Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Tomas S. Butkus

AŠ MAŽAS PAUKŠTIS.
BALTAS PAUKŠTIS

Aš mažas paukštis
kurs tyliai kalba
griovy dainuojantiems svirpliams
Aš nežinau
koks jis
koks paukštis mažas
kai tyliai kalba tau
O taip
ir baimę neštis mes galėjom
žaizdas ugny auginant
suprasti tai ko trūko
ir duoti tai ką žinom
Kur mažas paukštis
Kas tyliai kalba
griovy dainuojantiems svirpliams
Aš nežinau
kur tu
juk mažas paukštis
miręs

KIAULĖ SLOMBAS BALTAS PRANAŠAS

ant kalno
virš saulės
klastotės
apgaulės
su nežinia
esančios
menantį
nešančios
balso
pašvaistėje
vilkstines
apima
gėris
sumažintas
skausmas
nusėda
ant kalno
virš saulės
klastotės
apgaulės
su nežinia
ėjom

***
Kaip kiekvienas
tavo gyvenimas
keistas
kaip matytos akys
arba dieviškos naktys
papildo mano sielvartą
pradeda dužti stikliniai
varpai
prie tėkmės
kaip kiekvienas sūnus
tavo priešas
abejonės neprasideda
rūke
dar neradus
ir dar nepabudus
kaip kiekvienas tavo gyvenimas
melas
pakartoju žingsnius
tavo tylą
ir tamsą
kaip niekas
kuris neberodo
tavęs
iš už šydo
kaip ir aš tau savęs
neberadau
jis vienas
kaip kiekvienas
tavo gyvenimas
keistas

POW R. TOC H. II
/PIRMOJO PASAULINIO KARO DALYVIŲ BŪRELIS,
VADOVAS SYD BARRETT/

Turiu pasikelti
nuo neštuvų
ir nuo drėgnos žemės
bučiuoju tavo ranką
ji primena vaikystę
korius
sulipusius nuo bičių liaukų
Turiu
bet nebenoriu atsikeli
bijau
dangus raudonas
kaip kraujas
per daug jo netekau
sezoną tą
kai pametei mane
o eiti nemokėjau
paslydęs apkasan
griuvau
kur mano vyras
vokietį nudūrė
Duobėj užuodžiau spirito kvapus
ir ranką kažkieno radau
aš ją laižiau
paskui įkandau
buvau toks alkanas...

***
pasiruoškite kovai vaikai

nesimatėme amžiais
ir kibirus pilstėme švento
vandens

ant galvų jų
ir mūsų

PIRMAS NEBUVO ANTRAS

KITI EILĖRAŠČIAI

Nuogos kojos
baigiasi geismo tramvajais
kojos
baigiasi nuogos nuo nuodėmės
ir galimybės tuoj baigtis
nuo laiko kai
skiriamės
leidi man plaukti
su krūmais
su garlaiviais
sąmonės dūmais
su sąmonės
dailyraščio rašymais
miniomis apsimetėlių
išeini atsikvėpti
beveidžių tautų
atgimimai
neprašneka
kelkis ir eikim

LAIŠKAS RAŠIUSIAJAI APIE GYVENIMĄ

Kas jei ne mes
Užgesinome savo ugnis
Kas jei ne mes
Sugriausime savo rūmus
Kas jei ne mes
Baigsime slėptis
Ir nieko nebebus mūsų svajonėse
Kaip niekad

Rašau iš neapykantos lietui
Iš neapykantos sąmonės lietui
Grioviuos pirmarūšių daigų
Ir skeletų
Rašau
Ir rašau nesustodamas
Kaip metai
Kaip šiukšlės ant pievos
Tik paukštį turi tu mylėti
Sustoti
Neradęs tos vietos
Kur gera pilvą ir galvą padėti
O mes brisime
Tuštumomis per išnykusį rūką
Eisime ir brisime žolėmis
Nepasakę
Jau viskas
Sudie
…………………………..
Pradalgėm išeisime švarūs
Bet tuščios sielos
Kankinsis mirtyje tų
Kurie nunešė kūną į dangų
Neatkėlę mums vartų
Tik davę dar laiko

JŪSŲ SUKAKČIAI

jausiu vėjo priepuolius
sutraiškytų medūzų
kiaukutus
prie namo
kuriame
niekas negyvena
sakysiu
kad mylimės
ten
kur tavęs nėra
visos snaigės
matysiu suyra
ir tampa pilimis
kurias iš smėlio
atkasame
samanotomis rankomis
tu jausi
kad manęs
nebėra
ir atsisukusi
suprasi
kad būti kitaip
negalėjo

BLASP–CHEMIJA

klaupiatės manydami
kad turite galimybę suprasti mus
trokštančius šilto pieno
išleisti ant patikimų sparnų
ir tarp gyvulių pelkėse
leisti veistis
su visu įniršiu ir atsidavimu

        bei žeme
netikėki pergalių apgaulingais judesiais
mes patys esame atsitvėrę
tamsos karalystėje nuo tavęs

        kuri esi
        mūsų burnoje
        į save nepanaši
        manydama
kad turi teisę suprasti mus

AUKSINIS VAIKAS ANGELAS ANTIPATACKAS

auksinis vaike liudijantis
žiemos šaltį vakuuminiuose filtruose
gimstant jausmui
kuris rytoj galės
apibūdinti šitą naktį
kaip nebūtį
varpinės svambale
kažkur virš drapanų
sulindusių į užpakalį liejantis eilei
gilzėms spoksant savo akimis
į tuščius akinių rėmus
durims atsidarant ir įeinant
į kambarį didžiajam sfinksui
paglosčiusiam kažkieno pakaušį
užmigus angelo plunksnose
plaukai juk išsidraiko
auksinės garbanos
o gal auksinės žaizdos
priverčia atminti žinančius

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.