IŠ VOKIEČIŲ ŽEMĖS

Becher'io
grupės
poezija

       Prieš dvejus metus Vokietijoj susikūrė proletarinių revoliucinių rašytojų sąjunga, turinti per 300 narių. Iš šios sąjungos rašytojų bene labiausiai pasireiškė žinomo seniau ekspresionisto, dabar nukrypusio į proletarinės revoliucinės literatūros kūrybą, poeto Johannes R. Becher'io literatūrinė akcija. Dabar Behcer'is leidžia ir redaguoja mėnesinį literatūros žurnalą „Die Linkskurve“, kurio išplatinama 15000 egzempliorių pramonės ir kitų sričių darbininkų tarpe.

       Informacijai patiekiame čia keletą ištraukų iš žurnalo, kurio pažiūros į dabartinės poezijos esmę, pobūdį ir uždavinius yra visa bedugne skirtingos nuo tradicinio jų supratimo. Galima dėl šių naujų minčių turėti skirtingą nuomonę, galima jas kritikuoti ir su jom nesutikti, bet, šiaip ar taip, 300 rašytojų nusistatymas ir balsas yra imponuojantis ir vertas susidomėti.

       Kurt Kläber, darydamas dvejų metų minėtos rašytojų sąjungos darbų apžvalgą, pažymi:

       „Atsirado šiurkštesnė literatūra negu lig šiol buvusi. Kietesnė, stipresnė. Patosas virto taktu. Daina virto maršo ritmu. Įsispraudė mašinos. Streiko lozungai. Kiečiau, stipriau negu pirma. Sukilimas.

       Sustiprėjo taip pat ir teorija (...anksčiau buvo tik manifestuojama, šaukiama, mažas kontaktas su masėm, su įmonėm, su gatve.. ). Kiekvienas žodis pirmiausia turi reikšmės tada, kai jis įsiskverbia į klasių kovos parolį. Kiekvienas eilėraštis, kiekviena eilutė, kiekvienas sakinys turi būti sukilimas, agitacija, protestas. Kiekvienas mestas reikalavimas — kova, kova ir dar kova“.

       Kitas šio žurnalo bendradarbis O. Biha, rašydamas apie B. Pilniako bylą (šis rašytojas išmestas iš sovietų rašytojų sąjungos už išspausdintą užsienyje novelę „Mahagoni“, kurioj buvo įžiūrėtas kontrrevoliucingumas), — apie naujos gimstančios poezijos pobūdį atsiliepia dar griežčiau ir originališkiau. Jis rašo:

       „Proletariškai revoliucinė literatūra yra ne dieviškos mūzos, o darbo klasės kovos lozungų inspiruojama. Šiurkščias revoliucinės partijos rezoliucijas ji išverčia į poetišką kūrybos kalbą... tai yra revoliucinės klasių kovos agitacijos ir propagandos menas. Ir tuo būti yra didžiausias tikrai revoliucionieriškos meniškos kūrybos nuopelnas“.

       Be to, minėtasis K. Kläber savo apžvalgoje rašo, kad tų visų naujųjų rašytojų kūryba jau eina ir įeina tiesiog gyveniman. Ji jau skaitoma įmonių darbininkų susirinkimuose, apie ją viešai debatuojama ir pan. „Taip pat ir proletariškasis jaunimas jai solidarizuoja. Jis jaučia, kad tai sakomi jo eilėraščiai. Jis jaučia, kad diena po dienos glaudus proletariškų rašytojų frontas su juo marširuoja gatvėm. Jis dainuoja jų eilėraščius, jis kuria juos toliau. Jis daro juos savo lozungais, lygiai kaip proletariškieji rašytojai jo (jaunimo) lozungus padarė savaisiais“.

