Keturi Vėjai perdaug skubinas.

       Pirmo numerio iliustracijos turėjo pasiekt skaitytoją, sakysim, už kokių penkių dešimtų metų.

       Tada jas kaip reikia įvertintų.

       O dabar, kada skaitytojas laikydamas rankoje Keturių Vėjų numerį kairiąja koja gal mindo vieną iš daugybės „dievukų“, kurių visur tuo tarpu pilna, - juk dabar tos iliustracijos jam keistai atrodo.

       Ypač keista, kad dievukai Keturiuos Vėjuos, kur, piliečio manymu, turėtų būti parodomos gal kokios keistenybės, kurių nei suprast iš karto negalima.

       O čia gi paprasti nuo kryžių paimti dievukai.

       Kokia čia naujiena.

       Tiesa, - jokios.

       Bet mes, jei tik taip būtų tobulai išvystytos technikinės priemonės, mielai fiksuotume visą Lietuvos plotą su Palanga pakrašty ir stengtumemės, kad visų kryžių, visų paupių ir kryžkelių Šventųjų Jonų dievukai ir smūtkeliai būtų matomi.

       Nes per daug ką, kas šiandien ir vakar mene vyravo, peržengę, mes iš čia, nuo tų dievukų, kurių prastuos veiduos dar tebesišypso guvi senelių dvasia, pradedam savo darbą.

       Todel iš Keturių Vėjų puslapių žiūri į jus seni dievukų veidai, kurių žymi dalis atsirado tada, kada gyveno tikras gyvenime ir dainose menininkas, mūsų garbingas tėvas, Strazdelis.

       Tačiau mes nešaukiam atgal. Bet tik pašalines šiukšles nušlavę, ant šito pamato ruošiamės statyti ryt dienos meną!

       Dievukai, skubotai juos spaudai rengiant, gal ne visai taip, kaip norėtųsi, parinkti. Bet vis delto tai yra pradžia, kurios nemanė kiti daryti.

       T.
                                                                                                                                                      
       Keturi vėjai Nr. 1. Kaunas, 1924 m. sausis