Walt Whitman / Iš „DAINA APIE PARODĄ“
Vertė Antanas Venclova

Šalin nusibodusios pasakos!
Šalin prasimanymai, romansai, svetimų dvarų dramos,
Meilės stansai, aplieti rimų alyva, intrigos ir aistros neturinčių ką veikti,
Tinkamos tik baliam, kur šokikai sukasi visą naktį,
Tuščias žaidimas, nesveikas nedaugelio verslas,
Su kvepalais, vynu šilimoje, po žėrinčiais sietynais.
Mūza! aš atnešu tau mūsų  č i a  ir mūsų  š i a n d i e n,
Garą, kerosiną ir dujas, didelius geležinkelius,
Mūsų dienų trofejus: Atlantiko kabelį,
Sueso kanalą, Gotardo tunelį ir Brooklino tiltą.
Tau atnešu žemę, kaip kamuolį, apnarpliotą relsais,
Tau atnešu mūsų besisukančią žemę.

Langston Hughes / NEGRAS KALBA APIE SROVES
Vertė Bronys Raila

Aš pažinau sroves,
Sroves, senas kaip pasaulis, senesnes už srovę žmogiško kraujo žmogiškoj gysloj.
Mano siela kaip srovės gili.
Maudžiaus Eufrate, kai buvo dar jaunas ryto raudonumas,
Stačiau sau trobelę prie Kongo, ir Kongo per miegą liūliavo,
Žiūrėjau aukštai viršum Nylo ir bokštą ant bokšto kroviau piramides,
Girdėjau aš dainuojančią Mississipi, kai Abe Linkolnas traukė į New Orleaną,
Ir mačiau dumbluotos srovės krūtinę, mirgančią kaip auksas nuo palinkusios saulės.
Pažinau sroves,
Sroves tamsias, senas.
Mano siela kaip srovės gili.

Langston Hughes / AMERIKOS NEGRO POEZIJA
Vertė Bronys Raila

Aš juodas jūsų brolis.
Mane jus siunčiat valgyt į virtuvę.
Kai ateina jūs svečiai.
Bet aš juokiuos
        Valgau
Ir tvirtėju.
Rytoj.
Kai svečiai ateis,
Aš pats atsisėsiu už stalo.
Niekas neišdrįs
Pasakyt man:
Virtuvėje valgyk.
Ir
Susigėdinę jūs pamatysit,
Koks aš gražus.
Ir aš esu Amerika.

Louis Aragon
Vertė Juozas Tysliava

Kada aš buvau mažas
Ir norėdavau ka-ka
Tai mano nešiotė man sakydavo ka-ka
Ir aš darydavau ka-ka

Kada aš buvau mažas
Ir norėdavau pi-pi
Tai mano nešiotė man sakydavo pi-pi
Ir aš darydavau pi-pi

Kada aš buvau užaugęs
Tai puskarininkio ūsai man sakydavo kairėn dešinėn
Ir aš darydavau kairėn dešinėn

Bet dabar aš nedarau nei kairėn nei dešinėn
Nei ka-ka nei pi-pi
Baigta

Pavils Vilips / AVE SOL!
Vertė Emils Skujenieks

Šįryt
ištirpusiu gelsvai kaitriu metalu
užliejo saulė didmiesčio grindinį
ir skubančius darban darbininkus,
kurie duoną uždirba prakaitu spindinčiu.

Vežikam,
snaudžiantiem ant kampo,
atrodė, lyg nugarą
vilgytų vėsus lietus,
ir saulėtas tramvajų dūzgimas
buvo kaip ūžiančių geltonų vapsvų spiečius.
Bet aš,
atvertęs kepurę ant pakaušio
45° prieš saulę,
surikau garsiai,
kiek pajėgia jauni, sveiki plaučiai: —
— Ave sol! —
Kažkas pribėgo.
Ant galvos rausvai apvedžiota
dėžutė iš kartono, ir juodas apsiaustas.
Lyg krečiamas šalčio
tarė išsišiepęs nudilusiais dantim: —

        — „Pilieti, už neleistiną agitaciją
        prašom su manim —.“

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis