1929 ir 1930 metų sąvartoje kairiųjų literatų būrelis stovėjo prieš alternatyvą: „arba – pasikart ant daržinės kraigo, arba – išleist literatūros gazietą.“(1). Nepasikorė, bet išleido Trečią frontą. Per 16 mėnesių išėjo penki žurnalo numeriai.

       Pirmame numeryje trečiafrontininkai deklaravo:

       Penktame numeryje jau paskelbė, kad „lietuvišką berną“ iš keičia į „kovojantį proletarą“. Vietoj „aktingos literatūros“ dabar kursią proletarinę. Jie suprantą, kad proletarinė literatūra „iš savo rašytojų reikalauja sąmoningai priimti dialektinio materializmo filosofiją ir jąja naudotis, pasirenkant ir apdirbant medžiagą“. Dėl to už vadovą jie pasirenką „žymiausią dabarties laikų proletarinės literatūros teoretiką Averbachą, suformavusį svarbiausius marksistinio literatūros mokslo principus“.(2)

       Jei pradžioje Trečio fronto berniški šūkiai ir prokuroriškas tonas šokiravo švelnesnės prigimties ir konservatiškesnius asmenis, tai dabar apstulbino ir tuos, kurie iki tol jiems simpatizavo ar atlaidžiai toleravo jaunųjų išdaigas. Išėjusieji „užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“, niekieno neverčiami, patys savanoriškai panūdo kariauti iš svetimo krašto pozicijų! Kas buvo tie trečiafrontininkai? Kaip Trečias frontas gimė ir kokia buvo jo raida?

       Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje Trečias frontas išsamiau nenagrinėtas. Požiūris į Trečią frontą po karo Lietuvoje keitėsi pagal besikeičiančius kultūrinį gyvenimą vairuojančius principus ir normas. Jautėsi tendencija žurnalo įtaką bei reikšmę didinti, kai kurių su Trečiu frontu susijusių asmenų veiklą aukštinti, o kitų – mažinti arba net nutylėti. Ir dabar, po pusės šimtmečio, atrodo, vis dar privengiama atviriau panagrinėti žurnalo užkulisius, ypač susietus su tokiais asmenimis, kaip K. Boruta, B. Raila, V. Drazdausku, K. Korsaku, A. Venclova. Neišspausdintas dar S. Nėries dienoraštis ir kritiškais žurnalo momentais rašyti Borutos, Korsako, Venclovos, Nėries, Cvirkos, Šimkaus laiškai. Nepaskelbtas nei vienas Railos ir Drazdausko laiškas.

       Vis dėlto per penkiasdešimt metų susikaupė nemažai medžiagos apie Trečią frontą. Šioje apžvalgoje bandysiu remtis daugiausia faktais bei duomenimis, užtiktais trečiafrontininkų laiškuose, dienoraščiuose, to meto spaudoje ir atsiminimuose.

 
       I

       Apie 1925 metus pradedantieji literatai ima reikšti nepasitenkinimą esančia literatūrine spauda ir literatūrinėmis grupuotėmis. Keturi vėjai, retai pasirodantieji, nepajėgė ir, atrodo, net nesistengė suburti apie save jaunesniuosius rašytojus. Jau 1926 m. pradžioje A. Venclova su „jaunų vyrų sėbrija“ norėjo išleisti naują žurnalą. Žurnalo nesuorganizavus, jis bandė sudaryti pradedančiųjų rašytojų darbų antologiją. Ji irgi nepasirodė. Tur būt Venclova paklausė Borutos perspėjimo, jog per anksti jiems su antologijomis; suspėsią save pasireklamuoti.(3) Pats Boruta 1926 m. vasarą rašė: „ieškosiu ne tiek padorių, kiek drąsių bernų kompanijos, kad ,šumą' Lietuvoje kaip reikiant pakelti: ant visų stulpų išmušti bernišką manifestą ir paskui pradėti skandalingas po visą plačią Lietuvą gastroles“.(4) Gastrolės neįvyko. Tada bando įsteigti žurnalą, bet K. Binkiui ir J. Žiugždai nepritarus, reikalas greit užmirštas. 1928 metais, gyvendamas politiniu emigrantu Rygoje, Boruta išleidžia almanachą Audra. Tuo pačiu metu A. Venclova, L. Skabeika, J. Šimkus ir V. Ramonas planuoją išleisti žurnalą Žalia vėtra, bet, nesutarę dėl žurnalo bendros linijos, išsiskirsto. 1929 m. pradžioje Šimkus ir Raila kalba apie jaunųjų antologiją ir net planuoja ją išversti į kelias svetimas kalbas, bet ir antologija nepasirodė.

       1929 metai pasižymėjo naujais žurnalais. Literatai – „estetai“: P. Juodelis, A. Miškinis, J. Aistis išleidžia mažos apimties žurnalą Pjūvis, V. Montvila – almanachą Raketa ir vyresnieji rašytojai: K. Puida, V. Krėvė, F. Kirša, V. Bičiūnas, L. Gira suorganizuoja literatūros ir meno žurnalą Gaisai, kuris išėjo 1930 m. pradžioje.

       Kairieji pradedantieji literatai – A. Venclova, B. Raila, J. Šimkus, K. Korsakas, iki šiol ieškoję visuomenės pripažinimo, dabar pasijuto pralenkti ir užmiršti. Jie ne juokais pasiryžta išleisti savo žurnalą, t.y. parodyti ką jie gali ir nepriklausyti, kaip jie sakė, nuo „dėdžių“: kiršų, krėvių, girų ir pan. Konkrečiau žurnalo įsteigimo reikalus aptarė Venclova, Raila, ir Boruta Vienoje 1929 m. vasarą. Nuo to laiko padažnėja Borutos susirašinėjimas su Venclova, Raila ir Šimkumi. Taip pat Šimkus susirašinėja su Korsaku, informuodamas jį apie žurnalo leidimo reikalus.

       Boruta siūlė, kad steigtų platesnės apimties žurnalą, neapsiribojant vien jaunaisiais; patarė įtraukti V. Krėvę, B. Sruogą, F. Kiršą, S. Nėrį, J. Tysliavą ir P. Skardžių. Netrukus dauguma pasiūlytų bendradarbių atkrito, pradėjus jiems bendradarbiauti Gaisuose. Tada organizatoriai – Venclova, Raila ir Šimkus – planuoja įtraukti keletą savo profesorių, kaip P. Augustaitį, V. Dubą, J. Herbačiauską ir keletą savo kolegų iš literatų-studentų būrelio „Ekspres“. Rudenį organizatoriai ima tarpusavyje nesutarti. Atrodė, kad dar negimusį žurnalą, kaip kad ne vieną praeityje, teks palaidoti. Bet štai po poros savaičių, gruodžio 5 d. Šimkus rašo Korsakui, kad Trečias frontas išeis dar prieš Kalėdas; norėta būtinai išleisti anksčiau negu pasirodys žurnalas Gaisai. Deja, Trečias frontas pasirodė keliomis dienomis vėliau.

       Pirmame Trečio fronto numeryje išvardinta 14 bendradarbių.(5) Visi kairūs. 12 išvardintųjų yra 19-24 metų amžiaus. Iš jaunųjų 10 buvo studentai ir 2 dar nebaigę gimnazijos. Trys iš bendradarbių buvo tada kalėjime: K. Jakubėnas, K. Korsakas ir V. Montvila. Boruta, politinis emigrantas, gyveno Vienoje. Vyresnieji bendradarbiai – Butkų Juzė ir Kazys Kiela taip pat keletą kartų sėdėję kalėjime už savo politinę veiklą.

 
       II

       Redkolektyvą sudarė Venclova, Raila ir Šimkus. Cvirka buvo to kolektyvo neoficialus narys. Redagavimo darbą atliko Venclova ir Raila. Gyvendami viename kambaryje, jie planuodavo, kiekvieną dieną aptardavo žurnalo reikalus; čia buvo ir redakcijos raštinė. Reikia pažymėti, kad Boruta ir Korsakas buvo ne tik taip sau bendradarbiai, bet kolektyvo patarėjai arba, tiksliau pasakius, ideologai. Ruošiant trečiąjį žurnalo numerį, prisijungė Valys Drazdauskas, o penktame dalyvavo ir Salomėja Nėris. Svarbieji trečiafrontininkai buvo šie:

       Antanas Venclova – 24 m., studentas-valdininkas, pasižymėjęs poetu, Borutos artimiausias draugas, gimnazijoje aktyvus aušrininkas, o universitete nepriklausė nei vienai korporacijai. 1929 m. vadovavo studentų literatų būreliui „Ekspres“. Marksizmu rimčiau susidomėjo tik jau pradėjus leisti Trečią frontą.

       Bronys Raila – 19 m., studentas, poetas modernistas, gimnazijoje aušrininkas, universitete priklausė socialdemokratų „Žaizdro“ korporacijai, draugavo su keturvėjininkais; vienas jo eilėraštis spausdintas Keturių vėjų ketvirtame numeryje. Skaitė Markso ir Lenino raštus nuo gimnazijos laikų. Kultūroje spausdintais straipsniais reiškėsi savitu žvilgsniu į literatūrą, o ypač žiniomis apie Vakarų Europos tuometines modernistines sroves.

       Jonas Šimkus – 23 m., žurnalistas, rašinėjąs eiles, dirbąs raštinėse ir satyrinių bei bulvarinių laikraštėlių administracijose. Baigęs keturias gimnazijos klases, vakarais lankė suaugusių gimnaziją, bet jos nebaigė. Geltonojoje spaudoje Pakštįranka slapyvardžiu rašinėjo humoreskas, o P. Daugnoros – recenzijas. Neaišku, kada Šimkus pradėjo domėtis marksizmu bei komunizmu. 1925 m. Šimkus, sužinojęs, kad jo buvęs gimnazijos draugas A. Gudaitis-Guzevičius yra komunistas, nutraukė su juo susirašinėjimą. Korsakas darė Šimkui gerą įspūdį, bet, sužinojęs, kad Korsakas suimtas už komunistinę veiklą, 1928. VII.23 Šimkus įrašė į dienoraštį: „Ir stačiai keista, kad jis (Korsakas – B.V.), pasirodo, esąs komunistinio nusistatymo“.(6) 1932 m., recenzuodamas K. Korsako knygą Šimkus pasirodo jau marksizmo ekspertas: Korsakas „negali dar pakankamai tiksliai pravesti savo darbuose standartizuotos marksistinės kritikos linijos“.(7)

       Petras Cvirka – 19 m., meno mokyklos ketvirto kurso studentas. Pagarsėjęs antireliginėmis eilėmis, pradėjęs reikštis beletristu, rašė korespondencijas į tuos laikraščius, kurie mokėdavo jam honorarą. Gyveno drauge su Šimkum viename kambaryje liaudininkų išlaikomame „Žiburėlio“ bendrabutyje. Cvirka mėgo nešioti plačią madingą bliuzę, juodą, kojinės formos šilko kaklaraištį ir ilgus plaukus. Cvirka ir Šimkus labai piktindavo komjaunuolį V. Montvilą, kada šie du, anot Montvilos, „lietuviški piemenys“, beždžionaudami keturvėjininkus, užsirišę margus kaklaraiščius, Cvirkos gautus iš Bruklyno Vienybės už korespondencijas, paraduodavo po Laisvės alėją. Cvirka apie marksizmą neturėjo jokio supratimo ir dažnai pasišaipydavo iš žydų tautybės komunistų, kurie Kaune sudarė komunistinio pogrindžio daugumą.

       Kazys Boruta – 24 m., beveik per visą trečiafrontininkų veiklos laikotarpį gyveno Vienoje, Berlyne ir bandė studijuoti; gimnazijoje buvo aktyvus aušrininkas, vėliau tapo eseru – revoliucionierium socialistu. Pasižymėjęs poetas ir beletristas. Nekentė tautininkų valdžios ir bolševikų. Mylėjo paprastus kaimiečius, kaime nematė jokių klasinių, luominių skirtumų bei išnaudojimo. Tikėjo, kad aktingas, bebaimis, nepaisąs tradicijų bernas sukurs naują, šviesią ir laisvą Lietuvą, jos naują literatūrą bei lietuvišką kultūrą.

       Kostas Korsakas – 20 m., gimnazistas, Šiaulių kalėjimo kalinys, iš komjaunimo išmestas už malonės prašymą, paduotą valstybės prezidentui. Augęs mažame provincijos miestelyje, gyvenimą pažinęs daugiausia iš socialistinės bei komunistinės spaudos, o kalėjime, gaudamas periodiką ir knygas net iš Vokietijos ir Rusijos, dar labiau užsidaręs knygų ir savo vaizduotės pasaulyje. Troško būti poetu, bet pasižymėjęs kaip vienas gabiųjų lietuvių literatūros kritikų. Kritikoje pasikliovė daugiausia tokiais rusų ir vokiečių marksistais, kurie buvo artimi menševikams arba vėliau Stalino pasmerktiems trockistams ir pan.

       Valys Drazdauskas – 24 m., 1930 m. vasarą sugrįžo iš Sorbonos universiteto, kur du metus studijavo literatūrą. Pagal Julių Būtėną, Juozą Bulavą, Petrą Cvirką ir sovietines enciklopedijas, Drazdauskas dirbo tada komunistų pogrindyje. Remiantis neoficialiais šaltiniais, manoma, kad jis, V. Kapsukui įsakius, atsiųstas į Trečią Frontą, kad pakreiptų žurnalą į komunistų pusę arba privestų jį prie to, jog valdžia jį uždarytų. Jeigu buvo tokia Drazdausko misija, tai jis ją be priekaištų atliko. Jau 1930 m. rugpjūtį, dar neišėjus trečiam žurnalo numeriui, jis susirašinėjo su Raila. Rudenį susitiko su kitais trečiafrontininkais. Venclova Drazdausku buvo sužavėtas; Drazdauskas buvęs vienas tokių retų žmonių, kuris kritikavęs, kad Trečias Frontas per mažai kairus. Pagal Venclovą, Drazdauskas buvęs tikrai nekvailas; visuomet citavęs Plechanovą, Marksą, Leniną, Averbachą. Aštrialiežuvis Cvirka praminė Drazdauską „Valerijonu Averbachu“.(8) Korsakas apie Drazdauską rašė Venclovai: „Jeigu jis toks vyras, kaip Tu rašai, tai nieko geresnio nebegalima norėti“.(9) Išėjus penktam žurnalo numeriui, Korsakas patarė Venclovai pasilikti ir toliau oficialiuoju redaktoriumi, bet faktiniu redaktoriumi „turėčiau būti aš arba gal Drazdauskas. Raila ir Cvirka tam darbui, aišku, netinka, o Šimkų iš po ligos negalima varginti“.(10) Iš komunistinio pogrindžio gaunamą literatūrą Drazdauskas dalino trečiafrontininkams ir paskubintu tempu mokė marksizmo Venclovą, Nėrį, Cvirką. Cvirkai atnešdavęs knygas, o vėliau pasisodinęs jį diskutuodavęs ir aiškindavęs knygų turinio tikrąją esmę.

       Salomėja Nėris – 26 m., vokiečių kalbos gimnazijos mokytoja Lazdijuose, ateitininkė ir iškiliausia to laiko lietuvių poetė. Iki pat 1931 m. pavasario, prieš pat įstojant į Trečią Frontą, ji bendradarbiavo katalikų ir tautininkų spaudoje, kaip Lietuvos aide, Gaisuose, šatrijiečių-ateitininkų almanache Granitas. Jos marksizmo mokytojais daugiausia buvo trečiafrontininkai. Žinoma, kad ji savo iniciatyva taip pat ieškojo santykių su komunistų vadais. Abraomui Plakchinui tarpininkaujant, ji susitiko su vienu LKP CK nariu. 1931-jų pavasarį Nėris rašė Venclovai, kad labai norėjusi aplankyti Sovietų Sąjungą: „pati pamatyti tą nuostabų kraštą su jo nauja kultūra. Norėjau patirti ir pamatyti savo akim, nes negaliu tikėti tiem šmeižtam ir išgąstingiem šūkavimam, kurie randami mūsų spaudoj. Labai vienpusiška, nepagrįsta ir vaikiška“.(11)

       Trečiafrontininkų bendraamžis Jonas Aistis, juos visus asmeniškai pažinęs, 1965 m. rašė:

       Asmenys, pažinę trečiafrontininkus, su Aisčio nuomone sutinka. Tik Aistis, kalvio sūnus, mėgęs paprastumą, be abejo, per griežtas trečiafrontininkų talento atžvilgiu.

 
       III

       Koks buvo pirmas įspūdis literatūriniame gyvenime Trečiam frontui pasirodžius? Įsivaizduokime didelį lietuviško Parnaso lauką. Jame apsikasę du frontai. Vyresnieji rašytojai – rimtose pozose, apdilusiais laurų vainikais ant pražilusių galvų. Tai romantikai, simbolistai, mistikai (Maironis, Vaižgantas, Krėvė, Herbačiauskas, Sruoga, Gira, Kirša, Putinas). Priešais juos antras frontas – modernistai keturvėjininkai (Binkis, Petrėnas, Šemerys, Žengė, Šimėnas, Tilvytis). Jie prieš 7-8 metus įžūliai įsibrovę į Parnasą ir, pakovoję su vyresniaisiais, jau suspėjo įsitvirtinti. Dabar jie šiek tiek pavargę ir snūduriuoja. Staiga nelaukti, neprašyti įsiveržia „lietuviški bernai“, su „savo darbo klumpėm“, „neprosytom kelnėm“. Berniškai (pagal Railą, barbariškai) pareiškia, kad jie yra trečiasis literatūros frontas, kuris perima vadovavimą ir sukurs „naują žmogų, naują meną, naują visuomenę, naują gyvenimą“.(13)

       Ką besakytum, pirmas žurnalo numeris buvo gana berniškas: arogantiškas tonas, išdidi poza, paniekinantis žvilgsnis į to meto rašytojus ir jų kūrybą. Patys trečiafrontininkai neslėpė: visų pirmiausia norėjo išprovokuoti skandalą, kad atkreiptų į save didesnį dėmesį. Žurnalą jie reklamavo: „jaunųjų rašytojų aktyvistų kolektyvas greitu laiku išleidžia žurnalą ,Trečias frontas', kuris bandys į mūsų literatūros gyvenimą įnešti daugiau gyvumo, ypač triukšmo“.(14) J. Tysliava nustebo, kad trečiafrontininkai ne literatūrą kurs, o triukšmą: „Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą – niekados“.(15)

       Sukeldami triukšmą, trečiafrontininkai pirmiausia norėjo atsiriboti nuo keturvėjininkų ir piūvininkų, o po to susikauti su dešiniaisiais, anot Borutos, „su popovščina“. Be to, svajojo tapti rašytojais internacionalistais.

       Kaip tyčia, dauguma kritikavusių pirmąjį žurnalo numerį siejo trečiafrontininkus su keturvėjininkais, vadino keturvėjininkų įpėdiniais, jų „nepaklusniais sūneliais“ ir pan. Iš tiesų, Trečio fronto manifestas-deklaracija daug kuo priminė keturvėjininkus. Itin įskaudino keturvėjininko A. Šimėno pasišaipymas iš Trečio fronto, o ypač iš vienos pirmame žurnalo numeryje panaudotos Korsako frazės: „Mes visi dar žali nesubrendėliai“. Nesubrendėliai, bet pasišovę visą Lietuvą mokyti! Raila davė atkirtį Šimėnui ištisu straipsniu sekančiame numeryje. Esą, su trečiafrontininkais „eina ateities gyvenimas“, trečiafrontininkai „pasiryžo žygiuoti su darbo masėm“. Jie yra karta, „kurios literatūrinis kelias ne įkyrėjusi, žalinga miesčioniškai romantinė, nei miesčioniškai ,futuristinė' menstruacija, – bet – aktyvizmas!“(16) Reikia pastebėti, kad aktyvizmas Lietuvoje nebuvo trečiafrontininkų išradimas. Jau 1922 m. K. Binkis, sugrįžęs iš Berlyno, skaitė paskaitą „Aktyvizmas ir menas“. Aktyvizmą skelbė, tik kiek kitais žodžiais, Keturių vėjų pranašas (1922).

       Kitas trečiafrontininkų nusivylimas: tikrasis priešas-dešinieji, kaip tyčia, ilgokai tylėjo. 1930 m. pavasarį Šimkus, laiške E. Skujeniekui net nuogąstavo: „einame skersai ir išilgai savo Lietuvą. Gal ir nusibos pagaliau, jei niekur rimto priešo nesurasime. Bet priešų yra. Ir rimtų. Tik jie moka slėptis“.(17) Trečiam žurnalo numeriui pasirodžius, pagaliau dešiniųjų žurnalas Židinys, redaguojamas V. Mykolaičio-Putino, prabilo, kad Trečias frontas „nėra grynosios literatūros srovė“, nes daugiau rūpinasi „marksizmu ir socializmu“. „Kadangi Lietuvoje jis neturi realaus pagrindo – nėra nei kapitalistų, nei stambesnės buržuazijos, nėra su kuo kovoti, nėra prieš ką tą berną-proletarą pastatyti – tai daugiausia tenka religijai ir kunigams“.(18)

       Žurnalo Gaisų trečiafrontininkai pradžioje neskaitė rimtu priešu, bet smarkiai apsigavo. Gaisų redaktorius K. Puida, recenzuodamas Trečio fronto pirmą numerį, pareiškė, kad „bolševizmo šmugelio po meno priedanga suprasti nenorim“.(19) Pasipiktinę trečiafrontininkai sumanė nubausti – ėmėsi žygių Puidą patraukti trečiųjų teisman, bet kuo toliau, tuo daugiau Trečiam frontui proletarėjant, nebebuvo pagrindo stoti į teismą. Labiausiai trečiafrontininkus įskaudino Herbačiausko, pradžioje numatyto net į Trečio fronto bendradarbius, Gaisuose herbačiauskiška kritika:

       Raila išspausdino ilgą straipsnį, iškoneveikdamas Herbačiauską.

       Svajodami tapti internacionalistais, trečiafrontininkai kurį laiką susirašinėjo su kairiaisiais latvių literatais ir planavo steigti Pabaltijo internacionalą ir trikalbį žurnalą. Tačiau 1931 m. rudenį, kaip pamatysime vėliau, panūdo išeiti dar į platesnius vandenis – prisijungti prie Tarptautinės revoliucinės rašytojų sąjungos, kurios centras buvo Maskvoje.

____________
       ¹ „Mes pasiryžom“, Trečias frontas, 1930, Nr. 1, p. 1.
       ² A. Ragaila, „Proletarinės literatūros prasiveržimas“, Trečias frontas, 1931, Nr. 5, p. 31. Leopoldas L. Averbachas (1903-1939), kritikas, redaktorius, RAPP'o generalinis sekretorius (1926-1932). Faktinai jis buvo sovietinės rusų literatūros diktatorius.
       ³ Kazys Boruta, Drauge su draugais (K. Borutos raštų serija, t. 10), 1976, p. 75.
       ⁴ Ibid., p. 80.
       ⁵ A. Biliūnas, H. Blazas, K. Boruta, Butkų Juzė, P. Čiurlys, P. Cvirka, K. Jakubėnas, K. Kiela, K. Korsakas, V. Montvila, P. Morkūnas, B. Raila, J. Šimkus, A. Venclova.
       ⁶ Jonas Šimkus, Apie žmones, įvykius ir save, 1971, p. 96.
       ⁷ Pr. D., „Pirmasis marksistinės kritikos tomas“, Kultūra, 1932, Nr. 8-9, p. 477.
       ⁸ Citata paimta iš Vytauto Galinio knygos Naujos kryptys lietuvių literatūroje, 1974, p. 430.
       ⁹ Literatūra ir kalba, t. XV, vyr. red. K. Korsakas, 1978, p. 220. 1930.XII.19 Korsako laiškas Venclovai.
       ¹⁰ Ibid., p. 238.
       ¹¹ Salomėja Nėris, Raštai, t. 3, 1957, p. 446.
       ¹² Jonas, Aistis, „Trečiafrontininkų pūslė “, Draugas, 1965.X.23, p. 1, 3.
       ¹³ Trečias frontas, Nr. 1, p. 3.
       ¹⁴ J. Tysliava, „Futurizmas ir mašinizmas“, Lietuvos aidas, 1930.1.24.
       ¹⁵ Ibid.
       ¹⁶ Bronys Raila. „Kritikai iš literatūrinio liūno“. Trečias frontas, Nr. 2. p. 32.
       ¹⁷ J. Šimkus. Apie žmones, įvykius ir save, p. 214. Korsakas taip pat rašė Šimkui (1930.VI.I). kad „būtų verčiau spaudoj viešai iššifruoti tą katalikų tylos boikotą.“ Literatūra ir kalba. XV. p. 201.
       ¹⁸ Židinys, 1931, Nr. 2, p. 211.
       ¹⁹ Gaisai, 1930. Nr. 2, p. 192.
       ²⁰ J. A. Herbačiauskas, „Rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas?“, Gaisai, 1930. Nr. 4. p. 366.

       „METMENYS“, 1982, Nr. 44.

       Pradžia. Skaityti tęsinį.