Reikalas reikalingas platesnės studijos, nes reiškinys mūsų dienų literatūrai aktingas. Tačiau šis straipsnis trumpa informacija ir apsidairymas aplink.

       Literatūra didelis ir gyvas organizmas, kurio gyvenimas vyksta veikiant daugeliui faktorių. Ir tie faktoriai ne vien toje riboje, kur susitinka visuomenė su literatūra, bet ir vidujiniame literatūriškos gamybos procese.

       Seniai, pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad sušablonėjusias literatūros formas ir priemones pakeičia naujos priemonės ir formos ir dažniausiai iš vadinamosios žemesnės rūšies. Šį kartą literatūrą smarkiai paveikė laikraštinio darbo priemonės. Kalbu apie reportažą ir montažą. Tai dvi pačios stambiausios laikraštinio darbo priemonės. Kiekvienam, kad ir prasčiausiai redaguojamame laikraštyje rasite montažo ir reportažo faktų. Pirmoji — svarbiausia priemonė redaktoriaus, o antroji — visokių reporterių, korespondentų ir t.t. Lietuvoje, tiesa, kaip ir pats laikraštis, taip ir šitos priemonės menkai ištobulintos ir pavyzdžiui reikia kreiptis į užsienietišką spaudą. Toje spaudoje jūs daug mažiau rasit visokių telegramų agentūrų trumpų ir nieko nesakančių žinių, bet apsčiai užtiksite užsieniškių ir ne užsieniškių korespondentų apyplačių aprašymų visų pasaulio įvykių. Tos korespondencijos sudaro europietiško laikraščio svarbiausią dalį. Redaktoriui (ne mažiau ir spaustuvei) reikia šita visa medžiaga tik sumontažuoti, sukonstruktuoti, ir rotacinės mašinos per pusvalandį išmeta didžiulius laikraščius į gatvę.

       Praleidžiu, žinoma, visą kitą daugybę laikraštinio darbo priemonių, bet reportažas, užkariavęs laikraštį, stambiais laimėjimais įgali ir literatūrišką knygą. Šiandienis romanas, besiblaškąs tarp siužeto, intrygos ir žodžių plačios konstrukcijos, gavo iš reportažo pusės smarkų smūgį. Viešos bibliotekos, geriausias šiuo reikalu liudininkas, parodė, kad skaitytojas vis labiau reikalauja ne grynosios beletristikos, bet beletristiško reportažo knygų, kurios duoda tikslius ir ryškius aprašymus, kur peizažas — geografijos pamoka, siužetas — faktiško įvykio eiga, stilius — sausas, tikslus laikraštinis stilius. Ir štai, literatūriškas faktas: literatūroje laimi autoriai, kurių knygos toks ar kitoks reportažas. Nekalbu apie pagarsėjusį Remarką ar rusų Šolochovą, — vardų devynios galybės, ir tie vardai, o ne išsilikusios garsenybės, sudaro šių dienų literatūrą.

       Visam aktingosios literatūros pasauly — pradedant kad ir rusų „Lef'u“, baigiant New-York'o „New Masses“ — griežtai pasisakyta už šį naują galingą literatūriško darbo principą. Amerikonai net tiek toli nuėjo, kad šiuo reikalu išleido net manifestą, kuriame reikalauja, kad rašytojai mestų bibliotekas, savo knyginius kabinetus ir persikraustytų į dirbtuves, fabrikas ir iš ten, industrijos centro, rašytų tikslias savo knygas. Čia jau kyla ne tik klausimas dėl visos literatūros ir dėl pačio rašytojo profesijos, kurios vienos neužtenka, kad būtum rašytoju. Tas klausimas kitur kyla dėl literatūriškų sumetimų, pas mus, deja, jis praktikos sprendžiamas ir nepavydėtinai: rašytojui geriau būti gatvės šlavėju, negu kad ir departamento direktorium, nekalbant apie kanceliarijos popierio graužiką. Bet apie tai kitą kartą. Biografijos reikšmė visai kitokioje šviesoje dabar nušvinta. Biografija padaro rašytoją, pavyzdžiui, mūsų dienų M. Gorkis, rumunas prancūziškai rašąs Panait Istrati.

       Taigi, kad ir be skambių frazių bei manifestų, šiandien vyksta eilinė literatūros revoliucija. Ji iš pagrindų keičia rašytojo santykius su knyga, o tuo pačiu ir skaitytojo, paskutiniosios apimti krato kojas visokiariopi ekspresionizmai, futurizmai, siurrealizmai, gimsta tikslus realizmas, įsigali daiktiškas tikrovės stilius ir konstruktyvizmas — nelaimingai lamdomas tarp visokių literatūros mokyklų — per montažą įgyja visą savo galybę. Rašytojas pasirado knygos tikru konstruktorium su įvairiausiom konstruktavimo galimybėm.

       Ir kas svarbiausia — literatūros knyga, kuri atrodė žlugsianti triumfuojančios technikos amžiuje, įgauna naujų teisių gyventi. Knyga pasidaro iš naujo aktinga, tvirtai žemę po kojom pajunta ir nauja energija stoja kovoje dėl kultūros. Visas literatūros darbas įgauna tikslaus ir reikalingo darbo prasmę.

       Per pasaulį eina aktinga blaivuma. Parako ir kraujo dūmuose susitupėjusi metafizika ir panašūs jos pagimdyti idiotizmai nyksta. Ir jeigu Lietuvoje susitupėjęs paliktoje karo atmosferoje išsigimėlis zurza ir stengiasi sudaryti apie save tunkančią ramybę, — veltui jojo pastangos. Kultūra šiandien žygiuoja, nežiūrėdama jokių rubežių, ir mes — išėję kovon dėl savo krašto kultūros — laimėsime. Pirmiausia mum reikia laimėti knyga. Ir jeigu mes knygą padarysim aktingą, tai ji geriau, negu tankas, pralauš kelius į žalią sodžių, kuris mūsų tūkstančius pasiuntė padaryti iš suplėkusio krašto — kultūros kraštą.

       Naujos priemonės mum gali padėti suaktyvinti knygą. Tačiau senutės Žemaitės per maža. Mes nulenkiam prieš ją galvas, bet mes toliau užsimojame. Jeigu pasisakom už esamojo nelemto gyvenimo reportažą ir montažą, tai dar nereiškia, kad atsisakom būti lemtesnės ateities konstruktoriai. Konstrukcija — ne tik mūsų, bet ir viso aktingo pasaulio pagrindinis principas.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis