Broliai!

       Iš pirmo pažiūrėjimo regis maža toji mūsų Lietuva ir įtrunijusi pusėtinai. Iš pirmo pažiūrėjimo regis netiktai kad Keturiems Vėjams, bet ir vienam smarkesniam vėjūkščiui nėr kur išsitiesti. Pūstelės kiek neatsargiau — žiūrėk ir stojasi supuvusios gegnės piestu, ir dulkės, ir spaliai, ir visi kiti senų padangščių dalykai — švariausį vėją prišiūkšlins.

       Tačiau akiliau apsidairius, kaip ir ne visai kad taip. Juk ne visos gegnės taip jau pabaigtinai supuvusios. Yra juk gegnių — miela pažiūrėt. Šiaudai šiaušiasi, — gegnės braška, bet laikosi. O kaminai vėl! Tik sudums vėjai iš visų keturių šonų — kaminų koncertas! Ūkininkas dangčio nepagailės — nunešė — bala su juo — naują dengia — kad tik muzika.

       Ši paskutinė aplinkybė ir sukelia noro neatsargiai pūsti.

       Tad rašau aš Jums, Broliai, šiuos keletą žodžių, kad Jūs perdaug blėdies nepridarytumėt. Juk kas be ko, žinoma, griešna toji mūsų Lietuva. Nors ji ir tėvynė ir motina, bet, nuodėmė slėpti, pusėtinai pasileidusi bobelka. Kam čia paslaptis, kad Jos sunūs ir dukters dideliai liūbija griešyti ir per tai visokeriopų nuodėmų ant savo dūšios turi. Pakanka prisiminti Diliavos filialistą (nuo mūsų sodžiaus viena mylia) a. a. kun. Strazdelį: ir „pulkim ant kelių“ rašė, ir atgailą darė senatvės susilaukęs, — tai vis už visokiariopas nuodėmes, kurias jaunystėj papildė ir mislimis ir darbais, ir daugiausia žodžiais per neišmanymą savo. Arba štai vėl Prūsų 1ietuvninkas, a. a. pastorius Kristijonas, kaip nusidėjo prieš Poną Dievą ir prieš savo motiną tėvynę vartodamas dideliai nepadorius žodžius ir vaizdus savo raštuose, kurių ne tik gimnazistėms, bet ir gimnazistams negalima, kad klausytųs. Ir per tai kiek vargo turėjo profesorius Biržiška, kolai tuos viršminėtus dideliai nepadorius žodžius iš jo raštų išrankiojo. Juk žodžiai iš poėmos, tai ne blusos iš kaldros rankioti.

       Arba vėl Ekscelencija vysk. Valančius. Šiam net Adomas su Ieva užkliuvo. Juk kaip jis išjuokė tuos mūsų visokiariopos pagarbos užsitarnaujančius, protėvius, jų rojaus gyvenimo vargus aprašinėdamas. Ir nestebėtina, kad jo raštai ne tik nuo gimnazistų, bet ir nuo suaugusių stropiausiai slepiami. Tai vis dvasiški asmens, atseit, asabos, kurios vyriausiai dūšios išganymu rūpintis privalėjo. Ką jau bekalbėti apie paprastus civilius.

       Turėdamas galvoj virš išdėstytą, aš nemanau Jus, Broliai, prikalbinėti visai pasitaisyti. Pats žinau, kaip sunku jaunam padorų gyvenimą vesti ir visokeriopas pagundas, kurios mus ir dienomis ir naktimis lanko, nugalėti. Tačiau geri pavyzdžiai gal padėtų mums šiek tiek pasitaisyti. Tad galvodami apie aukščiau išvardytus mūsų žodijos senelius, nepamirškime ir vėlesnių vardų, taip sakant tiesioginių mūsų tėvų ir motinų meno šeimynoje. Šių pasišventėlių skaistus pavyzdys, jų aršiosios kovos su visa, kas žodžio pagalba tyko dūšią pražudyti, manau, nepaliks Jūsų širdyse vien balsu šaukiančiu Laisvės Alėjoj.

       Prisiminkime tiktai, kiek jėgų išaikvojo šie mūsų garbingi tėvai ir motinos, raudami iš mūsų raštijos senelių įdiegtas pasileidimo durnaropes. Ątmetę visa, kas pikta, jie dvasios pakilime tik motiną tėvynę ir dalią tedainavo. Smerkė tamsybę ir piršo švietimą. Ir patį poėzijos žodyną iš pat pamatų revidavo. Nemanykite, jog tai lengvas darbas. Iš dabar prof. Būgos surinktų 900 000 lietuviškų žodžių parinkti 3083 visų gražiausių visų švelniausius ir nei kiek dūšios nebalamūtijančius žodžius, ir juos linksniuojant ir asmenuojant įvairiomis lytimis kurti švelniausių sauloleidžių, rimastėlių, tėvynės himnų ir t. t. Juk tai jų nuopelnas, kad per porą trejetą dešimtmečių poėzijos nei pažinti nebebuvo galima. Juk tai jų pastangos suvienodino visus Lietuvos talentus taip,- kad poėtai ėmė rašyti visi trys kaip vienas. Juk tai jų poėzija pasiekė negirdėto lengvumo laipsnio, kai skaitydamas vieną eilutę, žinai kas antroj bus ir t.t. Nenuostabu, jog toki poėzija ne tik kad žmonių nebetvirkino, bet atvirkščiai — ji migdė žmoguje visokias pagundas, pagaliau ėmė ir pati žmogų migdyti.

       Pažvelgę išį milžinišką tėvų ir motinų triūsą, manau suprasite, Broliai, kokį šventvagišką darbą atliekate, eidami savo senelių visokiariopais smerktinais takais ir paneigdami tėvus ir motInas, kurie mus tokioj nekaltybėj pradėjo, augino ir tikėjosi iš mūsų dievobaimingų sūnų susilaukti.

       Aš visa širdimi at jaučiu tą susirūpinimą, kuriuo sutiko šie garbingi seneliai pirmąji vėjo pustelė­jimą. Tai buvo dar prieš keletą meilĮ. Jūs turbūt pamiršote Keturių Vėjų pranašą (tegul man bus atlei­sta už nepadoraus žodžio paminėjimą). Kiek jis ermyderio sukėlė, tasai vėjūkštis, kiek senų, susigulė­jusių, garbingų, samanomis žaliuojančių dangčitl sušiaušė... 0 kaminų koncertas — iki šioliai nenutyla. Maniau, kad pabandėt — ir gana. Tačiau, matau, jog sunku Jums, Broliai, su pagundomis kovoti. Jūs vėl Keturiais Vėjais išlekiate. Vietos Lietuvoj neperdaug. Pradėsite. gegnes laužyti — švariausi vėją prišiūk­šlins. Gailėsitės' paskiau — bet jau vėlu bus. Tačiau, jei nebegalite sl1sivaldyti — skrajokite, kol jauni. Sako žmonės, jog tik pirmuosius šešiasdešimt metų sunku esą žmogui pasauly gyventi, — paskui einą viskas, kaip iš rašto.

       Iki pasimatymo

                   KETURIŲ VĖJŲ pagairėj —

       Kazys Binkis

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis