alfonsas_gricius_elegijos       Alfonsas Gricius (g. 1924) – žemininkų kartos poetas, debiutavęs kartu su V. Mačerniu, H. Nagiu, A. Nyka-Niliūnu. 1940 m. baigė Telšių gimnaziją, ligi 1943 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą. Pasitraukęs 1944 m. iš Lietuvos, tęsė literatūros ir filosofijos studijas J.W. Goethės universitete Frankfurte prie Maino. 1949 m. emigravo į Australiją, kur išgyveno apie 10 metų. 1959 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Los Andželo mieste. Išleido sonetų rinkinį „Žemė ir žmogus“ (1947), eilėraščių rinkinius „Tropikų elegijos“ (1953), „Pažadinti sfinksai“ (1961). Kūrybiniam Alfonso Griciaus veidui būdingiausi ir yra orientinės, tropikinės ir kitokios egzotinės tematikos ar nuotaikos eilėraščiai, kuriuose kvepia lotosai ir orchidėjos, žydi Chilmaro sodai, linguoja jokarandų ir eukaliptų girios, siaučia ciklonai, gaivalingais sūkuriais į tolį veržiasi laukinės upės, miega „koralų katedros paskendę vandeny“, „majestotiški kalnynai“ ir mirganti „liepsningais meteorais dykuma“. Poetą supanti aplinka susijusi su jo vaizduotės pasauliu, iškyla fantastiškomis vizijomis, kuriose visi daiktai ir reiškiniai tampa milžiniškais, grandioziškais, gigantiškais, majestotiškais, praaugdami bet kokius konkrečiai suprantamus ar normalius matus.

 

 

      

       INDIJOS VANDENYNAS

      

       IV

 

       Koks šiurpulingas miegas vario vandenų,

       Pamišusių ir išsuptų nakties audroj,

       Ropojančių, lyg juodos lavos, į krantus

       Ir grįžtančių atgal iš naujo vėl ropot.

 

       Koks iškankintas gąsdinantis veidas jų —

       Paženklintas skaudaus likimo vagomis;

       Tai miegas, lyg vulkanai verdančių liūdnų,

       Laukinių jūrų jųjų guolio svaiguly.

 

       Ir aš, o vandens, čia daug kartų ateinu

       Ir jūs agonijoj randu kažką brangaus; —

       Turiu ir aš grandis juk nemigo naktų,

 

       Naikinančias mane kas kartą vis labiau,

       Ir milžiniškus randus dvasios sužeistos,

       Atvertus kryžkelėse praeities tamsios.

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.

 

 

 

       KAITRA

      

       Atogrąžos, nuleidusios kasas lijanų,

       Suglebę ilsis ramume,

       Ir karščio bangos liečia ir šiurena

       Pravirusias jų lūpas šilkines.

 

       Ir upė lyg sruvenimą sustingdo,

       Atrodo, ji užmigdo vandenis žalsvus,

       Ir plūduriuoja pelkių paukščiai tingūs,

       Paslėpę galvas plunksnose sparnų.

 

       Tik iš tolybių drumzlinų, iš degančių

       Pasikelia daina nuo luotų negrų

       Ir irias, rieda upės vandenim,

 

       Tiktai žuvis kartkartėm supliuškena,

       Ir vėl po to gramzdina visą žemę

       Padangės majestotiškoj rimty.

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.

 

 

 

       AUSTRALIJA

      

       Nelaimių kažkokių prispaustos žemės,

       Pavidalais šiurkščiais ropojančios tolyn,

       Troškina vasarose jus orkanai

       Atogrąžų padangių liepsnomis.

 

       Kalnynai be gyvybės apsiniaukę

       Atrodo lyg vaiduokliai tolių pakrašty

       Ar karavanai į oazę traukę,

       Bet pakely mirties trimitų paliesti.

 

       Po lygumas išdegusias suvirtę

       Rikiuotėm niūkso kūnai akmenų,

       Saulėtekiuose liudyt jūsų mirčiai

       Suaižėjusiu veidu ugniniu.

 

       Ir riogso vieniši krumplėti eukaliptai,

       Lyg griaučiai balzgani dangaus dugne,

       Lyg tik kažkam pasigailėjus likę

       Stebėti šių laukų negyvas beribes.

 

       Ir kartais, rodos man, o be gyvybės žemės,

       O žemės trokštančios, suklupdamos einą,

       Kad jūs savųjų tolių okeanais

       Užliesit mano šio gyvenimo dienas!

 

       O žemės raudančios, jūs sužalotos,

       Ekranais vakaro dangaus kraujuotais! . . .

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.

