Lenkų naujojo meno lakrašty „Nowa Sztuka“ Tadas Peiper rašo apie Ispanų naująją poėziją. Čia dedamos to straipsnio ištraukos, kurios turi platesnės reikšmės ir supažindina s' naujosios poėzijos technika. R e d.
Joks bendrai tautinės reikšmės politinis faktas nedavė vardo naujausiai Ispanijos poėzijos srovei. Senesnė rašytojų karta išaugo po įtekme tų metų, kuriame Karolio V paveldėtojai neteko savo paskutinės kolonijos. Tas smūgis atsiliepė ir tų laikų literatūroje. Nuo to laiko Ispanijoje neatsitiko nieko, ką galima būtų skaityti tautiniu žemės drebėjimu. Naujausioji ispanų poėzija nemato paskui savęs jokio kolektyvio įvykio, kuris haliucinuotų jos mintis, paveržtų sąžinę; jokia istodnė data neauklėjo jos.
Pasekme: Paskutinės kartos Ispanų poezijos nėra priversta nustatyti savo santykį prie apsupančio ją kolektyvo. Neturi jinai naujos kolektyvės idėjos. Nekovoja ji su tautos praeitimi ir nekovoja del pasaulio ateities. Operuoja labai dažnai muzėjinėmis temomis; kai del naujų tėmų, tai priima jas pasyviai.
Tačiau skelbiasi priklausanti prie literatinio „avangardo“ bendro Europos judejimo. Pasivadino ji net kraštutiniu „ultraizmo“; vardu, nes yra tikrai kraštutinė. Rūpinasi beveik vien tik literatūra, nauju rašymu. To darbo imasi su tokiu atsidavimu, kaip turbūt tik Prancūzijoj. Į tuos naujus kelius įvedė Ispanų poeziją Vincas Huidobro, Pietų Amerikos poėtas. Ką Huidobro pradėjo, rasės talentas užbaigė. Tuo būdu naujausioji Ispanų poėzija pakilo iki aukščiausio literatūrinio grožio laipsnio.
Sakinio kultas yra didžiausias tos poėzijos požymys. Joje sakinys įgauna plačios autonomijos santykyje su realybe. Rūpi jam jis pats, bet ne realybė. Tokiu būdu negali būti kalbos apie „daikto“ aprašymą. Kartais sakinys nutraukia visai ryšį su realiu pasauliu; kyla, tuomet paveikslai, kuriems nieko realaus neatsitinka, bet kurie turi kažkokią sugestijos jėgą. Daiktai nieko neturintieji bendra, rišasi į naujus junginius, atstumai išnyksta, laikas tampa akimirksniu. Tuo būdu atsiranda nauja realybė, — literatinė realybė.
Tas sakinio kultas matomas ir veikalų kompozicijoje. Sakiniai guli vienas šalia kito. Be sujungimų, be perėjimų. Vaizdai ir mintys slenka kaip ant ekrano: vaizdas, pauza, vaizdas, pauza. Naujoje ispanų poėzijoje rimo visai nėra, o ritmas yra laisvas nuo periodiškumo. Kiekvieno sakinio muzikos frazė gyvena tik savo gyvenimu.
Ta prasmės ir muzikos dezartikuliacija turi savo gerą pusę ir savo ydą.
Gera pusė: Galimybė veikale palikti vien tik esmės dalykus, galimybė išskirti visa kas yra šalutina senojo meno „sujungimai“; „perėjimai“; yra nebūtini. Veikalai, tarp kurių sakinių nėra perėjimų, turi ypatingą grožį, kažkokią tirštumą.
Yda: Plati dirva laisvumui. Veikalo dezartikuliacija gali išsigimti į netvarkingo sakinių grupavimo manierų. Tuo atveju veikalas gali netekti organinės vienetos. Prieinama prie to, kad sakinys sudedama ne tik be sujungimų, bet be vidaus bendrumo. „Deja, tos ydos pastebimos dažnai naujoj ispanų poėzijoj. Pastebima tai ir kitų kraštų naujojoj poėzijoj.
Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis