Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Mantas Gimžauskas

NAKTIES ŠVENTĖ

kai vakaruose įklimps saulės langas
šiaurės krante patekės šamano dantis
staugs žvėrys ugnim ir vijokliais apaugę
miškai staiga pasibaigs

prasidės lygumų brezentinis kinas
kadrams bėgant augs akmuo ant akmens
kiekvienas žvėris iš pasiuntinio rankos
gaus dvi žarijas akyse

ANT TILTO

ant tilto virš vasaros šventės
laukiu ateinančio lapkričio
kaip teisieji laukdavo rytdienos
kaip teisiųjų vaikai laukia mirties

laukiu ateinančio lapkričio
nors nežinau kam jo laukti
turbūt išprotėčiau jei nieko nelaukčiau
o laukdamas visvien išprotėčiau

pavirtau į purviną lietų
ant tilto virš vasaros šventės
aukštai virš blunkančių pievų
šalia tokio netikro dangaus

pasirodo kaip danguj taip ir ant žemės
nesibaigia netgi keisčiausia giesmė
o priekyje – lapkritis
beformė ir bedvasė jėga

ir mano laikas beformis bedvasis
negaliu net žvilgsniu atsiremti
vienu metu aš moderniškas dievas
ir emigrantas ir purvo lietus

skaidrūs lašeliai nuo tilto krenta į saulę
(tai tik vaikystės ryto detalė)
rytas seniai į kapus nugiedotas
viskas kas liko – ruduo

ruduo virš vasaros šventės
ant tilto kur lapkričio laukiu
kaip rytdienos lauks mūsų vaikai
kaip mes patys laukėm mirties

MIESTAS

miestas
nusėda kaip drumzlės
aplink tave
nelauktą rytą
ir juodai balto filmo
elgetos
išeina į gatves
tenai vaikai
savim nuspalvina šaligatvius
kiemus ir trupančių sienų
pelėsius

akys
neiškart apsipranta
kad ne viskas
ką jos pamatys
atskleis savo pabaigą
miestas
vyzdžius aptraukia
siaura plėvele
lipniu
regos voratinkliu

tu esi čia
ir jei tavęs nebūtų
tai visuomet
tiktai
čia

BEPROTYBĖ

beprotybė kaip bokštinis kranas
ir sapne ir danguj virš manęs
ji atsiunčia dienas kad šios bėgtų
amžinai nejudėdamos niekur

vis greičiau ir greičiau ir greičiau
netenku aš kūno ir sielos
netenku vis daugiau savęs
nesiremdamas padais į akmenį

jau šventyklos negali ištiest savo rankų
ir negali sutirštint erdvės
beprotybė linguoja kaip kranas
ir supa kaimynų vaikus

man neleista nieko pažinti
bet tas niekas toks gyvas ir vienišas
jis nori nukrist ant manęs
o gal tai tik svajonė suduš

beprotybė kaip bokštinis kranas
savo veidą supa įkyriai
ant akmeninių jos lūpų užrašyta
„gyvenimas“
po kurio nebėra jokio žodžio

VIS GYVAS

vaikštau ir miegu
ir valgau
ir gyvenu tarp virvių
vertikalių gyvačių
kad pasikarčiau
ar į dangų užlipčiau
arba varpus prisirišęs
iš proto išeičiau

vaikštau ir miegu
ir valgau
ir skalbinius džiausto
ant mano virvių
kas tik netingi
kas bent kartą
prie manęs prisilietė
šitame rasotam pasauly

o aš vis vaikštau
ir miegu ir valgau
ir pasaulis vis labiau ir labiau
rasotas kiekvieną dieną
ir vėjas vis plaka
varpus ir skalbinius
už debesų pasislėpti
į pietus skubėdamas

tai štai taip
vaikštau ir miegu ir valgau
ir gyvenu tarp virvių
nors kai kam gal
išvis negyvenau niekad
nors galbūt pats laikas
ir pačiam
už debesų pasislėpti

LOK

AIRIDAI

kad taip jau reikia
sniegu ir sapnais ištirpsiu
pavasaris visur užuolaidas pakeis
surinks visas žvaigždes pernykštes
ir žemė atsidus dangum

jeigu visus pavasaris paliečia
gal vandeniu o gal mirtim
ištirpsiu nė minutės nesipriešinsiu
ir grįšiu jau ne savimi
bet tuštuma nuspalvinta daiktais

kaip kristus ežeru
paviršium balų ir asfaltu eisiu
jei žinoma išvis galėsiu eit
jeigu nors tuščią butelį gyvenimo turėsiu
jo šukėje tave surasiu antrąkart

kad taip jau reikia
sugebėsiu patikėti
tais žodžiais apie sniegą ir sapnus
kad vėl tave surasiu kad pareisiu
ir žemė atsidus dangum

TARP UPĖS IR DANGAUS

tegu žvaigždės užmigs vietoj mūsų
ten kur turėjom gyventi
tada kai dievas sklandė viršum vandenų
dabar kai sklando debesys virš žemės

tegu upė sugrįš vietoj mūsų
ten kur ji niekada negrįžta
ten kur vanduo palieka patalus
savo vienintelį vaikišką rytą

tegu sapnai pamatys save
galbūt pirmą kartą gyvenime
tegu košmarai patys krūpčios šią naktį
ir pranašystės verks vietoj mūsų

vietoj mūsų geriau tegu paukščiai bus
vėsiame nustebusiame pasauly
kur vistiek kažkas turi būti
net kai mes tyliai tyliai išnyksim

kas mums lieka kai nebelieka net vakaro
vien varnos galanda pilnatį
mes galim tik tyliai išeiti –
tegu žvaigždės užmigs vietoj mūsų

PAAUGLYSTĖ

tavo aštrios meilės medūzos
tavo žalios pasąmonės samanos
tavo dievas įžūlus ir maištingas
stovi kitoj pusėj veidrodžio

gatvių šunys – hipiai patys tikriausi
ir hipiai – anapus dievų pasislėpusių
tavo džinsai – tavo dinastijos
tavo upės – plukdančios rytdieną

tavo taurės visada į šukes sudūžta
o šukės į kumščius pažyra
bent viena taurė kad aplenktų
nepakibus ant kaklo ekscentrišku kryžium

išeinu iš tavęs tavo gatvėm
su aštriom tavo meilės medūzom
su mirusiu dievu nuo spirito švento
išeinu su tavim per pasąmonės samanas

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.