Prie keturvėjininkų „prilipdavo“ įvairūs asmenys. Vieni jiems patiems „būdavo malonūs ir naudingi dėl savo dvasinių savybių“, kiti, sakykim, Kauno apskrities viršininkas Pranas Morkus – tiesiog naudingi.
Architektas Vladas Dubeneckis ir režisierius Borisas Dauguvietis priklausė prie maloniųjų. V. Dubeneckis – Petrapilio meno akademijos auklėtinis, eruditas provincialiame Kaune, suprantama, „smilko“. „Nuolatos buvo pilnas keisčiausių idėjų ir sumanymų. <...> vieną kartą jis mums pareiškė, kad turi surinkęs keturių dešimtų romanų temas ir pavadinimus. <...> tais laikais jau gyveno atsiminimais, greičiausia maža beskaitė. <...> Dubeneckis tik retkarčiais keturvėjininkų tarpe pasirodydavo. Užtat Dauguvietis ilgus metus bendravo su visais keturiavėjininkais ir ypatingai su Binkiu. Teatralas iki gilumos dūšios, nuolatos būdavo paskendęs vaidyboje. Jis vis svajodavo, kad kada nors pats parašys savo originalų veikalą. <...> jo ambicija toliau nesiekdavo, kaip tik atvaizduoti savo santykius su moterimis. <...> girdi, norįs padaryti scenos veikalą vardu – „Septynios moterys ir aš“ (1).
V. Galdikas – „ištikimas keturvėjininkų simpatikas daugelį metų“ (2). Nupiešė „Keturių vėjų pranašui“ viršelį. Labai mėgo smarkesnius keturvėjininkų išsireiškimus – tokius kaip: „blauzdos kaip burokai“, „mano dalgio rankavėtas / suspaustas sąvaržos ir / kietas“ (J. Žlabio-Žengės), „šiąnakt calūnus tau atsagstysiu“, „geriau būtų kokį kaliošą, / negu tave, išvalkiota telyčia“ (T. Tilvyčio) ir panašius.
Dažnas „paldienykų“ svečias būdavo aktorius Stasys Pilka, mėgstamas „gausių“ draugų ir „visokios rūšies“ pažįstamų „dėl jo nuolatinio optimistinio ir pastovaus humoro, dėl jo šilto ir draugiško būdo“. „Pilka Kaune turėjo bene geriausią meno ir literatūros, o ypatingai teatro klausimais, biblioteką“, kuri „ne taip sau dulkėjo lentynose ar spintose, bet buvo perskaityta ir net kartais pastudijuota“ (3).
„Paldienykuos“ dalyvauti „būtinai panoro“ ir Kauno apskrities viršininkas P. Morkus, žavėjęsis, „kaip ir daugelis to meto viršininkų“, poeto laurais. (Eilėraščius taip pat rašė Juozas Mikuckis – Kauno komendantas ir Zubrickas-Turčinskis – Valstybės kontrolierius.) P. Morkus į „paldienykus“ pateko „per Binkio nuolaidumą“; „vis rengėsi ir neprisirengė išleisti savo knygutę, kurią buvo suprojektavęs pavadinti „Mostai“. Jis, vargšas, pats nežinojo, kaip būdingas jam tasai pavadinimas. Mostai ir tiek...“ Pirmame „Keturių vėjų“ numery išspausdinta matyt, autoriui pradžiuginti keletas jo eilėraščių: „Jaunatvės siutyba“ („Ūžkit, vyrai, siuskit, bobos“ ir t. t.) ir „Berno kerštas“.
Į „paldienykus“ labai norėjo patekti ir Liudas Gira, Binkio kaimynas, tik K. Binkis jo „neįsileido“. J. Petrėnas buvo nuolaidesnis, sakydavo, „dul dul dūdelė“ „nepajėgs nieko pikta padaryti“. L. Girą protegavo, matyt, dėl to, kad šis rūpinosi jo paleidimu iš karo tarnybos – „darė vizitus“ krašto apsaugos ministrui (4). J. Petrėnas, dėkingas L. Girai už šias pastangas, įteikė jam pirmą „Keturių vėjų“ numerį su dedikacija (5). Kolegiškai, kaip žurnalistai, bendradarbiavo jiedu su L. Gira ir vėliau, o K. Binkis, vargo metais Vilniuje tvarkęs asmeninį L.Giros archyvą, pažinęs jį iš dienoraščių, užrašų knygučių kaip itin netvarkingą, smulkų, be polėkio, vaizduotės ir be ypatingų moralinių įsipareigojimų asmenį, tiesiog negalėjo L. Giros pakęsti.
Keturvėjininkams taip pat simpatizavo ir „senelis“ Vaižgantas. „Tumas-Vaižgantas buvo su mumis. Net pagarsėjusiam „Keturių vėjų“ teisme jis neatsistojo kaltintojų pusėje, pasilikdamas tik šio teismo referentu. <...> Jeigu Mickevičiaus slėnyje Tumas išeidavo su breviorium, turėdamas kunigišką tikslą pasimelsti ir kartu pakvėpuoti grynu oru, tai mus pamatęs Tumas breviorių pasikiša, būdavo, po pažastim, užmiršta savo poterius ir pradeda ilgą pašnekesį. Taip vieną kartą Tumas, vos pasisveikinęs, nusispjovė: – Eikit jūs peklon. Per jus nukentėjau. O buvo taip, kad „Keturi vėjai“ išleido vieno savo ištikimųjų dalyvių Salio Šemerio poezijos knygutę vardu „Granata krūtinėje“. Tumas paskaitė ir sau artimame laikraštyje parašė recenziją, kiek autorių pabardamas, bet ir palankiai jį paskatindamas, nepiktžodžiaudamas. Tumas-Vaižgantas: – Užeinu pas Jakštą-Dambrauską. Žiūriu, nesisveikina, visas įširdęs, net kalbėt su manim nenori. Aš klausiu: – Broli Aleksandrai, kas pasidarė? O jis man tiesiai: – Broli Juozapai, tu iš proto išsikraustei. Aš jį klausiu: – Ką gi aš pikto padariau? O jis šaukia: – Nugi pagalvok, kunigas esi, tai kaip tu palankią recenziją galėjai parašyt apie futuristą Šemerį? Aš dar norėjau aiškintis, o Jakštas atkerta, jeigu pats nesupranti, klaupkis prieš Dievo Motiną, melskis, ji tau pasakys. Čia Tumas trumpai patyli, o paskui saviškai greitakalbiškai pastebi: – Klaupiaus, meldžiaus ir nieko nepasakė“.
„Granata krūtinėj“, išleista autoriaus lėšomis ir J. Petrėno pastangomis 1924 m. spalio mėnesį, buvo pirma fiktyvios „Keturių vėjų“ leidyklos knyga; sukėlusi negirdėtą iki tol Lietuvoje ažiotažą, ji buvo puiki reklama keturvėjininkams. Oficiozas „Lietuva“ (rugsėjo 27) „Granatą krūtinėj“ išvadino literatūros šiukšlėmis, chaosu, beprotišku vaizdu, paleistuve, purvu, melu, smarve, šuns lakalu, prostitučių „nastolnaja knyga“, psichine patikrintina nesveikata; autorius esąs klejojantis, trūksta jam šulo, esąs genijaus maniakas; tame rinkinyje nerasi žmoniškų cituotinų vietų, pakenčiamų minčių. Išmintingesni į sensaciją reagavo santūriai. Jurgis Baltrušaitis, pavyzdžiui, autoriui sakęs: „Jūs rašot zdorovo i serdito“. Vaižgantas (kunigas!) knygą netgi pagyrė: „Iš Salio Šemerio, jei jis nusiims blozno peruką, galima daug ko rimta laukti“ (6). (Vaižgantas S. Šemerį mėgo už jo drovų būdą, sveiką gyvenseną: nerūkė, beveik negėrė alkoholio, nesilankydavo Konrado kavinėje, nes ten nuolat „būdavo prirūkyta“; tarp keturvėjininkų buvo „lyg tas Vydūno komedijos „Jonuks, mergų bijąs!“).
Vaižgantas straipsnyje „Literatūrinio teismo dėlei“ „Keturis vėjus“ kvietė „rimtai“ pasiaiškinti – atsakyti į visus pateiktus klausimus (keturvėjininkų išėjimas iš salės teisme (7) jį užgavo). „Į tas ir panašias paklausas „Keturi vėjai“ turėtų rimtai ir daiktiškai atsakyti; neprisimesdami „jurodivymi“, nepasiųsdami rimtųjų savo oponentų į Čipurino kabaretą (8) (Petrėnas Bičiūną), jei nori, kad naujas menas sparčiai pažengtų Lietuvoje, nors Italijoje ir Rusijoje jis bankrutųoja“. „Keturi vėjai“ atsakė – „daiktiškai“ – į visus eksperto Tumo pateiktus klausimus. Pavyzdžiui: „Ar bolševikų proletkultas tinka šių dienų lietuviui ir Lietuvai?“ – „Ne, netinka“; „Ar tikrai menas nėra reikalingas grožio ir tiesos? “ – „Menas turi savąjį grožį ir savąją tiesą“; „Ar įkvėpimą, tą „seną menininkams kenksmingą prietarą, atstos geležinė valia išmokti valdyti žodį ir iš to susidarys tikrasis menas, geresnis už senąjį, įkvėptinį?“ – „Vienu įkvėpimu jau dabar niekas nebesiverčia. Ateity tuo mažiau jo reikės“ (9).
Dešinieji – Vaižgantas, A. Jakštas, V. Blčiūnas, J. Grinius, V. Gustainis – keturvėjininkus laikė proletkulto tarnais, bolševizmo apaštalais. Pavyzdžiui, V. Gustainis, „Lietuvos“ publicistas, „įžiūrėjo „Keturių vėjų“ pavojų ne tik „menui ir grožiui“, bet pačiai mūsų konstitucijos numatytai socialinei santvarkai“ (10). (Atrodo, nesuprato juokų. Į keturvėjininkų šūkį – „Visa literatūros valdžia „Keturių vėjų“ taryboms!“ – adekvačiai sureagavo „jaunuolių kuopa“ iš provincijos: „Sudarėm „Keturių vėjų“ Tarybą. Laukiam instrukcijų, su kuo grumtis“ (11).) Keturvėjininkai, kaip visi avangardistai, buvo kairieji, tačiau su „proletkulto“ atstovais neturėjo nieko bendro. Atsiribojo tiek nuo kairės, tiek nuo dešinės – ideologiškai angažuotų stovyklų. „Kibirkštis“ pagerbė, – referuojama antram „Keturių vėjų“ numery, – „Keturis vėjus“ net penketu straipsnių ir smulkmenomis. Rašė ten M. Beržas ir kiti medžiai... Visi šie augmenijos atstovai nieku nesiskiria nuo [„Lietuvos“] žmonių... Ypač praloto A. Jakšto meno principai veik visai supuola su komunistiniais. Jakštas turi dievą – Mickevičius Kapsukas turi ne mažesnį. Jie abu baisiai tikinti žmonės. Jakštas turi savo parapijonis, Kapsukas turi savo. Ir jie abu savo parapijonims sako: mūsų dievas yra absoliutine grožybė – ir kas ne jo šlovei – tai tas ne menas. Nesvarbu forma – svarbu daugiau „minčių prakilniųjų“. <...> Lietuvos jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonizuoja su komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj – visur vienodos“ (12). Keturvėjininkų laikysena buvo neaiški ir priešingai stovyklai – kairiesiems:. „Ar jie kairieji, ar buržuaziniai rašytojai, ar jie paprasti kasdieniški miesčionys, ar miesčioniškos dvasios priešai – argi jie pagaliau žino patys. <...> Jokios aiškesnės vedamosios minties“ (13),– rašė anuomet laiške K. Borutai bandęs prie keturvėjininkų pritapti (dalyvavo viename jų literatūros vakare), bet neradęs jokios bendros kalbos A. Venclova. Būsimieji trečiafrontininkai taip pat norėjo kokiu nors būdu pasireikšti ir maištauti, bet nelabai žinbjo kaip; jie net nesuprato radikalios „Keturių vėjų“ kovos su dekadentizmu, simbolizmu ir romantizmu; buvo įsteigę leidyklą „kokčiu“ keturvėjininkams vardu „Žalia vėtra“. Kas tai per „Žalia vėtra“? Ar ne geriau būtų „Mėlynas dvelkimas“? – klausė A. Venclovos K. Binkis (14)
Svarbus tarpukario kultūros bruožas – teatrališkumas. Surežisuoti vieši menininkų, inteligentų ir mokslininkų disputai modernizmo, romantizmo, spaudos, madų bei kitomis temomis – vadinamieji „teismai“ – tarpukario Lietuvoje buvo įprasti kultūrinio gyvenimo renginiai. „Keturių vėjų“ teismas Universiteto rūmų didžiojoje salėje – bene pirmoji tokio pobūdžio akcija. Teismą organizavo Literatų sekcija. Keletas ano įsimintino vakaro paliudijimų:
Prisirinko studentų pilna salė (nežiūrint, kad įėjimas buvo apmokamas), apsėdo ne tik suolus, bet ir langus, pristojo praėjimuose, o kurie netilpo į salę, susikimšo koridoriuje prie atvirųdurų. Tie, kurie netilpo ir koridoriuje prie durų, susigrūdo ant laiptų.
Ant salės pakylos už vidurinio stalo susėdo teismas – pirmininkas, profesorius Mykolas Biržiška ir nariai: docentas Vladas Dubas ir docentas Pranas Augustaitis.
Iš teismo stalo galo atsisėdo teismo ekspertas, docentas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Iš vienos pusės prie paruošto stalo susėdo kaltintojas Henrikas Blazas, o iš kitos pusės gynėjai Petras Juodelis ir Juozas Baldauskas su pundu knygų bei žurnalų.
Studentams Blazui ir Baldauskui pondievas nepagailėjo iškalbingumo dovanos <...> ir iš abiejų burnų biro žodžiai, kaip nuo atvirkščios šiupelės žirniai.
Štai keturvėjininkų priešaky įžengia Kazys Binkis. Savo paniurusį žvilgsnį nežymiai nukreipia į prisikimšusią ir šurmuliuojančią salę, į jaunus veidus, lyg didžiuodamasis, kad per penkerius metus išleisti vos trys „Keturių vėjų“ numeriai ir kvieslys, o kiek turi... pritarėjų. Lyg jausdamas savo didelį svorį šiame literatūriniame sąjūdyje, vis dėlto galvos aukščiau nepakėlęs, atsisėda į nurodytą vietą.
Paskui Binkį žengia Petrėnas-Tarulis, aukščiau galvą pakėlęs, rimtai, išdidžiai ir karingai nusiteikęs.
Už Petrėno-Tarulio girdisi kariškas žingsnis, su pentinų džerškesiu įšvytuoja raudonos kelnės ir trumpas husariškas frenčius, o iš jo iškilusi husarų karininko Žlabio (literatūroje žinomo Juozo Žengės) galva. Tartum pajutęs studenčių stiprius žvilgsnius, Juozas Žlabys-Žengė nedrąsiai akimis [apžvelgė] labai gausią auditoriją ir, kaip pridera išsilavinusiam ir kultūringam karininkui, oriai atsisėdo greta kitų keturvėjininkų.
Teofilio Tilvyčio ne tik galva pakilus į viršų, bet ir plaukų garbanos, o lūpose nežymi ironiška šypsena tartum sakyte sako: „Kas jūs prieš mane? Kiekvieną sąmojingais žodžiais galiu sutaršytii. Juk aš „Trijų grenadierių“ knygos autorius.
(Tilvytį tuo laiku besimokančios jaunuomenės tarpe išpopuliarino jo parašyta trumpa parodijų knygutė „Trys grenadieriai“ apie J. A. Herbačiauską, F. Kiršą ir J. Tysliavą.)
Nei A. Šimėnas, nei kiti keturvėjininkai, dalyvavę tą vakarą literatūros teisme, kažkodėl neatkreipė mano dėmesio.
Po eksperto Tumo-Vaižganto, kaltintojo Blazo bei gynėjų Juodelio ir Baldausko kalbų išdidžiai pakilo Petrėnas-Tarulis, kaip „Keturių vėjų“ įgaliotinis, ir, užengęs ant pakylos, šone teismo atsistojęs, beveik su ironija puolė profesorius literatus, po to įmantriais žodžiais malė visus, kurie drįso šioje salėje ar anksčiau spaudoje pasisakyti prieš „Keturis vėjus“.
Petrėnas-Tarulis, parodęs ranka į salės perpildymą jaunuomene, išdidžiai užakcentavo, kad niekas negali neigti „Keturių vėjų“ įtakos naujame, gaiviame lietuvių literatūros sąjūdyje. Baigdamas kalbą, pakeltu balsu prašė teisti, apkaltinti, pasmerkti...
Taręs „Mes baigiam savo kaltinamųjų žodį šauksmu: Lai gyvuoja jūsų smerkiami vis dėlto daugiau ir daugiau mylimi Keturi vėjai!“, Petrėnas-Tarulis demonstratyviai pasisuko ir išėjo iš salės, o paskui jį ir visi pakilę keturvėjininkai“ (15).
Buvęs tą vakarą salėje Jonas Šimkus dienoraštyje (1927. XII. 10) užrašė:
Vakare buvau ,,4 vėjų“ teisme universiteto salėj. Gana įdomu. Kaltino studentas Blazas ir gynė Juodelis ir dar vienas. Salė buvo pilnutėlė. Vis tik nors gana daug ir neblogai kalbėjo jauninkiai, bet būtų buvę įdomu, kad senesnieji: Dubas, Biržiška, Sruoga, Tumas būtų kalbėję. Paskiau Tarulis už kaltinamuosius atsakė. Atsakė išdidžiai ir pasitikinčiai. Nuo kalčių neatsižadėjo ir toliau. Ir pasigyrė savo atliktais darbais (16).
Pats J. Petrėnas-Tarulis, kalboje laidojant J. Tysliavą, prisiminė:
Teismas buvo savotiškas, nes jo pareigūnai susipainiojo, gynėjas mus kaltino, o prokuroras mėgino šiaip taip teisinti (17).
Ekspertas doc. J. Tumas:
...vėjavaikis Petrėnas nebežinojo, katrieji jį labiau kaltino, katrieji teisino: prokuroras Blazas daugiur įrodinėjo „Keturių vėjų“ gerumus, o advokatas Baldauskas „Keturius vėjus“ smerkė, kam neparodo idėjingumo.
Teisėjais buvo tyčia parinkti docentai Dubas ir Augustaitis: jie lietuvių literatūra neužsiima ir niekados nėra pareiškę savo nusistatymo už ar prieš kurį jos dalyką (18).
Keturvėjininkų literatūros vakarai vykdavo sausakimšose salėse, užtrukdavo iki vidurnakčio ir baigdavosi ovacijomis. J. Petrėnas kalbėdavo apie naująjį meną, K. Binkis jį papildydavo ir vesdavo vakarą. Į auditorijos klausimus, kišenėje žodžio neieškodamas, atsakinėdavo daugiausia J. Petrėnas. A. Miškinis prisimena: „1927 metų rudenį buvo „Keturių vėjų“ literatūros vakaras. Augustinas Gricius skaitė apysakos ištrauką, kaip šiandien atsimenu, apie medkirtį Bertašių („Bertašiaus dienos“). Mes, jaunikliai, paklausėme tada vieną „Keturių vėjų“ aktyvistų Petrėną-Tarulį: – Kaip čia dabar išeina, kur Griciaus futurizmas? Į klausimą atsakyti, matyt, buvo nelengva. Atsakinėjo išsisukinėdamas: – Na gal čia nei marinetiško, nei majakovskiško futurizmo nė nėra. Bet yra, kaip pastebėjote, naujumas. Nėra to praskiesto peizažo, nėra saldumynų... Va, ateina Bertašius – tėpt, tėpt kirviu, ir iš karto išeina kūryba“ (19). Keturvėjininkai su auditorija bendraudavo ir poeziją skaitydavo kitaip nei Lietuvoje buvo įprasta. B. Raila apie J. Žlabio „Baltąją litaniją“, skaitomą A. Rimydžio: „Ne deklamavo pakeltu balsu, kaip mes gimnazijose buvome mokomi, bet ramiai, kažkaip nerūpestingai kalbėjo. <...> Tatai klausyti man tada buvo kažkas nauja, labai neįprasta, įspūdinga. Dėl to, kad tai buvo dar Maironio klasikinės patriotinės tematikos laikais“ (20). Poeziją dažniausiai skaitydavo A. Rimydis ir T. Tilvytis (kaip geriausi, artistiškiausi scenoje), kartais – aktoriai (K. Dineika, S. Pilka, A. Vanagaitis). Labai įtaigiai savo eiles deklamuodavo J. Tysliava.
Po triukšmingos, aktyvios „Keturių vėjų“ veiklos literatūros vakarai ir „teismai“ Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu: „Kai „4 vėjai“ praskyrė kelią, na ir pasipylė literatūros vakarai. Studentai, buhalteriai, korporantai, liaudininkai, krikščionys demokratai – visi <...> ruošia literatūros vakarus“ (21). Tačiau keturvėjininkų triumfo pakartoti niekam iš jų nepavyko. 1929 m. kovo 3 d. toje pačioje Universiteto salėje, kurioje daugiau nei prieš metus buvo „teisiami“ „Keturi vėjai“, romantizmo teismą inscenizavo būsimoji trečiafrontininkų grupė: „...viskas buvo sujaukta į vieną krūvą – ir XIX a. literatūriniai sąjūdžiai, ir mūsų laikų grafomanų poezija, ir Vinco Krėvės istoriniai veikalai, ir Maironio epigonai, vėl mėginą dainuoti, kas jau seniai išdainuota. Ginčai išėjo labai palaidi, jų objektas buvo neapibrėžtas ir nelabai aiškus. Kiekvienas dėstė, kas jam atėjo į galvą arba, geriau sakant, kas kokių buvo nusistatymų“. Tumas-Vaižgantas, gerai užkandęs „Božegraikoj“ (22), „jaunikliams“ pareiškė: „Organizacija prasta, panie... Ir kaip tu tą romantizmą pasmerksi, kad jis, panie, visur reikalingas...“ (23)
J. Petrėno kaip ir K. Binkio galvoje nuolat gimdavo įvairios idėjos, projektai, kurių tiek vienas, tiek kitas tik mažą dalį įgyvendindavo. Dar 1924 m. vasarį J. Petrėnas siūlė L. Girai prisidėti prie jo ir pašto tarnautojo Balčiūno steigiamo radijo kooperatyvo: „Buvo pas mane Petrėnas su oro pašto [tarnautoju] Balčiūnu <...>. Su keista, man visai netikėta propozicija prisidėti prie jų steigiamo radiokooperatyvo. Kad ėmė viens per kitą kalbėti apie radio ateitį, naudingumą ir t. t. Nori sudaryt b-vę, gauti monopolį, statyti radio stotį ir t. t. Aš galėsiąs būti naudingas savo vardu, savo plunksna ir t. t., ir t. t. Iš tikrųjų, rado ką! Žinoma, pasakiau nei šį, nei tą: padėsiu kuo galėsiu, jei galėsiu“ (24). Šis ambicingas „radio“ projektas jaunuoliui be visuomeninės padėties ir kapitalo tuomet buvo, suprantama, utopinis. Radijo stotis – brezentu dengta palapinė Ąžuolyno kalne – atsirado po trejų metų. 1926 m. gruodžio 9 d. keturvėjininkai K. Binkis, J. Petrėnas, T. Tilvytis, J. Žlabys-Žengė kartu su draugais aktoriais, B. Dauguviečiu ir K. Dineika dalyvavo ką tik pradėjusios veikti radijo stoties pirmojoje literatūrinėje programoje – „Poezo – koncerte“ (25), kurio buvo galima klausytis per Lietuvos radijo imtuvus. Euforija buvo beveik tokia pati kaip 1922 m. vasario 16 d., išėjus į Kauno gatves su „Pranašu“. „Tenai pakalnėje pasilieka Kaunas su savo biurgerio skrandžiu ir siela ir su visa biurgeriška nuotaika ir su visais kitais biurgerio atributais. Kai atsimeni ir palygini – tegu juos dievai gelbsti. O čia ant kalno revoliucija, pergalė, laimė, žinia, mintys, meilė visai Lietuvai ir visam pasauliui“ (26), – prisiminė aną dieną J. Žlabys-Žengė. Binkis į klausytojus kreipėsi ekspromtu: „Tegyvuoja radijo imtuvai ir paleistuvai!“ Po trumpos jo prakalbos J. Petrėnas kalbėjo apie „naująjį meną“, drauge pasidžiaugdamas ir technikos naujove:
Alio! Gerbiami radio klausytojai. Turiu garbės pirmas iš čia kalbėti apie meną.
Radio atėjo į mūsų gyvenimą ir stebuklingu būdu jį keičia. Radio nepaprastai griežtai puolė mūsų senojo gyvenimo formas. Daug ką, kas praeityje mums buvo būtinai reikalinga, radio atmes, panaikins. Radio daro kitonišką, šimtą kartų įdomesnį gyvenimą! Radio stebuklai vos užuomazgoje. Mūsų ateitis, mes tikim, pilna radio – nelauktų įdomybių. Radio – grynai šio amžiaus padarinys. Radio – nauja epocha žmonių gyvenime.
Todėl suprantama, kad „Keturi vėjai“ – moderniųjų literatų grupė, pirmieji lietuvių menininkų tarpe kreipiamės prie radio, kad paskelbtume savo mintis, kad parodytume jums, tolimieji, po visas mūsų krašto vietas išsklaidyti klausytojai, savo darbų linkmę. Jums, kurie vienu kartu įvairiose tolimose vietose girdit šiuos mano žodžius, aš noriu trumpai pranešti apie naująjį meną.
Pirmieji naujojo meno žingsniai buvo pakrikštyti futurizmu. Italijos menininkas Marinetti garsiuoju savo naujos estetikos manifestu šiam judėjimui davė pradžią. Buvo paskelbtas karas klasikams – genijams, kurie savo didybe pripildė Italijos orą, kurie savo majestotingumu slėgė gyvuosius. Vėliau gyvenantieji, Marinetti manifesto laikais, galėjo tik šildytis mirusiųjų genijų garbės spindulių atokaitoje, – juos sekti, juos pamėgdžioti ir, žinoma, niekados jų milžiniškų aukštybių nepasiekti. <...> Taip, kaip dirbo anuomet, dabar nebegalima kurti, – suprato Marinetti. Ir visu jam charakteringu griežtumu paskelbė obalsį: gyvenimas gyviesiems, bet ne mirusiems, nors jie būtų ir didi žmonės. Darykime meną atatinkantį šiems laikams. Kiekviena epocha turi palikti savo atspindį mene. Šis šauksmas taip sutapo su visų kultūringųjų žmonių nusiteikimu, kad tuojau sulaukė karšto pritarimo. Futurizmas tapo garsus. Jį pasekė visų kraštų jaunieji menininkai. Visose pasaulio vietose, pradedant Japonija, Amerika, Europos kraštais – ir Lietuvoje – rasit šio naujojo meno pasekėjų.
Bet ar pasiliko futurizmas toks pat, koks buvo pradžioje? Ne, jis griežtai keitėsi – įvairiuose kraštuose, įvairiose sąlygose įgaudavo įvairių atspalvių. Vokiečių naujojo meno šalininkai, vadinamieji ekspresionistai, žymiai skirias nuo savo draugų Prancūzijoje, rusų futuristai visai atskirą sudaro grupę: jie pasiskelbė norį tarnauti naujam krašto šeimininkui – proletariatui.
Nors įvairiuos kraštuos naujojo meno uždaviniai įvairiai suprantami, bet lengvai galima surasti bruožus, kurie visus naujojo meno šalininkus jungia į vieną šeimyną.
Pirmas visų troškimas – išreikšti šių dienų epochą, parodyt atatinkamom šiems laikams priemonėm charakteringus dabarčiai bruožus. Žinoma gi, kad kiekvienas amžius turi savąją estetiką, kuri tik jam vienam pilnai suprantama. Kas vienam amžiuj yra priimta – kitam dažnai atmetama. Tai turėdami galvoje, naujojo meno šalininkai, pasiremdami šių dienų gyvenimu, stengias pakeisti estetiką, kuri mene lig šiol buvo skolinta iš praeito amžiaus. Štai kodėl juos kartais bara už estetikos neigimą; bet tai neteisinga. Jie tik mene pakartoja tai, kas yra pačiam gyvenime.
Naujasis menas daro pastangų sukurti šių dienų stilių. Lig šiol vyravo praeitais amžiais sukurtas stilius. Visa statyba, pavyzdžiui, kvėpavo tik praeitų, senai atgyventų amžių barokais, gotika, renesansu. Tais laikais suprantami pagražinimai – portikai, kolonos – dažniausia dabarčiai nebe atitinka. Ir štai – ką gi mes matom. Žmonės, kurie neturėjo nieko bendra su „futuristais“, staiga pasinaudojo jų idėjom. Ar žinot, kad Prancūzijos pokarinės statybos žymioji dalis atliekama moderniam stiliuje? Stiliuje, kurį pasiūlė lig šiol pašiepiami futuristai. Patogumas, paprastumas, gyvenimo sąlygom tikslus pritaikymas, vengimas nebūtinai reikalingų pagražinimų – štai principai, kurie visus paviliojo. Ir kitaip, pasakysiu, negalėjo būti.
Poezijoje naujoji srovė ėjo tais pačiais takais. Stengės naujus žodžius, lig šiol nepoetiškus, įvesti į poetinę apyvartą. <...> Ypatingai svarbu, kad jie savo veikimą surišė su nauja augančia jėga, su demokratija, su darbo žmonėmis.. Dabar pasaulį valdyt atėjo naujos pajėgos. Griuvo ir baigia griūti carų ir karalių sostai. Darbo klasė stojo į kovą su maža žmonių saujele, kuri turi paglemžus didelę dalį turtų. Praeity didponiai, turtuoliai, pagaliau miesčionys, turėjo savąjį meną. <...>
Bendroje visų naujojo meno šalininkų šeimoje matome ir lietuvius, kurie susibūrė į „Keturių vėjų“ grupę. Mes jaučiamės tos milžiniškos šeimos nariais ir kartu su visais norime dirbti atskirų tautų sujungimo darbą. Juk naujųjų menininkų tarpe yra priimtas obalsis: pakanka skaldytis į atskiras grupeles, laikas jungtis į vieną pasaulinę šeimą. Štai kokie yra žymiausi naujojo meno bruožai. Tačiau nemanykit, kad naujajam menui galima nustatyti ilgesniam laikui maršrutą. Jis keltėsi, keičias ir galbūt ateity kitaip atrodys.
Pabaigoje noriu visų „Keturių vėjų“ dalyvių vardu pareikšti džiaugsmą, kuris lydi šiuos pirmuosius mūsų žingsnius naujam veikime. Mes tikim, kad, užuot spausdinus savo kūrinius, ateityje galėsime stačiai jums vienu metu visiems į jūsų tolimus namus pasiųsti savo gyvą žodį. Galbūt mūsų netrukus pasirodysią „Keturi vėjai“ jau netolimoje ateityje nebereikalaus spaustuvės pagalbos.
Šių dienų kultūra suteikė kitų tarpe ir šį stebuklą – radio!
Tad valio radio, valio gyvas visų girdimas žodis, kuris mus visus širdis širdin sujungia! (27)
Po šios J. Petrėno kalbos buvo skaitomi eilėraščiai – „naujasis menas“.
Paskutiniame, ketvirtame, numeryje keturvėjininkai gyrėsi išmokę „kultūringus“ žmones puikiai keiktis. Esą jų tikslas – iškelti sveiką „mužikišką“ instinktą ir atgaivinti tikrą lietuvišką dvasią – iš dalies pasiektas. Taip, iš dalies. 1934–1937 m. V. Krėvė (padedant B. Sruogai) išleido keturis lietuviškų patarlių ir priežodžių tomus. „Kultūringoji“ visuomenės dalis kai kuriais priežodžiais labai pasipiktino. Ypač – su žodžiu, įvardijančiu lytinį aktą. Medžiagą šiems lietuvių liaudies išminties tomams rinko V. Krėvės paprašyti Humanitarinio fakulteto studentai; pavyzdžiui, S. Nėris (tuo labai stebėjosi jos draugės), negalėjusi pakęsti riebių, lėkštų anekdotų. Nuo anų, keturvėjiškų, laikų praėjo kone ištisas amžius. Literatūrinėje kalboje šiandien, po gūdaus sovietmečio, įteisintas slengas, vartojami rusiški, angliški ir kitų kalbų keiksmažodžiai. Kalbininkai pagaliau, regis, suprato, kad beletristikoje vartotini visi žodžiai, kokiais tik yra šnekama. O vis dėlto... Priežodžiai su minėtu žodžiu neįtraukti į „Frazeologijos žodyną“, nėra šio žodžio ir „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“. (Bijomės savo kalbos?) Dabartiniai „akademikai“ (keturvėjininkų žargonu tariant) gėdijasi žodžio, kuris nebuvo tabu tokioms filologinio išprusimo ir kultūros figūroms kaip V Krėvė ir B. Sruoga!.
__________________
1 G u d a i t i s L . Permainų vėjai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 192.
2 Keturi vėjai. – Nr. 3. – P. 14.
3 P e t r ė n a s J . Stasys Pilka – rašytojų draugas. – LLTI BR. – F1 5968.
4 G i r a L . Dienoraščiai. – LLTI BR. – F13 1794. – L. 46.
5 G i r a L . Dienoraščiai. – LLTI BR. – F13 1796. – L. 16.
6 D o c . J . T u m a s . Mūsų naujaautoriai // Lietuvis. – 1924. – Nr. 2. – P. 11.
7 Gynybos būdą – teatrališką išėjimą iš teismo salės – „Keturių vėjų“ redaktorius pasirinko manydamas, jog nuolankumo pozicija (išklausant „akademikų“ skelbiamą nuosprendį) būtų avangardo / keturvėjininkų taikstymasis su „akademikų“ skelbiamu verdiktu – taigi pralaimėjimas. Mes nusikaltom prieš jūsų įstatymus. Mes <...> aiškiai nusimanydami, ką darom, sulaužėm, gerbiamieji akademikai, jūsų įstatymus. <...> Mes nenorėtume, kad teismas mus išteisintų <...> Mes baigiam savo kaltinamųjų žodį šauksmu: „Lai gyvuoja jūsų smerkiami ir vis dėlto daugiau ir daugiau mylimi KETURI VĖJAI!“ („Keturių vėjų teismas“ // Keturi vėjai. –Nr. 4. – P. 13). Atsakovu teismo išvakarėse J. Petrėnas siūlė būti K. Binkiui, bet jis atsisakė: „Juokingas dalykas, tu esi KV redaktorius, tu ir kalbėk“ (Juozo Petrėno laiškas Raimundui Samulevičiui. – 1978 m. balandžio 11 d. MLM 35052 ER2 1203).
8 „Čipurino kabaretas“ – vidutiniam visuomenės sluoksniui skirta nepuošni užeiga, kurioje rinkdavosi įvairaus plauko snobai. J. Petrėnas V. Bičiūną pasiuntė į minėtą kabaretą (neaušindamas ilgai burnos) vieno literatūros diskusijų vakaro Vilkolakio klube metu.
9 „Keturių vėjų“ dialogas su ekspertu doc. Tumu // Keturi vėjai. – Nr. 4. – P. 8–9.
10 Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas // Keturi vėjai. – Nr. 2. – P. 6.
11 Keturi vėjai. – Nr. 4. – P. 13.
12 Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas // Keturi vėjai. – Nr. 2. – P. 6.
13 A. Venclovos 1927 m. sausio 2 ir 22 d. laiškai K. Borutai // Literatūra ir menas. – 1974 rugpjūčio 24.
14 V e n c l o v a A . Jaunystės atradimas. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 67.
15 K i a u n ė B . Atsiminimai apie rašytojus. – LLTI BR. – F1 5806. – L. 81–83.
16 Š i m k u s J . Dienoraštis. – LLTI BR. – F 57 455.
17 Juozo Petrėno kalba, laidojant Tysliavą. – MLM R2 P32442.
18 D o c . J . T u m a s . Literatūrinio teismo dėlei // Lietuvis. – 1927. – Gruodžio 15.
19 M i š k i n i s A . Rinktiniai raštai. – T3. – Vilnius: Vaga, 1996. – P. 308.
20 R a i l a B . Nuo vakarykštės iki rytdienos. – Vilnius: Žurnalistika, 1996. – P. 269.
21 Keturi vėjai. – Nr. 4. – P. 13.
22 Ši kavinė taip vadinta dėl to, kad jos savininkas anksčiau vargonavo bažnyčioje.
23 V e n c l o v a A . Jaunystės atradimas. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 67.
24 G i r a L . Dienoraščiai. – LLTI BR. – F13 1796. – L. 36.
25 Ž g . J . „Keturi vėjai“ ties radijo magneto banga // Jaunoji Lietuva. – 1939/1940. – Nr. 1. – P. 423.
26 Ž e n g ė J . Kaip „Keturi vėjai“ užėmė radijo stotį // Literatūros naujienos. – 1936. – Nr. 14–15.
27 Keturi vėjai. – Nr. 2. – P. 8.
„Metai“, 2004, Nr. 7