Lietuvos filologai pripažįsta, kad kalbą, kuria ne jie vieni, fiologai, bet (kaip mano įsitikinta, o jų vadovėliškai patvirtinta):

       1° Poetai,
       2° Beletristai,
       3° Oratoriai,
       4° Kalbos specialistai ir mėgėjai (šitiems paskutiniems mes mažiau tikime).

       Bet kai reikia susidurti praktikoje, tai atrodo, kad kalbą (jau žmonių kalbos sukurtą), kuria tik vieni filologai. Kartais tenka susikirsti. Ir visai naturalu, nes man kito kolegos raštas atrodo, lyg rašytas bijant klaidų, pridaryti.

       Bet šiaip mes sutinkam. Jei kur viešoje spaudos aikštėje pasirodo ne pagal formą žodžiai, nors ir esu didelis laisvės šalininkas (gera prasme), bet sutinku suareštuoti žodžius. Kodėl, ponai žodžiai, taip vaikščiojat? Taigi, jei reikia pasirodyti su kilmininko uniforma, tai su kilmininko. Jei stiliaus filologija pareikalaus dar kitos formos, pvzd., tegu reikia vaizdumo, imaginio kilmininko, aš sutiksiu, aš tikrai ieškosiu tokios formos. Kitaip stilingai ir galvoti negalima

       Bet šiaip nepadorių pozų žodžiams reikia užkirsti kelią. (Juk vis dėlto bus pastabų!).

       Konstrukcijos atžvilgiu tas pats. Rusicizmai, polonizmai, germanizmai turi dingti! Reikia gryno lituanizmo!

       Tik pasimokykime iš paties rusicizmo pavyzdžių. Tiesa, bolševikai rūpinasi atitaisyti klaidas, bet jas apkaustę laiko mažiausia šimto metų tradicijos. Bet bolševikams, tur būt, tai nieko. Ten žodžių idiomų, įvairių sintaksės skolinių be galo, be krašto iš kitur. Imkime kaip pavyzdį garsius generolų parašus (pvzd., kad ir Kauno tvirtovės komendanto – 20 Didžiojo karo sukakties proga).

       Vokiečiai rašė:

              General von Kavallerie.

       Rusai rašė taip pat:

              General ot Kavaleriji.

       Lietuviai galėtų parašyti:

              Generolas nuo (iš) kavalerijos.

       Bet lietuviai ir rusai gali parašyti:

              Kavalerijos generolas!

       Todėl gryna žmonių kalba, ypatingai konstrukcijos, sintaksės atžvilgiu, ir anekdotų tyčia pripasakoja. Mes tuo atžvilgiu kiek laimingesni, kad tinkamu laiku susigriebėme. Bet dažnai jaučiame filologų susiskaldymą, filologų sukilimą, viens prieš kitą (nors aš abiejais atvejais, tiesos atžvilgiu nieko blogo nerandu) randame nuotykių, kurie mus stelbia kūrybiškai. Prieš tai turim protestuoti.

       Aš jau minėjau, kad filologai niekados nepadarys klaidų, nes taip rašo kaip geras mokinys diktuojamą diktantą. Jei kitas filologas įžiūrės klaidą – tai bus jo priešo klaidos! Bet užtat kur dinamikos jėga, kur nugrimzdusi statikos galia, kur kiti stilistikos stebūklai, efektai?

       ,,Dangus graži stilistika“ – šūkavo kažkoks poetas. Čia, žinoma, prikibtų kritikai, (kurie labai dažnai daug nesąmonių pripasakoja, kurie ieško savo ,,aš“ išreikšti savo intelekto lygiu, bet ne išreikšti kūrybą bendru mąstu), o taip pat filologai. Bet aš šituo atveju stovėčiau ramiai ir nieko nedaryčiau. Bet jei pamatyčiau, kad gali pridaryti kvailybių, nesąmonių viens kitam – įsimaišyčiau ir nuraminčiau kaip turi būti.

       Mielos filologės ir filologai, kas kalbos filosofija, kas yra kalbos imago – stilistika jau mums mokyklos priemoksly kalbėjo Victoras Hugo:

              Style – c'est l'home.

       Mes darėme savo. pastabas ir is vadas:

              Stilius – išklerusi boba.
              Stilius – merglaužys bernas.
              Stilius – patrakusi merga (iš pasakos).
              Stilius – laisvas kūrėjas.

       Taigi prieš stilių, prieš imago, prieš perspektyvą negalime eit. Ypatingai mes lietuviai, kurie viso to tiek daug savo kauluose, kraujuje, smegenyse ir pagaliau dūšioje turim.

       Aš čia dar turiu papasakoti vieną kriminališką nuotykį. Kitą kartą sėdžiu prie radio, kaip prieš išpažinties langelį ir klausau ex radio officio lituanicizmo. Šiaip ar taip įdomu kaip visuomenė atitaisoma arba šiaip ar taip įdomu kaip kuris profesorius nušneka.

       Ir, va, atbanguoja visas magnetiškas sakinys:

       Brazilijoje gražią laimę sukūrsiu.

       Aš jau, kaip imažinizmo perkrikštas (žinoma, kiekiu!) po Atlanto mėlynas sutemas mačiau, kaip šitas lietuviškas bernas kūria laimę:

       Ūgi, va, šitaip, o tai taip:

       1°. Lietuviškais kaulais, lietuviškais raumenim ir pagaliau lietuviškom rankom – pajėgiška pusė.
       2°. Kurs laimę, kaip ilgesio stelbiamas prie Lietuvos pamotės – psichiška pusė.
       3°. Vogs mergas, dainuos dainas, šoks suktinį su arkliu ir viens pats, mes lasso – meiliška, karmeniška pusė.
       4°. Bus banditas, kaip Delingeris ir kiti, bus gangstreiteris ir t.t.
       5°. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

       Bet radio banga atnešė liūdną žinią:

       ,,paimkite pieštukus ir užbraukite    s u k ū r s i u, o parašykite   a t r a s i u.

       Magnetas mane atstūmė. Smurtas prieš pačią prigimtį prieš vaizdą, prieš akciją, prieš gyvenimo aktyvą. Sako, lietuviai sako ,,l a i m ę   a t r a s i u“. Taip, bet šiandien reikia metaforos. Tai turi būti pabrėžta ir sociališkai, ne vien kūrybiškai.

       Ar be gra dabar atrasti laimę, kaip seną lepšę.    A t r a s i u, kaip lituanizmas tiks kitoje vietoje.
       Taigi ,,in flagranti“, ponios ir ponai!

       Bet mano santykiai, aspiracijos ir aliuzijos pasilieka tie patys – kas pagal ne lietuvišką formą – areštuosime būtinai! Bet prie kūrybišką nuotaiką, prieš stilistiką reikia susivaldyti!