Jei Vidgirio valsčiuje lietus, – vandens iki bambos; jei vasaros deganti kaitra, – uodų debesys.

       Lango neatversi, negalėsi užmigti per visą naktį, parėjęs aręs ar šieną piovęs.

       Jei sniegti – prisnigs kalnus, užpustys kelius, pavasarį gi viskas kai pasileis – ir vėl vandens iki juosmens. Todėl dažni nederlingi metai valkiojosi Vidgirio žemėje. Ir buvo liūdna ne tik žmogui, bet ir veršiui, pririštam ant nurudusių ganyklų.

       Gal kad girių kraštas, pelkių kraštas.

       Tas žmonių nelaimes ne guodė, bet dar labiau opino viso valsčiaus galva, viršaitis Dūda. Pusamžis viengungis iš galų galinio kaimo.

       Iš pradžių Dūda nieko sau: ir žmonės gyrė jį, ir kaip žmogus buvo, bet kai pradėjo garlaiviu į Kauną važinėti, o kažin kas į laikraštį parašė, kad žymus veikėjas, – pasipūtė, išpuiko.

       Paskum pradėjo vaikščioti su vikaru ir ruošti balius, alų vis raugti – ir pasmirdo pats alum. Tas valsčiaus galva. Valsčiuje nelaimių daug, ne du šimtai. Daug prašymų, aplinkraščių, amžinai raštinėje piliečių būrys nuo ryto iki vakaro, bet Dūdą sunku pamatyti. Jį sunkiau vidgiriečiui pamatyti, negu kleboną.

       Jei pilietis paklausia:

       – Ar negalėčiau pamatyti viršaitį?

       Sekretorius atsako:

       – Užimtas.



       Dūda visuomet užimtas, nes klebono sesers vardinės, o vaistininko antrojo vaiko krikštynos, nes Kriūkų dvaro nuomininkas veda, o viršaitis vis kviečiamas ir be jo nė iš vietos.

       Arba sekretorius piliečiam atsakydavo:

       – Rytoj ateikit. Viršaičiui galvą skauda. Vos vakar grįžo iš Kauno.

       Jie kalbasi:

       – Matyt, su vyriausybe gėrė.

       – Matyt.

       – Visi jo ten papirkti. Nepaduosi skundo. Įkalbėti. Reikia kęsti.

       O kad Vidgirio valsčius pilnas balų, pelkėtas, tai ir sumanė viršaitis išvesti du antros rūšies kelius, piliečių patogumui. Nors ir praeitais metais buvo du žvyruoti pabaigti.

       Sušaukęs seniūnus Dūda paaiškino apie apskrities valdybos valsčiui taikomus įsakymus.

       – Kam dar dviejų? Juk du turime.

       – Dviejų nepakanka. Mūsų kraštas necivilizuotas. Nė nežinote, kad juokiasi Europa. – Sarmatino viršaitis seniūnus.

       – Ogi tegu juokiasi!

       – Aha! Tegu ateina Europa ir pagyvena ant mūsų balų... Pamatytų!

       – Juk ir kitur ne geriau, tik ten žmonės civilizuoti, apsišvietę, suprantat?.. – aiškino Dūda.

       – Ką čia kalbėt. Nė vienas nemainytų batų į vyžas. Ne!

       Ir išsiskirstė seniūnai po kaimus, pasakodami, ką viršaitis prisakė:

       – Iki penkioliktai sekančio mėnesio kad būtų pabaigta!

       – Ir užžvyruoti?

       – Viską. Rytoj pats viršaitis atvažiuos kelio dalyt. Visiem susirinkti įsakė.

       – Čia, vyrai, nei šis nei tas. Rugiai piautini, o pamesk darbą ir eik prie kelio. Kam tas kelias, kas juo važiuos?

       – Sako, tanabūzai važiuosią...

       – Šneka, kad vyriausybė važiuosianti. Tegu pervažiuoja kartą kokį, – pamatytų mūsų ašarų pakalnę, tai gal ir nuo mokesčių atleistų.

       Susirinko kitą dieną valstiečiai su kastuvais, šlėgom, virvėm. Viršaitis atvažiavo su sekretorium. Netrukus pradėjo smaigstyti gaires per laukus. Kur pasitaikė vasarojus – vasarojaus kraštą nukasė. Vieškelis turėjo eiti vienas per girią, o kitas per laukus ir kitoje pusėje girios susijungti abiem. O už girios jau pasivyti svetimo valsčiaus kelią, kuris susijungė su plentu ilgu.

       Viršaitis komandavo:

       – Čia reiks iškirst girią, išvežt medžius ir išlupt kelmus.

       Tą pačią dieną, vėlai vakare, vis žmonėm bespunksant, baigė matuoti kelio dalį. Visiem išdalijo sulig hektarais, ir pasirodė, kad vienam kaimui pritrūko kelio.

       Viršaitis su sekretorium susėdo į ratus ir išvažiavo. Liepė žmonėm kitą dieną vėl susirinkti.

       Ant rytojaus vėl atvažiavo. Nors ir smirdėjo kaip bravoras, bet kelią matavo. Bet kelią matavo ir taip išmatavo, kad tarp visų padalijus dar geras galas liko.

       – Kur dėsim tą galą? – klausinėjo žmonės.

       – Nesirūpinkit, čia mano dalykas!

       – Kas čia yra? – klausinėjo kiti.

       – Matyt, viršaičio rokunda bloga, – atsiliepė žilas.

       Viršaitis ir šį kartą būtų sėdęs į vežimą, bet užpuolė žmonės:

       – Mum nėr laiko čia kasdieną gaišinti. Juk galima sutvarkyt kaip nors?

       Viršaičiui paliepus sekretorius išėmė popierį ir apskaičiavo pusbalsiu. Išdalijo sąrašus.

       Likusį kelio galą jis padalijo tarp Linkaus, Pinkaus ir Bliundžiaus. O tie visi trys mažažemiai buvo. Jie turėjo sodybas po vieną hektarą, o ant sodybų po ožką.

       Priėjo Linkus:

       – Čia negali būt taip! Juk aš bežemis. Tai kiek tada hektarui priguli metrų?

       – Du su puse.

       – Kokiu būdu man penkiolika, viršaiti, paskyrėte?

       – Todėl, kad ne šešiolika! – atkirto viršaitis ir sudėjo mandriai batą ant bato.

       Priėjo Pinkus:

       – Kad Linkui tie, tai nieko, bet man už hektarą reikės trisdešimt šešis iškast. Juk tai prieš įstatymus. Be to, aš bedarbis šiuo laiku.

       – Na, tai gali ir kast, kad bedarbis. Prieš bedarbius kovojama, – ir išsišiepė viršaitis. Ir viršaitis išvažiavo. Dar pranešė, kad neatlikę darbų prie kelio gaus pinigines pabaudas. Ir pati valdžia nusikaltėliais apšauks.

       Žmonės sutvino į būrį. Kalbėjosi ir siuntė įkandin viršaičiui keiksmus.

       Keturių kaimų vyrai susirūpino, o netrukus ir dar trijų kaimų vyrai susirūpino: – Kur tie pravesti keliai dingsta?

       Visi kaimai išrinko tris vyrus. Tie trys vyrai įsėdo į vežimą ir išvažiavo per girias naujai nužymėtu keliu. Tiesiai per triukšmingas girias.

       Tikrai kelias ėjo per girias, kur turėjo būt raunami kelmai ir skinami skynimai.

       Begalinės balos, kliurkynai, nugriuvę medžiai, užgęsusi vidury dienos saulė, šniokštimas girios. Vežimas kiekvieną kartą turėdavo apsistot. Ir vėl iš lėto slinkdavo tolyn.

       – Gal ir būtų galima pratiest čia kelias, bet ne vienų metų tai darbas.

       – O kam? Į Papartyną galima nuvažiuot ir Pilkeliu. Ir taip retas važiuoja. Seniau į Rygą tik važiuodavo druskos. Praėjo tie laikai.

       Trečias kalbėjo:

       – Pravesk per girias kelią, – bematant išnyks girios. Žiūrėk, kad ir prie vokiečių...

       Išvogs medžius, išsiveš, kad ir vasarą. O šiaip – neįvažiuojama.

       – Todėl ir gražios girios priaugo. Žiūrėk, kokios eglės!

       Kadangi giria žaliai išniokšdama svaigino juos ir ne vienam gal ji buvo artimesnė už viską, tai ir ratai iš lėto slinko.

       Vis dėlto valsčius buvo didelis. Ilgai važiavę ilgą girią vyrai ilgas pievas išvažiavo. Medžiai suretėjo.

       Pievose irgi kvepėjo ajarai ir kamienais medžių jau laipiojo vakaras.

       – Antai, už to pylimo prasideda Eglėnų valsčius. – Jie privažiavo prie upelio, kur vedė juos naujai nužymėtas kelias. Bet čia klykavo mažas upelis ir kelias dingo.

       O ant arimų, čia pat, su arkliais paskum akėčias valkiojosi bernas.

       – Vyruk, ar negalėtum pasakyt, kur čia baigiasi kelias? – paklausė jie sustoję.

       Pirma bernas parodė botkaičiu, paskum pasakė:

       – Štai čia jis ir baigiasi.

       – O už upelio kažin ar jis siekiasi su Eglėnų valsčiaus kokiu nors keliu?

       – Ne.

       – O kieno tas gyvenimas?

       – Kerešiaus.

       Vyrai atsiminė, kad Kerešius turtingas už girios. Ir vienų viens už girios. Atsiminė ir apie jo neištekėjusią dukrą, kurią Dūdai klebonas piršo. O klebonas su Kerešium lyg ir giminiavosi.

       – Bet kuriem galam tas kelias?

       – Iš tikrųjų.

       Pagaliau visi suprato, kam viršaitis naują kelią tokia kryptim tiesė. Platų kelią. Ir grįždami per girią keikė plačiom burnom Dūdą.

       ^* _* ^*

       Ne daug ką pakalbėsi prieš viršaitį. Pasakyk ką prieš jį, o kai reiks valsčiuje parašo, liudijimo, antspaudo – nieko neišeis. Nori nenori – tylėk.

       Visi todėl kasė griovius ir žvyravo. Varvino prakaitą palikę namų darbus darbininkai ir rudenį baigė kelią.

       Bet tuo keliu niekas nevažiavo.

       Tiesa, piemenys iš girių išbėgdami pasakojo, kad po lietaus ant kelio dažnai rasdavo įspaustas siaurų ratlankių vėžes. Vėžes per visas girias. Triukšmaujančias amžiais.

       Konstatavo, kad vėžės viršaičio ratų.

       Kur Dūda giriom nauju keliu važiavo – visi žinojo. Kiekvienas net.

       Prieš Šilinę viršaitis per girias parvežė Kerešiaus dukterį. Ir kraičio daug vežimų. Ir skambalų.

       Ilgai tuo keliu niekas nevažiavo. Grioviai priaugo samanų, užgriuvo moliu, išdygo epušės kai kur. Apsivedus jam.

       Metam prabirbinus mirė Dūdos žmona. Viršaitis neilgai liūdėjo. Pinigus gerus valdžia mokėjo, jam puikų galą seklyčios įrengė, ant pilvo užsidėjo sidabro laikrodį ir dantį iš aukso įsidėjo.

       Tai jis pradėjo važiuoti pas našlę Jotautienę. Vėl per girias, tik saulėlydiniu kraštu. O ten – jokio kelio. Jokios pėdos nuo Dievo sutvėrimo laikų.

       Nuėjo gandas apie naują kelią. Gal tyčiom kas paleido dar, kad Vidgirio pelkėse automobilis su vyriausybės žmonėm užklimpęs. Ir užpykusi vyriausybė.

       Susirinko kaimiečiai ir parašė valdžiai nuolankiausią prašymą, kur nuolankiausiai prašė valdžią nepravesti naujo kelio į Jotautų vienkiemį, labai žemai prašė dar sudrausti viršaitį nevesti Jotautienės, nes visiem kaimam jo kraičio parvežimas labai brangiai kaštuojąs. Dar parašė tarp kitko apie viršaičio dantį ir prašė valdžią jį pabarti, o jei ne, tai ir dantį gali kas nors išmušti. Jis čia didelis ponas.

       Kalbėjo ten ir apie savo skurdų kraštą, kur prašė apžiūrėti jų kraštą pačiai vyriausybei. Nieks neaugą. Uodai kumeles ir žmones vasarą kankiną.

       Po prašymu visą naktį rašėsi kaimiečiai drebančiom rankom, kreveiziodami įvairias pavardes storais sugrubusiais pirštais.

       Nežinia, gal prašymas ir pateko valdžiai, bet nieko ji neatsakė.

       O gandai ėjo apie naujai sumanytą viršaičio kelią per ilgas ilgiausias girias pas našlę Jotautienę.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis