Pereikime prie vieno iš svarbiausių elementų, sąlygojančių „labirinto“ atsiradimą – prie Centro. Kai nėra centro, piešinio dinamikoje neatsiranda ir tikro labirinto, kelio link galutinio taško. Visas dėmesys koncentruojamas ties centru, nes jame vaizdo prasmė, priežastis ir loginis intymumas yra pagrindžiami ir realizuojami.

            Žinome, kad egzistuoja simbolių logika ir kad jos dėka pasireiškia tendencija integruoti, sieti tam tikras vaizdinių grupes. Lyginamosios etnologijos, psichologijos ir mitų genezės, aiškinamosios simbolikos, religijos istorijos darbuose gausu tokios simbolių „pergrupavimo tendencijos“ pavyzdžių – nuolat dinamiškai atsikartoja tam tikros kompozicijos. Ši pastaba papildo tezę apie maginės–religinės simbolikos „archetipiškumą“, tad iš tikro neverta ir toliau tai ignoruoti.

            Taigi, kaip jau žinome, labirinto mitiniame komplekse būtinas centro vaizdinys – vienokiu ar kitokiu pavidalu. Toliau bus kalbama – galbūt kiek atsargiau, kaip XVIII amžiaus „pasaulietiškuose“ labirintiniuose žaidimuose, – apie šventą centrą, atkartojimą ad hoc vietos, kur esama mysterium tremendum buveinės, būsto, kur gyvena dievas arba pabaisa, įgyjantys elementariai apsireiškiančio šventumo pavidalą pirmykštėse tautose ir sudėtingesnį tarpinį šventumo reiškimosi pobūdį istoriškai pažengusiose civilizacijose.

            Reikia turėti omeny, kad centras yra ir „geografinė vieta“; labirinto atveju – Žemės ir Pragaro, arba net trijų karalysčių – Dangaus, Žemės ir Pragaro – sankirtos taškas. Centras gali būti lygumoje, kelionės galutiniame taške (plg. Gilgamešo epopėją, egiptiečius ir apskritai tautas, gyvenančias išimtinai lygumų kraštuose) arba kosminio kalno viršūnėje, „aukščiausiame žemės taške“ (indų mituose, daugelyje liaudies pasakojimų), kartais pragarmėje, urve arba požemy, „pasienyje“ tarp šviesos ir tamsos, tarp gyvenimo ir mirties (dažname religiniame arba liaudies pasakojime, taip pat – jau naujųjų laikų epochoje –sakykim, H. Kasaceko romane La Ville derriere le fleuve). Šiuos pavyzdžius tyčia parinkome iš trijų visiškai skirtingų šaltinių.

            Centro link judama – siekiant įgyti žinojimą, susitikti su mysterium magnum – griežtai apibrėžtais etapais (plg. E. Rousselle pastabas ites perfectionis tema). Etapų skaičius visuomet turi aiškiai maginę reikšmę; misterijose, susijusiose su Mitros kultu, ritualiniai clima laiptai turėjo septynis aukštyn kylančius laiptelius, išliedintus iš skirtingų brangiųjų metalų ir skirtus skirtingoms planetoms bei skirtingiems dangums (prisiminkime Dantės kelionės į Empyrėjų etapus).

            Akivaizdu, kad centras rasis sapnuojant keliones bei kituose sapnuose. Evoliuciškai siekiamas centras gali pasirodyti sapnuose kaip aptverto, uždaro sodo vidujinis taškas (hortus conclusus), dažnai tai medis, Gyvenimo Medis (...)* arba šaltinis, iš kurio vanduo trykšta keturiomis kryptimis (plg. majų kelionę į Pragarą, Vergilijaus pragarą ir t. t.). Kartais tai nuostabi gėlė, kiniečių dar vadinta „auksine gėle“: slaptavietė ir baisybė; gyvenimo ir atgimimo vieta, bet čia reikia turėti galvoj ir moterišką lyties organą, bent jau simbolinės informacijos lygmeny. Daikto esmė, „centras“ gali būti vaizduojamas gyvatės, pilies, dangiškojo miesto (Gralio pilis, šventos Teresės iš Avilo septynių menių rūmai ir t. t.) pavidalu. Tai gali būti ir iškiliausias statinys saloje, išnyrančioje iš milžiniško kolektyvinės pasąmonės vandenyno (burtininkės Kalipsės ir burtininkės Aleinos sala).

            Čia dar kartą pasireiškia įvairių archainių motyvų atsikartojimas labirintiniuose vaizdiniuose – urvas, centras, gimda – kaip ir nuolatinė paralelės tarp „makro–“ ir „mikro–kosmoso“, kurie sudaro sunkiai išskaidomą kompleksą, pseudoracionalizacijos tendencija (arba, jei pageidaujama, aiškinimo per maginę analogiją tendencija); todėl akivaizdu, kad kiekvienas kompleksas tikėjimų, kuriuos čia išskaidėme į atskirus paragrafus, turi būti suvokiamas kaip tik priešingai, kaip vieninga visuma. Apie tai jau kalbėjau nagrinėdamas „Troją“ ir „Jeruzalę“, taip pat skyriuje apie labirintą viduramžiais (...), o čia prisiminkime, kad gimda įsivaizduojama ir reprezentuojama kaip miestas (metropolis) arba septyniais mūrais apsupta tvirtovė, kurią reikia užimti. Pagaliau ir F. Muller (...) atkreipė dėmesį į faktą, kad Ilionas–Troja yra švento miesto tipas, kurio užėmimas reikalauja prievartos; galima pridurti, kad tokie Biblijos miestai kaip Jeruzalė (Sionas), Babilonas ir Sidonas vadinami „mergele“ arba „nekalta mergaite“ – jų, kaip šturmu paimtų miestų, likimas prilyginamas į nelaisvę paimtos mergelės prievartavimui (Am, 52, Iz, 23, 12, 37, 22 ir t. t., ypač Iz, 47).

            Kai, priešingai, užuot leidusis įurvą ar klaidžiojus po vandenyną, kylama aukštyn (Dantė pateikia tris tos pačios rūšies judėjimo pirmyn etapus – į pragaro gelmes, į viršūnes, priklausančias dar pasauliui, ir link dangiškųjų sferų virš pasaulio), kalnas arba bokštas paprastai taip pat turi septynias pakopas arba aukštus. Architektoninių pavyzdžių gausu nuo indiškųjų sanktuariumų Borobudure iki skirtingoms meksikietiškoms civilizacijoms priklausančių šventyklų ir babiloniškųjų zikuratų. (Tarp kitko pastebėsim, kad šiuo klausimu autoriaus pozicija kiek skiriasi nuo Kerenyi pozicijos, kuris tvirtina, kad zikuratai yra labirintinio urvo priešybės, man gi jie greičiau veidrodiniai atspindžiai – evoliucija aukštyn, o ne žemyn).

            Šventa sritis, centras gali būti ir pastatytas. Bet jo konstravimas – kaip teisingai pastebi Eliade – visuomet yra kosmogonija, pasaulio sukūrimas. Tam taip pat netrūksta pavyzdžių –šventos Arkos, turinčios padėti hebrajams klajokliniame gyvenime, konstravimo normos ir Sancta sanctorum (šventų Švenčiausia vieta, sanktuariumas) Jeruzalės šventykloje (Sk, 4, 5–12 ir 7, 22; 1 Sam 6, 2–38 ir t. t.) statymo normos; romėniškojo ritualo taisyklės dėl bažnyčios konsekravimo; rafinuotos normos, reguliuojančios švento židinio statybą tokioje iškilioje žynių religijoje kaip paršų religija Indijoje; masonų ritualai, analogiškos primityvių tautų ceremonijos ir t. t.

Centras, kaip ir labirintas, gali būti nubrėžtas ant popieriaus arba ant žemės. Būdingu pavyzdžiu yra tibetietiška mandala arba šrijantra (...); pagaliau jis gali gimti ir svajonių pasauly.

            Krikščioniškose katedrose mandala arba „migdolas“ talpina savyje kaip jėgų lauke Kristaus arba Dievo Motinos atvaizdą. Indų ir tibetiečių plastikoje (...) jį sudaro koncentriniai (arba nebūtinai) lankai, įrašyti į kvadratą, visa tai būna nupiešta ant žemės spalvota ryžių pudra arba medvilniniu pluoštu. Atskiras brėžinio vietas (brėžinys sudėtingas, nors tai ne labirintas) užpildo įvairios tantriškojo panteono dievybės. Taip mandala tampa pilnu pasaulio atvaizdu; labirinto funkcijos požiūriu mandalos funkcija gali būti mažiausiai dvejopa. Viena vertus, įrašai nubrėžtoje ant žemės mandaloje reiškia tą patį, ką ir inicijavimo apeigos, kita vertus, „saugo“ neofitą nuo bet kokios išorinės piktos jėgos, o kartu padeda jam susikaupti, atrasti savo nuosavą centrą (...) – panašiai kaip „maginiai ratai“, itin reikšmingi magijos rituale.

            Žodžiu, atsiduriame jėgų lauke, įtampų sąlyčio taške. Centras irgi pavojingas – visi ritualai akcentuoja tai, kaip sunku jį pasiekti, kad gresia griaunančių jėgų išsilaisvinimo pavojus; tuo pačiu pabrėžia galimumą, kartu ir troškimą pasiekti jį. Kelias į tą vietą visuomet yra primestas, ir jis neturi būti lengvas, turi atspindėti dvasinį adepto vystymąsi. Nėra pažangos be darbo ir aukų, be ašarų ir kraujo. Jeigu piligrimavimas į šventas vietas yra sunkus ir pavojingas, būtina, kad ir kelionė painiu viduramžių katedrų labirintu būtų kiek įmanoma sunkesnė ir ilgesnė; tad vingius, vedančius simbolinės Jeruzalės link, piligrimai įveikia keliais, dainuodami psalmes ir mušdamiesi į krūtines (...). Kelias centro link pilnas kliūčių, bet visuomet baigiasi miestu, šventove, buveine, kuri išlaisvina piligrimo sielą; pats žygio aktas jau nuopelnas, o kiekvienas sugrįžimas tampa Uliso sugrįžimu (Joyse'o ir Kafkos variantai, tik daugiau poetine prasme).

            „Šis kelias į centrą bus (tuo pačiu metu arba pakaitom, priklausomai nuo varianto) lengviausias, prieinamiausias ir tarsi išsaugantis tam tikrą entuziazmo atspalvį, bet kartu sunkus, vingiuotas ir labirintinis takas, Durohana, leidžiantis patirti nerimastingus prarajos, tarpeklio, bedugnės vaizdinius“(...).

            Taigi galime užbaigti Eliade's mintimis (...): „Visa tai rodo, kad žmogus negali gyventi neįsteigęs sau šventos vietos, kokio nors „Centro“. Pastebime, kad egzistuoja viena grupė tradicijų, kurios liudija apie žmogaus troškimą be vargo atsidurti „Pasaulio centre“, tuo tarpu kita grupė, priešingai, pabrėžia nusigavimo ten sunkumą, o kartu ir nuopelną. Taip išryškinama tam tikra žmogaus būsena, kurią galėtume pavadinti rojaus ilgesiu. Šiame troškime glūdi noras būti perkeltam į „Pasaulio centrą“, į absoliučios tikrovės širdį, žodžiu, noras pakilti virš įprastinio žmogiškojo būvio ir pasiekti dieviškąjį būvį“. Pagaliau lotyniškas žodis templum (šventovė) kildinamas iš graikiško temno= užimti, išskirti, atitrūkti nuo to, kas įprasta, atriboti: temenos – kontūras arba šventovės apėjimas – turi tą pačią šaknį. Labirinto ir šventovės būdingą panašumą lemia tai, kad „kiekviena šventovė turi turėti ištisinį aptvarą ir tik vieną įėjimą“ (...).

            Kas yra Centre? Kas yra tame penetralia (tolimiausias, giliausias vidus)? Visuomet dieviškas quid (kažkas); dažnai neišreiškiama paslaptis, arrheton; dievybė arba pats Dievas atviru pavidalu ar vis dar paslėptas po uždanga; Esimas, nesuprantamas ir bekūnis hebrajams; pašventinta ostija – kitas „esimas“, patirtas maginėje liturgijoje, – krikščionims. Ir dažnai tai pabaisa, kurioje kaip Minotaure susikaupia nesąmoningos arba pusiau sąmoningos kaltės ir troškimai, norai, svajonės ir košmarai. „Jeigu nagrinėjame atvejį labirinto, susijusio su urvu, kurį jis apraizgo ir kuriame galiausia baigiasi, tokiame komplekse urvas užima vidujinę ir centrinę vietą, tuo kaip tik atitikdamas dvasinio centro idėją ir derėdamas su širdies simbolizmu“ (...). „Būtybei, keliaujančiai labirintu ar jam lygiaverčiu vaizdiniu, galiausia pavyksta surasti „centrinę vietą“, įšventinimo realizacijos požiūriu – savo asmeninį centrą; trasa su visais sunkumais akivaizdžiai rodo besireiškiančios būties būsenų ir formų, kuriose būtybė privalėjo „klaidžioti“, kad galėtų apsigyventi tame centre, įvairovę. Todėl ištisinė linija yra sutratmano (siela, kuri lyg siūlas perveria Visatą), jungiančio visas tas būsenas, išraiška“ (...).

            „Lemties brėžtų painių kelių fone žmogaus gyvenimas vaizduojamas kaip piligrimavimas į centrą – net nežinant to pačiam individui, pačiam suinteresuotajam; šis, nežinodamas įvykių įšventinančios galios, laiko juos išoriniais reiškiniais, sąlygotais atsitiktinumų arba savos vaizduotės. Tik tas, kam duota perskaityti ir interpretuoti tas užšifruotas kelio kombinacijas, išmoks atpažinti kelionės kryptį ir reikšmę, jos prasmę: ir tik jis pats sugebės pilnai įsisąmoninti savo pakilimo į žmonijos aukštumas šventą vertę (...). Labirinto centre slypi kaita: to, ką vadiname gyvenimu, ir to, ką vadiname mirtimi, – tai perėjimas nuo vieno gyvenimo prie kito, nuo regimybės pasaulio prie esmingo pasaulio, nuo kūniško gyvuliškumo (Minotauras) prie sudvasintos žmonijos (Tesėjas)“ (...).

            Todėl žmogus iškviečiamas į konfrontaciją ir dvikovą su savimi labirinto širdy. Iš labirinto jis išeina pasikeitęs. Pagaliau dažnai pasirodo, kad išėjimas yra labai lengvas (net XVIII amžiaus augaliniuose labirintuose); tai tik paprastas formalumas, kadangi tėra du svarbūs įvykiai: žygis vingiuotais takais nuo įėjimo iki centro ir buvimas centre, mistinės arba realios kovos su pabaisa, tampančia didvyrio antrininku, vietoje. „Visuomenėse, kuriose vykdavo misterijos, šis naujas gimimas buvo įšventinimas; krikščioniškajame gyvenime tai – krikštas. Todėl natūralu, kad baptisterija, krikštijimo vieta, yra labirinto, raizginio, „jeruzališkos vietos“ centre. Centras, turintis apskritą pavidalą, savo forma primena gimdą, kurioje individas vystosi prieš gimimą, o kai jis šešiakampis, jo forma aiškintina tuo, kad tiek antikinėje, tiek paveldėtoje krikščioniškoje simbolikoje šešiakampis yra užšifruotas mirties ženklas (...). Aštuoniakampis simbolizuoja atgimimą; prisiminkime didžiojo Mediolano vyskupo, švento Ambraziejaus garsųjį tekstą, aiškinantį aštuoniakampio ir kryžiaus ryšį; aštuoniakampis primena amžiną gyvenimą, kuris suteikiamas panardinant neofitą į vandenį“ (...).

            Vaizdų ir vaizdinių pasauly veidrodis nėra arba yra ne tik įgyto subjektyvumo patvirtinimas, bet ir kombinacinė priemonė ta prasme, kad veidrodis, būdamas begalinis dėl šviesos spindulio nuolatinio judėjimo, tampa abstraktaus labirinto simboliu ir reprezentuoja visišką būties, arba greičiau vaizdinio, nerealumą.

            Iškart atminty iškyla garsusis Michelsono ir Morley'o eksperimentas, tapęs, jei neklystu, viena iš pirmųjų Einšteino teorijos verifikacijų, teorijos, teigiančios šviesos greičio pastovumą , nepriklausomai nuo greičio, kuriuo juda erdvėje stebėtojo „sistema“; tai buvo patvirtinta panaudojus sudėtingą veidrodinių atspindžių sistemą. Šis vienas pirmųjų eksperimentinių aktų įrodė, kad besiremianti niutoniškojo pasaulio patyrimu loginė prielaida, norinti kažko priešingo, pasirodė klaidinga šiame naujame matmeny. Taip ši „veidrodinio labirinto“ rūšis svariai prisidėjo prie „labirintinio pasaulio“ sukūrimo; tai kitas pasaulis, lyginant su tuo, kas buvo tikra seniau, kartu tai pasaulis, kuriame turime gyventi.

            Literatūrinių vaizdinių sferoje taip pat skleidžiasi veidrodžio, kaip labirinto „kūrėjo“, koncepcija, pavyzdžiui, Kasaceko romane ir daugelio kitų autorių kūriniuose; veidrodį dažnai aptinkame ten, kur jaudinančiai ir infantiliai projektuojamas „teroro troškimas“, kur ieškoma tremendum (to, kas kelia nerimą), sakykim, kaimo mugių balaganuose.

            Centro erdvė nebūtinai turi būti ribota; priešingai, jis gali būti net gana išplitęs įsivaizduojamoje ar realioje erdvėje. Jo įsivaizdavimas „dieviškojo“ miesto pavidalu reikšmingas mito istorijoje, kaip ir miesto vardo – pirmiausia „Trojos“ ir „Jeruzalės“ – suteikimas visam labirintui; skandinavų kraštuose jis tampa Babilonu, Ninevija, Jerichonu, „Sugriautąja Jeruzale“, „Trojos pilimi“; Anglijoje – „Walls of Troy“ ir „Troy Town“; keltų kalboje valijietišku „Caerdroia“. Kartais – Alande, mažose suomių salose – centre esama gražios jaunos merginos...

            Pabaigai priminsime, kad, nors ir rečiau, labirintas, o kartu ir centras, gali būti trimačiai: Pragaro pasaulis, jeigu labirintas nukreiptas žemyn; palaipsniui kylanti vieta, jeigu labirintas nukreiptas aukštyn kaip Dantės Skaistyklos kalnas arba „Riterio pilis“ iš viduramžių pasakojimų. Jau ant pirmųjų antikinių indų labirintas vaizduojamas kaip bokštas, papuoštas meandrais. Romėniškoje mozaikoje, esančioje Šveicarijoje, yra to vaizdo vėlyva kopija, kurioje matome labirintą, apjuostą aukštų mūrų ir bokštų, sudėtingi koridoriai baigiasi centre kvadratu arba Tesėjo ir Minotauro kovos atvaizdu; daugelis kitų mozaikinių labirintų atkuria Bokšto motyvą.

            Tipiška labirintinė didžiausios žmogaus hybris (nuodėminga didybė) vieta, paminklas ir ženklas didybės, sukėlusios Chaosą, centras, kuriame įvyko „kalbų susimaišymas“, yra bokštas – Babelio bokštas. XVI ir XVII amžių fantastinių bokštų planai ir įsivaizduojamos biblinių bokštų rekonstrukcijos aiškiai įgauna „įcentrinio labirinto“ pobūdį. Taigi ypatingai aukšto bokšto, labirintinės chaoso vietos, kur žmogus užsitraukia dievo bausmę, vaizdinys žmogaus sąmonėje yra „amžinas“.
            ________________________

            *Čia ir toliau praleistos kai kurios nuorodos (vert. past.).

            Vertė Eugenijus Ališanka

            Santarcangeli P. Księga Labiryntu. – Warszawa, 1982

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991.