tekstai.lt

Ernesta Juknytė. Voratinkliais apsigobę eilėraščiai


b_120_187_16777215_0___txt_images_stories_voratink.jpg       Jurgita Butkytė. VORATINKLIAIS APSIGOBUSIOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 95 p.

       Anglų literatūrologas George'as Steineris knygoje „Tikrosios esatys“ rašydamas apie mūsų susitikimą su meno kūriniu akcentavo itin svarbų to susitikimo aspektą – atsakomybę tam, su kuo susitinku: įsiklausant, įsižiūrint, atmetus visas prielaidas bei asmenines nuostatas reikia leisti kalbėti pačiam kūriniui kaip atskiram, unikaliam fenomenui. Skaitydama pirmąją J. Butkytės eilėraščių knygą „Voratinkliais apsigobusios“, šiuos G. Steinerio svarstymus prisiminiau neatsitiktinai. Įmantrus, retsykiais manieringas, griežtos sintaksės nesuvaržytas kalbėjimas, kartais, regis, pavirsta į nevaldomai tekantį sąmonės srautą, įnarplioja į iki galo neišsakytus, neišreikštus minties šuolius, keisčiausius regėjimus ir vizijas, ir iš tiesų kuria hermetiško, sunkiai suvaldomo ir todėl sunkiai paskaitomo teksto įspūdį. Jurgos Lūžaitės, aptarusios šią knygą „Literatūroje ir mene“ (2005. IX. 16), abejonė, kas tai – „geniali poezija, kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija ir daugiau nieko“, nėra visiškai be pagrindo. Todėl G. Steinerio minėtoji atsakomybė, susidūrus su tokio pobūdžio tekstu, ypač padidėja. Kaip atsiliepti į tokią poeziją, kaip į ją reaguoti? Galima žiūrėti į prieš akis atsiveriantį tekstą tik kaip į žaidimą ir tiesiog atmesti, pasiteisinus vieninteliu argumentu: „Nepaskaitoma“. Galimas ir rizikingesnis požiūris: stengtis įsiklausyti, įsigyventi į teksto tekėjimą, užčiuopti savitą santykio su aplinka formą, atpažinti mūsų gyvenamo pasaulio interpretaciją, pajusti, kaip konstruojamos uždaros tokio teksto prasmės arba pats jų nebuvimas.

       Skaityti J. Butkytės rinkinio eilėraščius sunku dar ir todėl, kad ne visada pavyksta aptikti kokį nors vientisesnį teksto siužetą, lygesnę pasakojimo liniją. Kartais atrodo, kad atskirose vieno eilėraščio strofose skleidžiasi skirtingi motyvai, mini siužetai. Išnyrančios pasaulio realijos, daiktai, kūnų pavidalai pritraukiami iš skirtingų erdvių, kuriamas fragmentuoto, suskaidyto, sueižėjusio pasaulio vaizdinys:

matai galvą gorgonos
apsuktą rankšluosčiu
           balkone
svyrančią mūsų link
dar matai akinius
nuo saulės apsaugančius
švytintį kranto kontūrą
           ką tik pabudusį
(dulkėti palmių šešėliai
buvo viskas ką rado po
viešbutėlio skrodimo
geltonoj plynėj smilkstančių vaidmenų)


(p. 44–45)

       Objektai, figūros, vaizdiniai taip sparčiai ir kaleidoskopiškai vienas kitą keičia, kad retai kada ilgiau sustojama ties kokiu vienu iš jų. Visa atrodo reikšminga, arba atvirkščiai: visa yra praradę reikšmę. Jei kuris nors vaizdas tekančiame jų sraute išryškėja, tai trunka tik trumpą akimirksnį: priartinta detalė ir vėl nutolsta, ištirpsta teksto daugiažodystėje: „kirmėlytė sunkiai kvėpuoja / gi turėsianti graužti / jau iki galo / toliau / nei baimė ar / asfalto krūmokšniai“ (p. 47). Daiktų ir aplinkos bruožai sukonkretėja, įgyja aiškesnę formą trumpesniuose tekstuose, kuriuose sumažėja erdvės tūris ir sulėtėja vaizdų srautas. Paskutiniame (ir dar keliuose kituose) knygos eilėraščiuose erdvė konstruojama iš lakoniškai nusakytų detalių: gėlėtas arbatinukas, balta būdelė, guminis teletabio snukutis. Minimaliai užpildytoje erdvėje keičiasi ir poetinio subjekto santykis su daiktais: jis tikresnis ir atviresnis („plytelių prieblandoj / geltonas žaislas / ir aš“, p. 93) nei tuose tekstų fragmentuose, kur daiktus tik pamato pagavus, nepaprastai judrus žvilgsnis, bet jie dingsta dar nespėję užkliudyti poetinio subjekto sąmonės. Tačiau ir ilgesniuose eilėraščiuose galima rasti fragmentų, kuriuose realūs vaizdai, peizažo detalės ir iš sapnų, prisiminimų, vizijų kilę motyvai susijungia stipriau. Tada jų kaitos greitis sulėtėja ir pasirodo vientisesnė siužeto trajektorija: „abi jau turėjome uniformas / (sagas močiutė vadino kiaulės / speniukais) prisimenu / bėgu per pievą o / ant pakabos ji plaikstosi / ir šuo bėga aš vėluoju / į repeticiją ir danguolė / kažkodėl bėga atrodo / prieš mirtinai pavėluodama jai / pažadėjau diktantą“ (p. 69). Atrodo, kad tuomet, kai dabarties laiką persmelkia būtasis, kai susigrąžinami prisiminimai, J. Butkytės tekstas tampa atviresnis ir lengviau iškoduojamas. Pro tankų metaforų ir virsmų raizginį ima šviestis aiškesni santykio su išoriniu pasauliu kontūrai: „kažkada vasara / buvo tokia kad jokioj / nukaršusioj knygoj nei užrašuose / (vėliau bus patikrintas / kasdien padarytų darbų žvaigždutės / skaistumas ) neparašyta / nors imk ir skalambyk / geležinėm sūpynių konstrukcijom / ar į čiuožyklos viršų įkopus / staiga praregėk žvyro / nugludintais keliais“ (p. 71).

       Tačiau panašių teksto properšų ne tiek jau daug. Kur kas dažniau, ypač antrame knygos skyriuje, pasiduodama užtamsintam kalbos srautui. Kalbėjimui dėl kalbėjimo, daugiažodžiavimui, kuriuo neretai užsižaidžiama. Kalba tarsi specialiai daroma sudėtinga, gremėzdiška, iš teksto eliminuojamos visos prasmės:

tūlas išnykęs 
 laukinių žemių gyvūnas
valgęs vėžlių kiaušinius 
ir vis negailėjęs popieriaus 
niekuo taip nesidžiaugdavęs 
kaip šventyklų 
           smarsu
virtuvėje rastų labai 
keistų apatinių 
su avietėmis 
 verdamų


(p. 44) 

       Vis dėlto negalima nepastebėti, kad kartkartėm ir sunkiai iškoduojamą tekstą bent kiek „atburia“ fragmentai, liudijantys, kad jauna poetė geba gana įdomiai eksperimentuoti kalba: „išaiškintų syvų vaisiai / renkasi kokią iltį / ūtį ar irtį / galgi romų – take care – / manai / kai būsim senukai?“ (p. 46) arba: „mergele geroji / čiūto lylia / negirdyk jautelio / čiūto lylia / neglostyk kojelių / čiūto lylia / jautelis įspirs tau“ (p. 81). Štai tokie žaidimai, kai ispaniška realija iškalbama lietuvių sutartinių intonacija, liaudies dainoms būdingais deminutyvais, kai poetė pajunta savitą kalbos ritmą ir sulaužo jos tolygų bangavimą gausybe žvarbiųjų priebalsių („ir didis džiaugsmas / žaliuose medžiuose / kai leidžias iš jų / vorai“, p. 8), paverčia tekstus gyvai kalbančiais kūnais, lengviau prabylančiais į skaitytojo sąmonę. Tačiau vienas kalbos žaidimams kurti pasitelktas elementas – į tekstus retkarčiais įpinamos kitakalbės frazės, regis, nesukuria norimo efekto. Jos labiau atrodo kaip svetimkūniai, o ne kaip organiška eilėraščių dalis.

       Dar viena J. Butkytės eilėraščių plotmė – į tekstus įkomponuoti kultūros istorijos ir literatūros ženklai. Tekančiose žodžių virtinėse retkarčiais sušmėžuoja S. Nėries, A. Puškino, V. Majakovskio, M. Glinkos, M. Ernsto ar A. Bretono figūros, suskamba vieno ar kito autoriaus poezijos ar minčių parafrazės („nėra konvulsijų nėra / ir poezijos galvojo / bretonas“, p. 59) arba tiesioginės citatos, pradedančios tekstą: „likęs vienas matau kai kada / p. neruda“ (p. 38). Tačiau vargu ar tokios fragmentiškos nuotrupos galėtų būti vertinamos kaip santykis su tam tikromis literatūros ir meno tradicijomis. Kai vienoje plejadoje susirikiuoja mano jau minėtos figūros, suvoki, kad bet kuri tradicija šioje eilėraščių knygoje lygiai taip pat reikšminga, kaip ir nereikšminga. Kultūros ženklai, kaip ir bet kurie kiti objektai, paskęsta greitai pratekančiuose vaizduose, realaus pasaulio, sapnų ir vizijų sampynose. Gal tik M. Ernsto, vieno garsiausių dailininkų siurrealistų, figūra įgyja kiek didesnį svorį. Eilėraštyje „šokis su pavardėm“ šiam menininkui tiesiogiai išsakyta simpatija:

žinai ernstas 
labiau dailininkas 
negu šiaip sau piešėjas 


(p. 16) 

       Be jokios abejonės, pretenzijų į siurrealistinį pasaulio suvokimą, siurrealistinį kalbėjimą aptariamoje knygoje yra. Tačiau J. Butkytės eilėraščių ryšys su šia meno kryptimi neatrodo savaime suprantamas ir neproblemiškas. Sakyčiau, priešingai. Siurrealistinio stiliaus apraiškos dažniau atrodo kaip poetinė laikysena, poza, kurią ne visada pateisina ir palaiko pats tekstas. Šioje recenzijoje jau buvo minėta, kad dažnai tekstai iš tiesų panašūs į nesibaigiantį sąmonės srautą, į ištisą metamorfozių, erdvių ir laikų keitimosi virtinę. Visa tai būdinga siurrealistinei pasaulėvokai ir kalbėsenai. Bet atrodo, kad dėl pernelyg didelio stengimosi kalbėti kaip tik taip, t. y. miglotai ir painiai, eilėraščiai paranda siurrealistiniam menui būdingą akibrokšto efektą. Jie net nestebina. O sudrumstas kalbėjimas netgi neerzina, nes daugelis tekstų tiesiog užsimiršta, jų dar nepabaigus skaityti.

       Tačiau abejingumo tekstui būsena išnyksta tada, kai poetė ima kalbėti ne tokia barokiškai ornamentuota, klampia kalba, kai leidžia savo poetiniam subjektui patirti intymumo proveržių. Daugiausia jų atsiveria vienos teminės linijos eilėraščiuose, kuriuose stipresnės ir siužeto užuomazgos, – tai moteriškojo pasaulio suvokimo gija. Pasirodžiusi pirmame knygos eilėraštyje, ji vis išnyra į teksto paviršių ir, jei geriau įsižiūri, išryškėja visų, kokias tik įmanoma išskirti, temų fone. Moterų profiliai, moteriškumo pajautos iškyla tiek esamojo, tiek praeities, prisiminimų laiko perspektyvoje. Figūros, kurios „voratinkliais apsigobusios / liūdi senose knygose / <…> rūku apsigobusios / išplaukusiose fotografijose“ (p. 7), priklauso šioje knygoje kuriamai moteriškumo mitologijai. Kaip tik ją plėtojant tekstuose atsiranda intymesnių sąlyčių su daiktais: jie ne tik fiksuojami, bet ir patiriami („į virtuvę atsineša katę / sningančią / kuokštais gal / kas primušė gyvulėlį / gailestauja / dėl pusgalvės liepos / lauko gale / (žaibiškai sužalota istorija / grįžtant namolio“ (p. 22). Pats moteriškumas, savojo kūno išgyvenimas, iš tiesų skleidžiasi ypatingoje aplinkoje, kur susiduria fiziologinė ir metafizinė, sakralioji moters savastis: „balta deivė / vartosi akyse / įplyšusio gemalo / syvuose / raudona deivė / čiulpia kraujuotą cukrų / platūs atlaso klubai / apžiūrinėjami juda / jeigu dievinu / tai esu / jei esu / tai ir dievinu“ (p. 92). Moteriškasis jausmų pasaulis dažnai nupiešiamas arba užrašomas, kitaip tariant, jis perkeliamas į estetikos sritį: „nuo žiūrėjimo / į lovą / ir sienomis / kaukėtą niekio veidą / sužaliavus akims / rašau du baltus / drėgnus / pienės rutulius / putom ištykštančias / tavo akis“ (p. 88). Taip pat svarbu pabrėžti, kad ypatingas statusas eilėraščiuose atitenka motinai, kuri išsklidusiame, susiskaidžiusiame pasaulyje suvokiama kaip sutelkianti ir harmonizuojanti figūra: „tavo namuose / šypsotis / šventa / moteris čia viena / tavo motina“ (p. 89).

       Baigiant kalbėti apie „Voratinkliais apsigobusias“, norisi sugrįžti prie G. Steinerio aktualizuotos minties apie atsakomybę meno kūriniui. Klausimas, kuris iškilo šios recenzijos pradžioje – kaip atsiliepti į tekstą, kuris iš pradžių atrodo toks hermetiškas ir tamsus – dabar pavirsta abejone: ar po pastangų iškoduoti tekste slypinčias prasmes, atverti hermetišką eilėraščių klodą galima manyti, jog į šios poezijos kreipimąsi buvo tinkamai atsiliepta? Ar recenzijos autorės mintys atitinka jos perskaitytos knygos turinį? Kylantys klausimai, taip glaudžiai susiję vienas su kitu, lieka atviri. Situacija būdinga kritikos apie poeziją tekstams. Svarbu suvokti, jog juose negali egzistuoti viena tiesa. Taigi ir ši recenzija tėra tik viena iš mąstymo apie debiutinius J. Butkytės eilėraščius galimybių.