Paradigma
Sintagma
Hipotaksė
Parataksė
Metafora
Metonimija
Atranka
Kombinacija
Šaknis/Gelmė
Rizoma/Paviršius
Interpretacija/Skaitymas

Prieš interpretaciją/Klaidingas perskaitymas

Signifikatas
Signifikantas

Lisible (Įskaitomas)

Scriptible (Parašomas)
Naratyvas/Grande Histoire
Antinaratyvas/Petite Histoire
Valdantis kodas
Idiolektas
Simptomas
Troškimas
Tipas
Mutantas
Lytiškas/Fališkas
Polimorfiškas/ Androginiškas
Paranoja
Šizofrenija
Kilmė/Priežastis
Skirtingumas/Pėdsakas
Dievas Tėvas
Šventoji Dvasia
Metafizika
Ironija
Determinuotumas
Nedeterminuotumas
Transcendencija
Imanencija
 

            Pateikta lentelė remiasi skirtingų sričių idėjomis – retorikos, lingvistikos, literatūros teorijos, filosofijos, antropologijos, psichoanalizės, politinio mokslo, netgi teologijos; ji remiasi daugeliu Europos bei Amerikos autorių, priklausančių skirtingiems judėjimams, grupėms ir pažiūroms. Tačiau šioje lentelėje pateikiamos dichotomijos vis dėlto negalutinės, dviprasmės. Nes skirtumai keičiasi, mažėja ir netgi išnyksta; bet kurio stulpelio sąvokos nėra lygiavertės; tiek modernizme, tiek postmodernizme gausu inversijų ir išimčių. Tačiau drįsčiau pareikšti, kad dešiniojo stulpelio rubrikos nurodo postmodernistinę tendenciją, nedetermanencijos tendenciją, ir todėl gali priartinti prie istorinio ir teorinio apibrėžimo.

            Šiaip ar taip, atėjo metas šiek tiek paaiškinti neologizmą „nedetermanencija“. Šį terminą vartoju dviem pagrindinėms formuojančioms tendencijoms postmodernizme pažymėti: viena jų – nedeterminuotumo, kita – imanencijos. Šios dvi tendencijos nėra dialektiškos, nes jos nėra griežtai antitezinės; neveda jos ir link sintezės. Kiekviena turi savus prieštaravimus ir daro užuominas į kitos elementus. Jų sąveika įtaigauja „polilektikos“ veiksmą, persmelkiantį postmodernizmą. Kadangi šią temą svarsčiau anksčiau, dabar galiu tik trumpai ją paminėti9.

            Nedetermanencija ar, dar geriau, nedetermanencijomis aš vadinu sudėtinį referentą, kurį padeda apibrėžti šios skirtingos sąvokos: dviprasmiškumas, netolydumas, heterodoksija, pliuralizmas, atsitiktinumas, maištas, perversija, deformacija. Vien tik pastaroji aprėpia tuziną įprastinių terminų, reiškiančių suardymą: dekreacija, dezintegracija, dekonstrukcija, decentracija, pakeitimas, skirtingumas, netolydumas, atskyrimas, išnykimas, dekompozicija, de–definicija, demistifikacija, detotalizacija, delegitimacija, – o kur dar techniškesni terminai, skirti ironijos, lūžio, tylos retorikai. Per visus šiuos ženklus skverbiasi beribis noras naikinti, darantis poveikį valstybei, pažinimui, erotiniam gyvenimui, individualiai psichikai –visai diskurso sričiai Vakaruose. Vien literatūroje autoriaus, auditorijos, skaitymo, rašymo, knygos, žanro, kritinės teorijos ir pačios literatūros idėjos staiga tampa ginčytinos. O kritikoje? Roland'as Barthes'as kalba apie literatūrą kaip apie „praradimą“, „perversiją“, „likvidavimą“; Wolfgangas Iseris formuluoja skaitymo teoriją, pagrįstą tekstinėmis „tuštumomis“; Paulis de Manas suvokia retoriką – tai yra literatūrą – kaip galią, kuri „radikaliai išstumia logiką ir atveria svaiginančias galimybes referenciniam nukrypimui“; Geoffrey Hartmanas tvirtina, kad „šiuolaikinė kritika taikosi į nedeterminuotumo hermeneutiką“10.

            Tokios neapibrėžtos difrakcijos skatina beribius išsisklaidymus. Tad antrąją pagrindinę postmodernizmo tendenciją aš vadinu imanencijomis. Šį terminą vartoju be religinio atspalvio, norėdamas pažymėti proto gebėjimą apibendrinti save simboliais, vis giliau ir giliau skverbtis į gamtą, veikti save savo abstrakcijomis ir taip tapti – vis labiau, be–tarpiškai – sau pačiam aplinka. Ši intelektualinė tendencija gali būti pagimdyta tokių įvairių sąvokų kaip difuzija, skleidimas, pulsavimas (pulsion), sąveika, komunikacija, tarpusavio priklausomybė, kurios visos susijusios su žmonių – kaip kalbinių gyvulių, Homo pictor ar Homo significans, kaip gnostinių būtybių, formuojančių save ir savo pasaulį, – iškilimu per pačių susikurtus simbolius. Ar tai „ne ženklas, kad visa ši konfigūracija ruošiasi sugurti ir kad žmogus nyksta, kai kalbos būtis tebešvyti kaip niekad ryškiai virš mūsų horizonto?“ – klausia Foucault11. Tuo tarpu kasdieninis pasaulis ištirpsta sumišus faktui ir fikcijai, istorija, masinių informavimo priemonių paversta hepeningu, praranda realumą, mokslas laiko savo modelį vienintele prieinama realybe, kibernetika stato mus prieš dirbtinio intelekto paslaptį, o įvairios technologijos nukelia mūsų jutimus į besitraukiančios visatos pakraštį ar į vaiduokliškus materijos plyšius. Visur – netgi „išsilavinusios pasąmonės“, anot Lacano, gelmėje, tankesnėje nei kosmoso juodoji skylė, – visur mes susiduriame su šia imanencija, vadinama Kalba, su visom jos literatūrinėm dviprasmybėm, episteminiais galvosūkiais ir politiniais jauduliais.

            Be abejonės, šios tendencijos gali atrodyti mažiau paplitusios Anglijoje nei, sakykime, Amerikoje ar Prancūzijoje, kur tampa populiarus postmodernizmo terminas, pakeitęs neseną poststruktūralistinio srauto kryptį. Tačiau daugelyje išsivysčiusių visuomenių yra taip: kaip meninis, filosofinis ir socialinis fenomenas, postmodernizmas linksta link atvirų, žaismingų, pasirinktinių (optative), laikinų (atvirų laike, kaip ir struktūroje ar erdvėje), disjunktyvių ar nedeterminuotų formų, ironijos ir fragmentų diskurso, nepakankamumų ir lūžių „baltosios ideologijos“, trokšta difrakcijų, šaukiasi sudėtingos, artikuliuotos tylos. Postmodernizmas linksta prie visų šių dalykų, tačiau kartu jam būdinga kitokia, gal net visai priešinga, slinktis link sklidžių metodikų (pervasive procedures), visuotinių sąveikų, imanentinių kodų, masinių informacijos priemonių, kalbų. Tad atrodo, kad mūsų žemę yra pagavęs planetizacijos, transhumanizacijos procesas, netgi kai ji skaidosi į įvairiausias sektas, gentis, frakcijas. Terorizmas ir totalitarizmas, schizma ir ekumenizmas sukelia vienas kitą, ir valdžios suardo save, netgi kai visuomenės ieško naujų valdžios pagrindų. Iš tiesų galima klausti: ar tarp mūsų veikia kokia lemiama istorinė mutacija, apimanti meną ir mokslą, aukštąją ir žemąją kultūrą, vyriškuosius ir moteriškuosius pradus, dalį ir visumą, apimanti, kaip sakydavo ikisokratikai, Vienį ir Daugį? Ar Orfėjo sudraskymas į gabalus teįrodo proto poreikį sukurti dar vieną gyvenimo kintamumo ir Žmogaus mirtingumo konstrukciją?

            Ir kokia konstrukcija slypi anapus, už, viduje šios konstrukcijos?

__________________________________

*Tarpeklis Tanzanijoje, kuriame buvo aptiktos australopiteko griaučių liekanos(vert. past.)

 

1. Bell D. The Corning of Post–Industrial Society, 1973. – P. 53.

2. Žr.: Hassan I. The Postmodern Turn, 1987. – P. 46–83.

3. Nors kai kurie kritikai tvirtina, kad postmodernizmas yra pirmiausia „laikinis“, o kiti – kad „erdvinis“, matyt, būtent ypatingame šių kategorijų santykyje postmodernizmas ir atsiskleidžia.

4. Sontag S. One culture and the new sensibility // Against Interpretation, 1967. – P. 293–304; Fiedler L. Cross the border – close that gap // Collected Essays. – New York, 1971. – Vol. 2. – P. 461–185; Hassan I. The new gnosticism // Paracriticisms: Seven speculations of the times. – Urbana, IL, 1975.

5. Čia ant kortos pastatyta literatūros periodiškumo idėja, kurią užsipuola šiuolaikinė prancūzų mintis.

6. Tokie skirtingi rašytojai kaip Marshallas McLuhanas ir Leslie Fiedleris du dešimtmečius tyrinėjo tam tikrus postmodernizmo masinių informavimo priemonių ir popmeno aspektus, tačiau kai kuriuose kultūriniuose ratuose jų pastangos dabar nebemadingos. Skirtumą tarp postmodernizmo, kaip šiuolaikinės meninės krypties, ir postmodernybės, kaip kultūrinio fenomeno, galbūt netgi kaip epochos, Richardas E. Palmeris nagrinėja knygoje Postmodernity and hermeneutics, 1977. – P. 363–393.

7. Altieri Ch. Postmodernism: A question of definition // Par Rapport, 2 (1979). Tai verčia Altieri'į daryti išvadą: „Geriausia, ką gali padaryti tas, kuris tiki esąs postmodernus (...), yra artikuliuoti proto erdves, kuriose painiava negali paralyžiuoti, nes jis džiaugiasi jų gaminamomis energijomis ir mūsų būvio blyksniais“ (p. 99).

8. Rosenberg H. The Tradition of the Nezo. – New York, 1961. – P. 9.

9. Žr.; Hassan I. The Postmodern Turn. – P. 65–72. Taip pat autoriaus Innovation/renovation: Toward a cultural theory of change // Innovation/ Renovation: Recent trends and reconceptions in Western culture, 1983.

10. Žr., pvz.: Hartman G. H. Criticism in the Wilderness. – New Haven, CT, 1980. – P. 41.

11. Foucault M. The Order of Things. – New York, 1970. – P. 386.**

** Kai kurios pastabos praleistos arba pateiktos sutrumpintai (vert. past.).

 

Vertė Eugenijus Ališanka 

Versta iš: Hassan I. The Postmodern Turn. – Columbus: Ohio State University Press, 1987. – P. 84–96.
 

Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra: Kultūrologinis almanachas. – Vilnius: Taura, 1995.