 

 

 

       NAKTIES  ATĖJIMAS

      

       Pavargę tropikai karščiu alsuoja

       Ir slenka prieblandų glėbin: —

       Ir dykumos ir mirę toliai,

       Oazės ir miškai girti

       Dar žvelgia paskutinį kart sustoję,

       Aplink su siaubo akimis,

       Prieš krisdami naktin.

 

       Visi pavidalai paeiliui dyla,

       Sugniužę nyksta pamažu,

       Ir grimsta į laukinę tylą

       Pritemę siluetai girių

       Su išgąstingu laukimu.

 

       Naktis, iškėlusi šilkinę skraistę,

       Užviešpatauja tuštumas visas

       Ir horizontuos pradeda paskleisti

       Laukinių džiunglių siaubo oktavas.

       Ir pelkių paukščiai išsigandę

       Iš vandenų pakyla grandimis,

       Ir raižo, drasko purpurinį dangų

       Nervingi jų šešėliai plaukdami.

 

       Ir prie šaltinių artumos keliauja

       Smaugliai iš medžių didelių,

       Ir srūva tropikų įkaitęs kraujas

       Mirty laukinių valandų.

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.

 

 

 

       DYKUMOS

      

       Randuotos dykumos jgniusę miega

       Beprotiškam skausme užmerkusios akis

       Ir blykšdamos į horizontus bėga

       Juose negyvo savo veido panardint.

 

       Tai dykumos — parpuolę okeanuos saulių,

       Tai jųjų uraganų aimana kurti

       Ir vanagų aistra, kovoj prie kaulų,

       Kraujuojančiais sparnais vidurdienių mirty!

 

       Ir tik paklydėlio bastūno žingsniai

       Sugirgžda čia nedrąsiai kaikada,

       Sugirgžda jie ir išsigandę dingsta

       Į dulkėmis nusėtas saulės kaskadas.

 

       Jokios kitos gyvybės ir jokių oazių!

       Banguoja smėlis tik variniuos atspindžiuos; —

       Taip snaudžia dykumos, ir Liszt’ai neprižadins

       Simfonijom jų šiam pasauliui niekados.

 

       Kaip plienas dykumos sukniubę miega,

       Beprotiškam skausme užmerkusios akis,

       Ir blykšdamos į horizontus bėga

       Juose negyvo savo veido panardint.

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.

 

 

 

       RUDENS  MASKARADAS

      

       Vaškiniai vakarai takais rudens

       Sulinkę gūrina liūdni.

       Ir blyksi negyvai klanuos vandens

       Akių jų gęstanti ugnis;

       Kaskart labiau, kaskart garsiau ištrykšta,

       Lyg gargaliavimas krioklių,

       Beatslenkantis tvanas žemės nyksmo

       Ir gniaužiantis laukus.

 

       Ir iš urvų ir paslaptingų nišų,

       Iš požemių landynių apleistų,

       Iškišę galvas kaukės blyškios

       Aplinkui dairos pamažu.

       Ir ūkanom palšom užtraukus

       Giedriąsias prošvaistes paskutines,

       Išsipilia kuprotos kaukės

       Rudens pasaulio platume.

 

       Ir aimanavime tamsių upokšnių,

       Takte į kūdras varvančių lašų,

       Girgždėjime besielių bokštų

       Ir ritmikoje svirčių palenktų —

       Be poilsio, be pabaigos jos šoka

       Po skriejančius, lakiojančius lapus.

 

       Ir ten, kur lig giliausio krašto

       Iš kapinynų kyla kryžiai eilėmis,

       Tuomet, kai linkčiodami braška

       Jie lyg apkurtę spalio gaidomis,

       Ir ten pavidalais siaubingais, apsiniaukę,

       Laukiniais mostais pirštų išskėstų

       Aplinkui sukas grasios kaukės

       Ir šoka pulsan spalio valandų.

 

       Tik retkarčiais dar saulė grįžta,

       Lyg geisdama dar kartą žemę pabučiuot,

       Ir bėga kaukių povyzos iškrypę,

       Pabūgusios klajojančios šviesos.

 

       Bet vėl ir vėl, kai ima zvembti

       Belapės girios temstančiam danguj,

       Kaulėtos kaukės, susilenkę

       Vėl juda slenka į laukus, —

       Lyg rudenio dejonių jos ištroškę,

       Tenai tamsiųjų savo rūbų supimu

       Pamišusiame įniršyje šokti

       Virš parklupdytų žemių rūškanų.

 

       Ir spengdami taip linkčiodami dreba

       Miškai ir kryžiai smūgiuos prislėgtuos

       Beprotiškame danse macabre

       Bemirštančios gamtos.

 

       Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.