       Šie 300 rašytojų per dvejus metus, pasirodo, išsidirbo visiškai skirtingą, taip sakant, poetinę „strategiją“ ir poetinio darbo „taktiką“ bei rašytojo profesijos pritaikinimą gyvenime, — veik diametrališkai priešingą, sakysim, lietuviško iki šiol egzistavusio poeto „paskyrimui“. Lietuvoj be galo dažnai išgirsti kalbant, kad poetas „skirtas“ grožiui ir menui tarnaut, jo vertybėm kurti, kad jis „nepriklausomas“ tautos dvasios reiškėjas, o, be to, kai kada savo uždavinį atliekąs „užrištom akim“... Mūsuose visa tai nesugriaunamos ir šventos „tiesos“. O 300 vokiečių rašytojų elgėsi ir kitaip. „Proletarinis rašytojas“, Kurt Kläber'io žodžiais, kaip ir milijonai viso pasaulio darbo masių, lygiai griausmingai ir grasinamai metė obalsį: „Karas imperialistiniam karui!“... Jis buvo visuose gamybos įmonių susirinkimuose, stovėjo visose ūkio kovose, visuose streikų judėjimuose ir parolius — prieš svyravimo politiką, prieš socialfašizmą, prieš įmonių militarizavimą, prieš Youngo planą, prieš kultūrinę reakciją, — padarė savo paroliais. Iš proletariškojo rašytojo jis nuolat stiprėjo į revoliucinį, į politinį rašytoją“.

       Baigiant pažymėtinas dar vienas minėtų rašytojų akcijos bruožas. Pajutę kontakto su jų atstovaujamom masėm svarbą, sustiprinę savo pozicijas mokslinėm teorijom ir savo kūrybos darbais, jie jaučiasi ne tik galingi, bet ir nenugalimi. Savo priešam, stambiajai buržuazijai ir miesčionijai, jie nebeįrodinėja nei savo pasirinktojo kelio tikrumo, nei jo būtinumo. Jie net nebesiskaito su savo priešininkais. „Kuriam dar galui gintis iš šitos pusės? Mūsų frontas turi būti dar platesnis ir glaudesnis darbininkijoje, nukreiptas į mases. Ne buržua-miesčionis (Bürger) turi žinoti, kad kyla literatūra, kuri jo (biurgerio) literatūrai gali darytis pavojinga; masė turi žinoti, kad joj pačioj kunkuliuoja jos literatūra, kad viskas, kas per dvejus metus šalia jos organizuotai marširavo, yra jos literatūra, kad viskas, kas per tą laiką eilėm, poemom ir škicais buvo mesta ir smogta, išėjo iš jos vidaus. Jos (liter-os) žodžiai yra jos (masės) ilgesiai, jos tikslai — „jos lozungai“!

       Tiek šiuo tarpu iš vokiečių rašytojų pastaruoju laiku plačiai pasireiškusios J. R. Becher'io grupės. (Žinios imtos iš žurnalo „Die Linkskurve“ Nr. 5, 1929 m. gruodžio mėn.). Svarstant lietuviškojo poeto ir rašytojo tiek uždavinius bei pareigas, tiek pagaliau pačią dabartinės poezijos esmę ir charakterį, kaip jis suprantamas ir traktuojamas plačiame pasaulyje, mum, be abejo, teks atsiminti ir šias informacijas ir kritiškai jas peržvelgti.

       Br. R.
      

S. Eisensteinas
reikalauja kino
novelės,

       nes rašomi kino scenai protokolai neturi jokios vertės. Rašytojo reikalas parašyti kinui novelę, o kino režisieriaus pareiga novelės žodžius prašnekinti kino paveikslais. Tuo reikalu jis savo straipsniuose pademonstruoja keletą pavyzdžių.


       IŠ RUSŲ ŽEMĖS

REF

       Majakovskis — futuristas. Majakovskis — lefovcas. Bet tai praeitis. Dabar Majakovskis — vadas naujos literatūrinės grupės REF'o — Revoliucinio Fronto. Kokia programa? Atidarydamas pereitų metų spalių m. 8 d. pirmąjį Ref'o vakarą, Majakovskis pareiškė: „Visus mūsų ankstybesnius ginčus tiek su priešais, tiek su draugais apie tai, kas svarbiau: „kaip dirbti“ ar „ką dirbti“ mes dabar baigiam šiuo pagrindiniu savo lozungu — „dėl ko dirbti“, t.y. kūrinio tikslą statom aukščiau tiek už jo turinį, tiek už jo formą. Mes pareiškiam: — tik tos literatūrinės priemonės yra geros, kurios veda į tikslą“. Tas tikslas, suprantama, bendroji kova už socialistinę statybą, griežčiau — už „penkmetinį planą“. Tačiau: „toks programos pastatymas nepašalina mūsų senojo reikalavimo: nauja forma naujam turiniui“.

       Kitas Ref'o teoretikas O. Brikas dar konkretiškiau suaštrina tą būtinąjį dabarties literatūros agitatoriškumo pobūdį ir naujai traktuoja klasikų sąvoką. Ligi šiol proletarinių rašytojų tarpe plačiai buvo skleidžiama mintis: mokytis iš klasikų. Klasikais laikyti: Puškinas, Tolstojus, Gėtė, Šekspyras... Refovcai sako, jog proletarinė literatūra turi savo klasikus, būtent: autorius nelegališkų eilėraščių, proklamacijų, mažai žinomus čartizmo poetus, Markso bendradarbius „Reino laikrašty“, Freiligrath'ą, Pottier, „Internacionalo“ autorių ir kit.

       Toki pagrindiniai Ref'o teorijos bruožai.

       Vienas kritikas klausiamai pastebi: Lef'as, Ref'as — blefas?

Kronstruk-
tyvistai

       Nauja rusų literatūros grupė. Pradėjusi veikti jau 1924 metais, bet su visu tvirtumu pasirodžiusi tik pernai, kai išėjo jos programinis rinkinys „Biznis“ ir kai kurie atskiri kūriniai.

       Grupės kūrybinius tikslus bei metodus formulavo pernai gruodžio m. 17 d. įvykusiame literatūriniame vakare jos teoretikas W. F. Asmus.

       Žodžiu „konstruktyvizmas“ labai dažnai suprantamos pastangos poetine forma atvaizduoti industrinius motyvus bei lytis. Ir iš tikrųjų — konstruktyvizmas technikoje randa tiek naujų gyvenimo tonų, tiek naujo kūrybinio impulso. Tačiau tatai jokiu būdu ne visa, kas charakterizuoja jo menines pastangas.

       Pirmiausia tenka pastebėti, kad konstruktyvistai nestato savo uždaviniu vien siauro formalizmo. Jie ant savo vėliavos užrašo atvirą kovos šokį prieš formos dogmatizmą. Konstruktyvizmas nėra tik poezijos formų laboratorija, bet ir naujos minties kalvė. Šit kodėl toji grupė rūpinasi filosofijos bei griežtųjų mokslų principus derinti su poezija. Jie paneigia manymą, kad esąs kažkoks skirtumas tarp meninės ir mokslinės kūrybos. Šit kodėl savo esmėj konstruktyvistinė poezija yra daugiau racionali, negu emocionali. Iš čia eina toji praktiška išvada, jog rašytojas į savo kūrinį turi įnešti mokslinių bei filosofinių pradų ir pavartoti ne „poetišką“, bet ypač prozišką motyvą, tam tikrą terminologiją, statistikos davinius, skaičius ir t. t. Tačiau, konstruktyvistų manymu, tai nėra grįžimas į siaurą racionalizmą. Taipjau tai nėra estetikos principų sufetišinimas. Bet iš antros pusės jie aštriai kovoja su tuo dogmatiškai plokščiu utilitarizmu, kurį propaguoja Lef'as arba dabar Ref'as. Literatūriniu atžvilgiu konstruktyvistai mokosi iš klasikų, bet kūrybos turinį jie stengiasi išreikšti derindamies prie dabartinės mašinizmo gadynės. Gyveniman jie ateina kaip būtina dabarties technikinės pažangos būtinybė. Ir su klasišku ramumu bei objektyviškumu jie vaizduoja dabartį, laikydami pagrindiniu savo uždaviniui: iškelti, parodyti tai, kas pozityvu.

       Konstruktyvistų priešaky stovi Ilja Selvinskis. Toliau: poetai: E. Bagrickis, Vera Inber, V. Lugovskis, Borisas Agapovas, N. Adujevas, N. Panovas-Tumanovas; prozaikai: E. Gabrilovičius, G. Gauzleris; teoretikai: V. Asmus, J. Aksenovas, K. Zelinskis, A. Kvajatovas. Visi jie jaunosios kartos žmonės, išaugę jau Sovietų sąlygose. Inteligentai. Ir savo kūrybą — daugiausia — taipjau skiria Sovietų inteligentam.

       Nors savo grupės teoretiškąją bazę kontruktyvistai tepaskelbė tik gana neseniai, tačiau jau suspėjo duoti tiesiog didelių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui — Selvinskio pilietinio karo epas „Ulalajevščina“ arba eiliuotas jo romanas „Puštorgas“, kuris primena Puškino „Onieginą“ ir kurį visa rusų kritika pripažino vienu žymiausių paskutiniojo dešimtmečio kūrinių.

       Iš ištisos sovietų literatūrinių grupių gausybės konstruktyvistai gal būt labiausiai verti susidomėjimo.

Tylusis
Donas

Ligi 1928 metų niekas nežinojo Mykolo Šolochovo. Pirmosios jo novelės ir kiti literatūriniai bandymai praėjo visai nepastebėti. bet šit jis išleido „Tylųjį Doną“, ir — dalykai staiga pasikeitė — dabar Šolochovas vienas mėgstamiausių ir labiausiai skaitomų Rusuose rašytojų. Jo romanas per trumpą laiką pasiekė beveik 1000000 egz. tiražo. Skaičius truputį pavydėtinas, ir ne bet kas juo gali pasigirti. Be to, romanas jau verčiamas į svetimas kalbas (sakysim, vokiečių). Žodžiu, M. Šolochovo pasisekimas tam tikru atžvilgiu primena garsųjį Remarką.

       Kuo išaiškinti šitokį Šolochovo pasisekimą? Jo romanas neturi nieko bendro su bent kokios sensacijos troškimu. Jis taipjau nenagrinėja pačių aktualiųjų, degančių šios dienos klausimų, dabarties moralinių bei visuomeninių problemų. Jo tema, ypač Rusuose, jau gana nusenusi. Tai prieškarinių, karo ir revoliucijos metų vaizdavimas. Tai kazokų gyvenimo epas. Beje, romanas neturi nei per daug intriguojančios fabulos, nei moderniško, naujas perspektyvas atskleidžiančio stiliaus, kuris sužavėtų skaitytoją. Be to, „Tylusis Donas“ — plačiai užsimotas veikalas: ligi šiol išėjo jau du tomai ir dar žada būti. Taigi skaitytojas nežino kūrinio pabaigos. Ir vis dėlto romanas turi milžiniško pasisekimo, kurį — rodos — nėra kuo pateisinti.

       Matyt, Šolochovas savo kūriniu bus užkimšęs tam tikrą dabarties literatūrinės plėtotės spragą ir patenkinęs tuos reikalavimus, kuriuos šių dienų skaitytojas stato literatūrai.

       Sovietų literatūra, ypatingai jos proletarinė dalis, kuriai artimas Šolochovas, yra aiškiai pasidavusi realizmo kryptimi. Jos jaunystės (1917-21 m.) romantinį veržimąsi, kuris buvo kupinas to „kosmiškumo“, besireiškiančio maždaug išpūsta deklamacija, vėliau pakeitė laikotarpis, charakteringas savo pastangomis pateikti primityviškai naturalų gyvenimo atvaizdavimą, kurio ryškiausias bruožas — tiesioginis atvirumas ir meniškos formos išdrikimas. Vėliau imta stengtis literatūros formą labiau komplikuoti ir sintetinti. Ypatingai griežtai pastatoma „tipų“ problema. Rašytojas atsisako nuo sausos schemos. Ateina laikas duoti „gyvus žmones“. Su visais jausmų kompleksais, su jų giliai vidujiniais dvasios susikirtimais. Šit kodėl ir iškyla tos nepasibaigiamos diskusijos apie priemones bei metodus tojo meninio realizmo, kuris tampa svarbiausia literatūriškąja problema.

       Šolochovo romanas kaip tik ir atatiko maždaug tuos visus pageidavimus, kurie buvo iškelti teoretinėse diskusijose. Jis kaip tik ir išsprendė tą uždavinį: pateikti tikrai „gyvus“ žmones.

       Šit jo pasisekimo paslaptis.

       Mes neturim progos čia kiek plačiau panagrinėti Šolochovo romano meninės sudėties, bet kai užeina kalba apie realizmo renesansą, tai paminint to taip svarbaus dabarties literatūrinės plėtotės reiškinio pažymius, jokiu būdu netenka užmiršti tarp kitų faktų ir „Tyliojo Dono“ pasirodymo.

       Tiek šį kartą ir Rusų žemės.

       J. R.      


       TRAGIŠKA KASDIENYBĖ

Byla dėl
Kristaus

su dujų kauke, dėl kurios garsusis vokiečių dailininkas aktyvistas George Grosz jau keleri metai tampomas po teismą. Reikalas toks: prieš porą metų George Grosz padarė Piscator'io teatrui garsiojo Šveiko eskizus, kur jam per nelaimę teko Kristų sumoderninti, aprengiant kareiviškai ir nuo dujų karo apsaugojant dujų kauke. Vokiškas biurgeris atrado tokiame kostiume Kristaus paniekinimą ir dailininką pagal paragrafus pradėjo teisti. Įdomu tas, kad teismas beteisdamas sau galvą nukando: paragrafuose buvo parašyta, kad Dievą paniekinti galima tik pasakytu ar parašytu žodžiu, o dėl kostiumo ir paveikslų aplamai nieko nepasakyta, taip kad norint nenorint George Grosz turėjo būti išteisintas. Bet tuo byla nepasibaigė. Senatas bylą peržiūrėjo ir pasiuntė iš pradžios vėl pradėti. Vokiečių spauda plačiai aprašo šitą bylą ir palaiko dailininko pusę, nes jeigu dievybė yra kūryba, tai kūrėjas, kokiu neabejotinai yra George Grosz, negali gi per savo kūrinį būti teisiamas dėl tramdymo kūrybai pasireikšti.

Autorius
be žinios
dingo,

kai jo parašyta knyga priskiriama prie geriausių vokiškos literatūros knygų. Tai Georg Fink knyga „Mich hungert“. Pas rašytoją Kurt Münzerį Berlyne 1928 m. buvo užėjęs alkanas išvargęs žmogus ir pranešė, kad rašąs knygą ir norįs jam dovanoti. Po pusės metų Kurt Münzer buvo dar labiau nustebintas, kai gavo visaip prirašytus šimtus puslapių su trumpu pranešimu, kad su raštai galįs elgtis kaip tinkamas, o pats autorius — Geor Fink — išvažiuojąs Amerikon. K. Münzer'is, perskaitęs knygą, atrado, kad tai baisi knyga apie badaujantį Berlyną, tačiau reikėjo knygai pereiti apie 20 leidėjų, kol knyga surado sau leidėją, bet dabar pagarsėjusi knyga negali surasti savo badaujančio autoriaus. Spėjama, kad jis Hollywood'e filmuojasi ar eina badaudamas per žmones parašyti antrai knygai.

Marinetti
karališkos
akademijos
narys

arba tai tau ir futurizmas, kuris dar ne taip seniai reikalavo deginti muziejus, griauti akademijas ir aplamai versti į mėšlyną visą senovę, kuri slegia dabartinio gyvenimo kūrybą. Bet ne vien Marinetti pasikeitė, pasikeitė ir ta publika kuri jo klauso. — Kai prieš 20 metų Marinetti kalbėjo, jo klausė minia jaunų menininkų, o dabar, kai paskutinį kartą jis barškino Galerie Bernheim karinga fašizmo fraze ir pasakojo lotynų meno laimėjimus, žiovavo pusantro frako ir pusantros dekolte, o ties durim laukė tuzinas automobilių, kurių tiesioginė pareiga nuvežti itališką futurizmą su jo autorium į itališko fašizmo suplėkusį archyvą.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis