SŪNAUS AGITATORIAUS DALIA

Klebonas per kalną važiuodamas
vis keikia, vis bara mūs grinčią.
Tai tau, motuš, širdelę užduodamas,
tai tavo gatvelė tai kenčia.

Tai tavąjį sūnų, tai jis,
ilgainiui kolioti priprato.
Ir šaukia: — Bedievis, vagis! —
Klebonas nenor demokratų.

Per varganą svietą beeidams sūnus,
Pamatė, kad reik agituot: —
Ponus nuversti, dalyti dvarus, —
reik viską biedniem atiduot.

Kad tau sūnelis iššvilpavo, —
neliūsk per daug, motuš, motuše.
Jei kartais dar lauktų kilpa jo, —
biedniem atiduotų ir dūšią.




ŽODIS SMULKIEM ARTOJAM

Pravartu būt pasiųsti porą žodžių
smulkiem artojam: —
Na, kaip? kas slegia, kas naujo sodžiuj
ir kaip jum klojas?

Ir gromatoj trumpai nors juos paguosti,
kad mes ne svetimi.
Mes raginam visais ragais už juos tik,
pačių jų šaukiami.

Pravartu būt jau liaudžiai žodį
širdingiau bent kiek ištarti, —
kad laiks laukuose pasirodyt,
kad laiks kitaip jau arti...

Ir būtina kad jų kančia —
tai mūs kančia ir ašaros.
Todėl visais ragais mes pūsim čia
už gražia liaudies vasarą!

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis