Per karą neteko jis kojų, bet laimėjo gramafoną. O gramafonas buvo jo sena svajonė.

I Pastaba: – biurgeriškos laimės idilija, pavyzdžiui, gramafonas, perkrautas daiktais daikteliais, žmona tokia kaip gramafonas ir t. t.


       Tačiau šita svajonė tik dalinai išsipildė, nes besvajojant Kaizeris pašaukė į karą vardan Dievo ir Tėvynės. Dėl Kaizerio, Dievo ir Tėvynės jis paaukojo abidvi kojas. Vieną koją paliko ten kažkur ties Verdūnu, kai atakavo prancūzų tvirtovę, o antrą koją ligoninėje nupiovė. Išleidžiant iš ligoninės Kaizeris narsiam savo kareiviui amžinai garbei davė geležinį kryžių, valstybė – amžinam patogumui ratukus amžinai važinėti, o Raudonojo Kryžiaus ponia dovanojo tėvynės karžygiui gramafoną, kad per daug neliūstų be kojų.

       Taip jis laimėjo gramafoną ir grojo ant gatvės kampo. Karo maršus ir meilės dainas. Žinoma, ne dėl Dievo ir Tėvynės.

       ...kojos. Kur kojos?

       Gramafonas pradėdavo gergžti. Jis galvojo apie kojas. Ten, kažkur ties Verdūnu.

       Ten kažkur ligoninėje. Koją kirmėlės suėdė vardan...

       ...šrapnelis atplėšdamas koją atplėšė ir Gretę, tokią mergiotę, su kuria jis ketino susivesti, turėti gramafoną...

II Pastaba: – ekskursija apie vieną meilės vakarą birštubėje, kur jis su kojom ir ji... ach, kokia tai buvo didelė laimė. Jis savo kojom mindžiojo jos kojas.


       Gretė tik apsiverkė, kai pamatė jį su ratukais, su geležiniu kryžium ir su gramafonu ir – nuo to laiko jis daugiau jos nematė. Namie buvo sena motina. Ta kasdien verkė. Verkė ir tą dieną, kai pirmąsyk jį išvežė ant gatvės kampo su ratukais, kryžium ir su gramafonu.

       ...verkė ir jis, kai ant gatvės kampo grojo meilės dainas, nes meilė drauge su kojom sukirmijo. Tačiau, kaip vietoje kojų atsirado ratukai, taip vietoje meilės – irgi. Temstant ant kampo, kur jis grojo, rinkdavosi gatvės merginos. Per daug apsipratę su dvikojų vyrų meile, pamėgino bekojo meilės. Patiko. Vakarais, pramogai, parsiveždavo bekojį invalydą pas save, grojo gramafonu, uostė kokainą, rūkė opijų ir t. t. linksminosi.

III Pastaba: – motina, žinoma, nerasdavo tokiais vakarais invalydo ant kampo, bet motina galėjo ir numirti arba apakti dėl dažno verkimo, o invalydas dėl patogumo persikraustė pas merginas.


       Gramafonas gergždė. Taip, kad lyg kojas piautų. Merginos kilnojo kojas ir visaip kitaip judėjo. Šoko, – prisiuostę, prisigėrę.

       – Bekoji, einam šokti! – viena pasakė.

       – Einam. Einam! – suriko visos.

       – Atstokit galų gale. Atstokit, kad sakau.

       Invalydas prišliaužė prie lango. Rankom užsikėlė save ant lango.

       – Žiūrėkit, žiūrėkit! – suklyko mergos. – Bekojis sau galą darosi.

IV Pastaba: – galo bekojis nepasidaro, nes tai būt žioplas apysakos baigimas, apysaka gali baigtis taip: –


       invalydas ir kitas dienas grojo ant gatvės kampo ir vienose išvakarėse pasitaikė bedarbių – irgi karo, tik kitokių, bedarbių, beduonių invalidų – demonstracija, užkliuvo bekojį invalidą, ir jis su ratukais, geležiniu kryžium ir gramafonu pateko į bendrą demonstraciją. Gramafonas grojo karo maršą. Minia dainavo internacionalą.

       – Šalin karas!

       – Tegyvuoja internacionalas.

       Policija demonstraciją išsklaidė.

       Po demonstracijos išsklaidymo liko: apversti invalydo ratukai. Po ratukais pats invalydas. O gramafonas, – svajonė ir realizuota, – arklio kanopa sumintas neramiai dairėsi į šalis, tartyum būtų užspringęs.

NB. – Taip baigiasi teoremos. Viskas, kas reikia, įrodyta.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis