Hamburgas!


            Tai daugiau nei akmenų, stogų, langų, tapetų, lovų, gatvių, tiltų ir žibintų krūsnis. Daugiau nei fabrikų kaminai ir automobilių pypsėjimas, daugiau nei žuvėdrų kvatonės, tramvajų skimbčiojimai ir traukinių dundėjimas, daugiau nei laivų sirenos, cypiantys kranai, keiksmai ir šokių muzika – o, neišmatuojamai daugiau!


            Mes trokštam čia būti. Ne kažkur ir ne kažkaip, o čia ir tiktai čia, tarp Alsterbacho ir Elbės – tik būti ir tiktai tokie, kokie esam; mes, hamburgiečiai.


            Be jokios gėdos mes prisipažįstam: mus užbūrė ir išvedė iš proto jūrų vėjai, nuo upės kylantis rūkas ir užkeikė mus liktis čia, liktis tik čia! Prisipažįstam – Alsterio tvenkinys sugundė mus aplinkui jį vieną prie kito statytis namus; prisipažįstam: mus sugundė upė, ji pažadino mūsų ilgesį ir privertė iškėlus bures plaukti į jūras, išvykti, klajoti, išplaukti – išplaukti, kad sugrįžtume, sugrįžtume apsirgę ir susigūžę iš ilgesio mūsų mažam melsvam tvenkiniui tarp pažaliavusių bokštų ir pilkšvai raudonų stogų.


            Hamburgas: pilnas bokštų, žibintų ir šešiaaukščių namų akmeninis miškas; akmenynas, kur grindinio akmenys savo dainingu ritmu užburia visą šitą erdvę, kur ir tu pats dar girdi mirusiųjų žingsnius, bent jau kartais naktį.


            Miestas: pirmykštis žvėris, besigalynėjantis ir šnopuojantis žvėris, gyvenantis kiemuose, stikle ir atodūsiuose, ašarose, parkuose ir džiugesyje – žvėris mirksintis saulėje akimis: sidabrinėm akim ir alyvuotom tekančių kanalų akim. Švytinčiom mėnesienoje akimis: virpančiom, žioruojančiom lempom!


            Miestas: namai, dangus, sugrįžimas – mylimoji tarp dangaus ir pragaro, tarp jūros ir jūros; motina tarp užliejamų pievų ir atabradų, tarp tvenkinio ir upės; budrus, neužmiegantis angelas tarp vėjo ir rūko:


            Hamburgas!


            Todėl mes esame tarsi giminės tiems, kurie Harleme, Friske, Marselyje ir Bombėjuje, Liverpulyje ir Kapštate gyvena, ir kurie Harlemą, Marselį, Friską ir Kapštatą myli taip, kaip mes mylime savo gatves, mūsų upę ir uostą, mūsų žuvėdras, rūką, naktis ir mūsų moteris.


            Ak, mūsų moterys! Žuvėdrų sparnai taršo jų garbanas – o gal tai vėjas? Žinoma, tai vėjas neduoda moterims ramybės – nei jų sijonams, nei jų garbanoms. Tas pats vėjas, kuris uostuose ir jūrose tyko mūsų jūrininkų, žadėdamas nuotykius, o paskui suvilioja moteris savo dainomis apie tolumas, ilgesį, keliones ir ašaras, sugrįžimą bei švelnius, saldžius ir audringus glėbius.


            Mūsų moterys Hamburge, Marselyje, Friske ir Bombėjuje, Liverpulyje ir Kapštate – ir vėl Hamburge, Hamburge! Kaip mes jas pažįstam ir mylim, kai įžūliai švilptelėjęs vėjas akimirkai atidengia jų kelius, kai jis dovanoja mums nelauktą švelnumą ir kutena panosę draikoma garbana: mielas, nuostabus Hamburgo vėjas!


            Hamburgas!


            Tai daugiau nei krūsnis akmenų, nepalyginamai daugiau! Tai ir pilnos žemuogių ir žydinčių obelų pievos abipus Elbės, tai ir kepta žuvim dvelkiantys vilų sodai Alsterio krantuose.


            Ir balti, geltoni, smėlio spalvos ir šviesžaliai locmanų namukai, ir kapitonų lizdai Blankenėzės kalvose. Bet ir purvini, aprūkę klegantys fabrikų ir laivų statyklų kvartalai, trenkiantys tepalais, derva, žuvimi ir srūvančiu prakaitu. O! Tai ir naktinė Alsterio ir priemiesčių parkų saldybė, kur hamburgiečiai, tikri hamburgiečiai, tie, kurie niekad neis pirm šuns, kur visuomet žengia tik teisinga kryptimi, kur ilgesio kupinomis naktimis kliegia meilė. Ir tikras laimės kūdikis yra tas, kuris buvo išliūliuotas ir paleistas į šitą nemirtingą gyvenimą valtyje ant mėnulio nutvieksto Alsterio, dvelkiant žiedams ir kurkiant varlėms!


            Hamburgas!


            Tai ir nepaprasti tropikų medžiai, krūmai ir gėlės Mamutų kapinėse, šiame pirmykščiame, sklidiname paukščių čiulbesio, geriausiai prižiūrimame pasaulio miške, kur mirusieji visą savo mirtį prasvajoja ir visą savo mirtį kliedi apie žuvėdras, merginas, stiebus ir mūrus, gegužės vakarus ir jūrų vėjus. Tai ne tos Kaimiškosios karių kapinės, kur mirusieji (išrikiuoti ir sugrūsti į eilę, aptverti ligustrų žalitvorėm ir tarsi ordinais apkaišyti primulėm ir rožių lazdom) privalo paisyti gyvųjų ir dalyvauti jų prakaitu persunktam, klykiančiam gyvenime – ak, šitie negali mėgautis sava mirtimi! Užtat Olsdorfe – ten mirusieji, nemirtingi mirusieji, plepa apie nemirtingą gyvenimą! Nes mirusieji gyvenimo nepamiršta – jie juk negali pamiršti miesto, savo miesto!


            Hamburgas!


            Tai ir šitos papilkėjusios, nepakeičiamos, neišvengiamos nepaguodžiamų gatvių begalybės, kur mes visi gimėm ir kur vieną dieną turėsim mirti – ir tai yra nepalyginamai daugiau negu akmenų krūsnis!


            Einu per tave ir pučiu į tavo dideles kaip arklio šnerves: štai kur kvepia gyvenimu! Vystyklais, anglimis, pliušine sofa, svogūnais, benzinu, mergiškais sapnais, stalių klijais, kavos pupelėm, katėm, geranijom, degtine, padangų guma, lūpdažiais – krauju ir prakaitu – štai kur miesto kvapas, gyvenimo alsavimas: daugiau, nepalyginamai daugiau negu akmenų krūsnis! Tai mirtis ir gyvenimas, darbas, miegas, vėjas ir meilė, ašaros ir rūkas!


            Mes trokštam čia būti: Hamburge!

            Verte Jurgis Kunčinas

            Borchert W. Das Gesamtwerk. – Haale / Saale, 1966

 

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991.