Triobiūkštė pagiry nekitaip – vėjo atnešta ten atsirado. Pavargo vėjas, nusibodo vėjui kuldašyti triobiūkštę, paleido ją vėjas žemėn. Triobiūkštė krisdama vienu kampu pasviro pirmyn ir įsėdo į žemę. Ir išrodo, kad trobiūkštė vienu kampu piesto stojasi, laukia kito vėjo, kuris ją pagriebęs į kitas neštų šalis.

       Tačiau triobiūkštė nuo senatvės į žemę susmego, sukrypo. Buvo laikai, triobiūkštė linksmai šaipėsi apsčiai sąmanotais pozais: žvitriai, kaip dveigė telyčia žvalgėsi į laukus mažyčiais, vos galvai iškišti langais.

       Dabar sienojus kirmvarpos į korius išgrąžė, o apatinai vainikai supliūško, kaip grybkočiai.

       Pasvirusioji, gąsdinančioji giuvimu triobelė tačiau ne vien kirmvarpoms reikalinga. Ji turi priglaudusi šeimyną. Gal del to ji puškuodama, vaitodama laikosi negriūti. Gal del to nė vėjas jos nepajudina.

       Joj gyvena Bertašius, medžiakirtys. Kas rytas iš trobelės išeina ant pečių kirvį nešinas ir dingsta girioj. Bertašius išeina dirbti.

       Jis ir šeimynėlės, ačiū Dievui, turi. Vaikučių šešetas. Apie tai tik jo žmona ir kaimynai težino. Jis pats nežino ir tatai jam nerūpi. Jis nepastebėjo ir nematė, kaip ta šeimyna užaugo. Visa tatai įvyko už jo rūpesnio ir matymo ribų. Tuo tarpu Bertašienę, sudžiūvusią – oda, kaulai – moteriškę niekas negalėjo įtarti esant neištikima savo vyrui.

       Tiesa, Bertašius juto šeimynos didėjimą, tačiau visiškai kitokiu būdu, negu tai paprastai esti.

       Kada gimė trečias kūdikis, jis nežinojo ir nematė. Žmona netrukus jam pasakė, kad norint valgyti ištisą savaitę, reikia daugiau dirbti. Todel jis kasdien pradėjo kirsti po kelius medžius daugiau ir Bertašienės savaitinis biudžetas išsilygino.

       Ketvirtojo kūdikio gimimas privertė Bertašių anksčiau keltis rytais ir skaudamais sąnariais, mieguistomis akimis eiti prie darbo jau greitesniu žingsniu, negu anksčiau.

       Vakarais Bertašius eina sunkiu žingsniu namo be minčių, nesuvokdamas nė savo būklės, nematydamas net pirkios sienų. Griuva kaip jo paties pakirstas medis į lovą. Retai atsimena nusivilkti ir tuos neįmanomos medžiagos rūbus, kurie dengia jo kūną.

       Taip eina Bertašius dienos.
       ––––––

       Žiema, nedorėlė žiema – pikta žilaplaukė ragana besislapstanti miške, – suveja šešėtą vaikų pirkion ir kietai uždaro duris. Bertašiaus vaikams viskas apsigaubia didele paslaptim. Kas miške dedasi, kas lauke dedasi – nepamatysi. Nė pro langą nepamatysi. Žiema nedorėlė, žilaplaukė ragana, storai uždengia langus, tėvas, gerai, kad kirvį turi, turi didelius rūbus, tai kas rytas išeina, nebijo žiemos. Motina taip pat nebijo žiemos, bet motina bendrai galingas žmogus. Žiūrėk, ji kur dingusi, kur buvusi, – ir begrįžtanti su duonos kepalu, su miltų, kruopų maišeliu. Retkarčiais ir mėsos parneša. Iš kur ji visa tatai ima – kas ten pasakys.

       Tėvo asmuo tam mažam būreliui – didžiausios baimės ir visokių nepaprastų spėliojimų priežastis. Kada ir kur jis rytais dingsta, vaikai nežino. Jie mato tėvą pareinantį vakarais. Vaikai laukia jo su baime; visi susibūria į kampą ir įsmeigia akis durysna.

       Tėvas įėjęs teškia kirvį į aslą ir tatai vaikams auksčiausis baimės laipsnis.

       Pavasarį languos atsiranda nuogo stiklo lopiniai. Juos apspinta akys. Daug porų akių stengiasi pamatyti pasiilgtuosius laukus, dangų... Drėgnos, pilkos varnos tingiai mosuodamos sparnais laksto nuo vieno medžio ant kito... Kulkos greitumu prazvimbia koks nors paukštytis...

       Netrukus vaikai jau žiūri iš priemenės, o kuris drąsos pasigavęs, mėgina iškišti nuogą koją į antrąją slenksčio pusę.

       Ilgai nebereikia laukti. Sniegas pagiry, sniegas lomose vaikų nebegązdina, ir jie purvinų marškinėlių rantytai atspurusiomis padelkomis pasiplakdami, raudonomis kojomis, apsčiai drėgnomis panosėmis, kad zuja, tai zuja.

       Kai motina jau pradeda kapstytis mažyčiam darže, lyses kasinėti, kastuvu ardama, kastuvu akėdama, vaikų tik aidas besigirdi. Girioj jiems platu! Kuris nepaeina – tą neša, velka, – dviese, trise susikibę...

       Tik naktis suveja vaikus į trobą. Susispietę kampe laukia pareinančio tėvo, kurs koją per slenkstį įkėlęs trenks kirvį į žemę. Taip trenks, kad langai sudrebės ir mažais, liesais, purvinais kūneliais išgąsčio šiurpas pagaugais nueis.

       Pavasariais Bertašius kelias dienas į girią neina.

       Niekas taip dailiai nemoka išbarstyti žvyriu sodo takelius, niekas ir tokio žvyrio neranda, nenusijoja, kaip tą sugeba padaryti Bertašius.

       Per lauką gyvenąs Bertašiaus kaimynas tą senai žino. Kas pavasaris jis kviečiasi Bertašių tam darbui. Kitais atvejais Bertašius jam nereikalingas. Galimas dalykas, kurį nors pavasarį sužinojęs, kad Bertašius dingo, mirė – gerokai supyktų: kaip jis drįso tatai padaryti iš anksto nepranešęs, savo darbo nepadirbęs.

       Ir tuoj paieškotų kitas, lygiai sugebančias dirbti rankas.

       – Buvo iš dvaro. Rytoj sakė ateiti. – Pranešė žmona iš girios grįžusiam Bertašiui.

       Sienoj įsmeigta deganti skala sulaukė gaidgystės. Bertašienė lopė rūbus, Bertašius derino lopus išeiginėms odos naginėms.

       Rytoj sodo takeliai pradėjo rėdytis. Pražydo baltos tiesios palos, kaip mergų baltinami saulėj kraičiai.

       Bertašius rankomis žarstė smėlį, rankomis, keliais lygino, glostė, tapnojo kiekvieną takelio pėdą. Ir krūmas, medis viliojo Bertašių prie jo ilgiau sustoti, paviešėti. Krūtinė kaito.

       – Sveikas, Bertašiau! – Paptelėjo per petį ponas. – Dėkui neužmiršęs mus papuošti.

       Bertašius pakilo nuo žemės. Šiluma ir nuo pono dvelkia. Veidas – pavasaris. Maloni, drungna banga pakilo ir glamonėjo, glostė. Pajudino jauną medelį, pažvelgė į špokines.

       – Matai, Bertašiau, kiek špokinių? Ir kiekvienoj – porelė. O vėliau, vėliau, kai vaikai bus!.. – Kalbėjo iš tolo.

       Bertašius žarstė rankomis kaip kastuvais žvyrių, šypsodamosi, kasdamosi atminty, ką atsakyti ponui. Nieko nerado. Visi žodžiai kaip plytos į mūrą sumūrytos. Nori rasti kurį – griauk mūrą.

       – Kiek čia riksmo, Bertašiau, kai vaikai špokų prisiperės! – Grįžęs vėl kalbėjo ponas. – Ar turi vaikų, Bertašiau? – Paklausė.

       Bertašius pirmą kart tokį klausimą išgirdo. Vieną akimirksnį jo kaktoj iširaitė raukšlės.

       Jis pasižvalgė į šalis lyg patarimo ieškodamas. Paskum raukšlės dingo.

       – Turiu. – Atsakė.

       Ponas priėjo, paėmė už peties.

       – Eikš, prisėsk. – Pasisodina greta savęs. – Tu žinai Bertašiau, kokie malonūs sutvėrimai tie vaikai! – Kalbėjo į ausį ponas. – Šiąnakt man gimė sūnus... – Džiaugsmu užsirydamas kalbėjo ponas. – Pirmas sūnus, Bertašiau! Tu supranti?

       Ponas pakilo nuo suolelio, pabėgo kelis žingsnius į vieną galą, paskum į kitą.

       – Girdi, Bertašiau, ateinantį pavasarį tu išbarstysi takelius ir jis jais bėginės! Supranti? Tu privalėsi kitą pavasarį dar rūpestingiau ir dailiau padaryti. – Įkalbinėjo Bertašiui grįžęs prie jo ponas. – Juk jis kitą pavasarį vos vaikštinės! Kad negriūtų...

       Ponas sutraukdamas antakius, šypsodamosi įkalbinėjo Bertašiui, aiškino, jaudinosi skubėdamas.

       Mažai Bertašiui buvo suprantamos kalbos, bet džiausmą, laimę pajuto ir užsikrėtė.

       Susirietė ant takeliu, dar rūpestingiau tapnojo, beveik glamonėjo žemę.

       Bertašius nerimo ir svetimą laimę šventė visais varpais.

       – Girdi, Bertašiau. – Grįžo ponas vis įkaitęs. – Liepsiu pasodinti medelį. Jis augs su sūnumi kartu. Kuris kurį praaugs! – Ponas nusijuokė ir pasisukęs vėl nuėjo. – Tu turėsi išgerti už sūnaus sveikatą, Bertašiau. Tiesa? – Vėl grįžęs kalbėjo. – Aš liepsiu tau atnešti degtinės ir užkandžio. Gero, supranti, užkandžio.

       Ir nuėjo.

       Degtinę Bertašius išgėrė už naujagimio sveikatą ir jo ne žodžiais – širdim palinkėjo. Norėjo kažką pasakyti vaišes atnešusiai tarnaitei, akimis paieškojo aplink savo žodžių, – nerado.

       Šakojosi, raižė baltos sodos palos didelį, žalią plotą; tarsi drobės rietinius tiesė, tiesė klupsčiom Bertašius. Stoviniavo braukdamas ar prakaitą, ar pono traškią kalbą kur nors tolėliau klausydamas.

       Kieme surėkė moters, rėkiamai barėsi... Sukaukė šuo permuštas. Vėl kiauktelėjo. Su kiekvienu smūgiu. Paleistoji margaspalvė moterų žodžių pinutė nutrūko ir Bertašius pamatė šunį, – perkorusį, išbadėjusį, nereikalingą ir neapkenčiamą.

       Šuo, pamatęs Bertašių, nepasitikimai, iš paniurų žiūrėdamas, prigulė prie žemės ir šliaužė pilvu. Akimis laukė smūgio ir buvo pasirengęs nuo jo į šalį.

       Bertašius pakilo, priėjo prie suolelio, ant kurio gulėjo tarnaitės su degtine atneštas užkandis.

       – Sa... Nebijok, šuniuk... – Nepatikimai traukėsi šuo uodegą vilkinas.

       Bertašius numetė šuniui visą užkandį ir pats suūodęs valgio gardų kvapą apsilaižė.

       Takeliu ėjo tarnaitė.

       – Kvailys!.. Glušas!.. – Paraudusi išsikoliojo stačiai į akis ir nuėjo sūpuodama riebias strėnas.

       – Už ką gi ji mane... – Negalėjo suprasti Bertašius. Bet greit užmiršo.

       Vakare Bertašius grįžo namo. Parsinešė džiaugsmą ir laimės šilumą.

       Pirkion įėjęs nepastebėjo iš kampo saugančių jį akių. Vaikai su įprasta baime žiūrėjo į tėvą.

       Bertašius pasiėmė kirvį galąsti. Lengva buvo dirbti, akmuo kaip plunksna.

       Lovoj kažkas sukniaukė. Vaikai birte pabiro prie skudurų krūvos. Bertašius pažvelgė.

       – Kas tai?

       Vienas vaikas sukaupė visą drąsą.

       – O šiandien... gandras mamai atnešė lėliuką... O mama išėjo duonos parnešti...

       Bertašius išsigalandęs kirvį atsigulė. Naktį vaikas klykavo, – nesudėsi akių.

       Bertašius išėjo pro duris. Iš girios dumte dūmė sprogstančių pumpurų kvapas. Pagalvojęs pasuko į pašiūrę. Ten buvo keli glėbiai šiaudų. Žiurkės juos buvo į pelus sukirtusios. Griuvo Bertašius į juos, ranką po galva pabruko ir nusišypsojo. Jam pasivaidino, kad jo išbertuoju taku eina kūdikis.

       Bertašius įkišo nosį į šiaudus, kvėpuodamas žiurkių ir pelėsių kvapą, – užmigo.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis