zdanys_jonas

 

 

* * *
Kažkas įrengė kambarį be langų.
Nematau, bet atsimenu, kaip

diena iš dienos praslenka rytas,
nukrinta sutemos ir užeina tamsa.

Kažkas įjungia šviesas,
ir apmaudo murmesiai pasklinda,

nepasitenkinimai, kad maža ląstelė
tarp šio ir vidinio pasaulio išnyksta.

Turbūt miegojau. Kai atmerkiau akis,
ji prie manęs klūpojo, rankos po patalais.

Kurį laiką nesuvokiau, kur esu, pajudinau galvą,
čia mano ranka, sakau, čia mano lova, čia grindys,

mano siela budri, krūpčiojanti, o rytą,
kai ji vėl pasirodė mano užmaršties krašte,

miglos sūkuriai pro ją nubangavo, tamsi dėmelė,
judanti tyloje tarp kitų tamsių dėmelių,

apgaubė tiltą ir nuplaukė kartu
su vėlėm ir dvasiom,

didysis mano regėjimo spindulys, apšviečiantis
bejėgišką suokalbį visų, kurie matė

viską, ką jie vienas kitam kalbėjo belangiame kambary
artimiausią gyvenimo vidurnaktį.

Dienos ir naktys skrieja kartu, kol šviesos kambary
nušvinta pilkžaliai, o vėliau patamsėja, juodai.

Už savaitės ar mėnesio gal
būsiu viską užmiršęs,

dairysiuos aplinkui įdėmiai ir nebežinosiu,
kas manęs laukia sustingus šešėly.

 


* * *
Sapnavau, kad buvau pasiklydęs, užklotas sausais lapais.

Pabudau šaukdamasis pagalbos, gerklė kažin ko pilna.
Ir vėl gili naktis, atsiklaupęs švariai nulaižiau
veidrodį, į kurį žiūrėjau.
Balta šviesa spindėjo stiklo šukėse,
it netrukus viskas pasibaigė.

Pakartojau tą akimirką tūkstantį kartų
vaizduotėje, apmąsčiau ją tūkstantį akimirkų –
buvo liūdesys, dūmų stulpas, sausas tartum pasaulis,
kabantis man po kaklu, sielos nerimas,
visas šviesumas nublankęs, beviltiška apleistų namų
tyluma,
ir supratau, kad esu paskutinis tos veislės,
gyvenantis senoviškai, paslapčia išsisukantis nuo laiko:
net jei pasislėpčiau, alsuočiau tyliai,
jie girdėtų mano širdies, susigniaužusios
it nepažįstamojo kumštis krūtinėje, plakimą.

Nežinau, ką daryti su savo veidu.
Saulė nusileido, vėjas tapo žvarbus,
pusmėnulis nušvito pro debesis.
Ėjau senu keliu, mojuodamas rankom,
ir ausyse girdėjau žalią muziką.

Nė vienas nepamirštas.
Nustebimo akimirką
įvirtau į istorijos katilą
ir ten regėjau sudegusius tilto polius,
neaprėpiamą erdvę tarp dangaus
ir žalsvų upės štrichų,
meilės žodžių, kuriuos ji be garso
tarė man ten, apybrėžas.
Jaučiau savy deginančią slapukavimo gėdą,
visą dorovinės savo aklavietės gilumą.

Skęstu
dėstydamas šaltakraujiškai, aiškiai
viską, kas dar pasauly neišgirsta,
tvirtai įsikibęs į vartų skersinį.

Įsiklausiau
ir linktelėjau,
ir sapnavau,
drebėdamas nuo šalčio,
ir mano
pirštai
neatsigniaužė.

Kažkas ant manęs užkrito.
Slinkau, paliesdamas beorių erdvių
tylą, retkarčiais
trūktelėjamas mėnulio,
šokau niurzgėdamas tolimuose dangaus

pakraščiuose, mačiau, kaip chaoso
pavidalai apsireiškia
persikeitimų akimirkom.

Teisinau pasileidimą,
permąsčiau jo garsus.
Naktis įkišo sausą pagalį man į burną,
paliko smulkias, juodas dėmes ant visko.

Rytoj bus nauja diena.
Rytoj nebus šiandien.
Šiandien esu toks nuvargęs, kad svaigsta galva,
užmiegu kūkčiodamas lyg įbaugintas vaikas.

Esu tuščias:
negalvoju, neartikuliuoju, nebeturiu vaizduotės:
atėjau kalbėti, bet nežinau, ką sakyti:
šiandieną ta diena, bet diena praėjo:
kaip sužinosiu, kaip gyvenau šioje vietoje, šiam laike:
nušluotas užu ribos, šaltas vėjas pučiantis,
lietus, krintantis ant nederlingos žemės.
Gal valanda praslinko,
o gal tik akimirka:
netikėtai užklupo įvairūs įvykiai:
kibirkštis sublyksėjo ir netrukus pasimetė.
Sekiau paskui atsispindinčią šviesą,
bekrauję ir krištolinę,
ir prisikausčiau prie žemės, idant nepargriūčiau.

Mintis pradėjo dreifuoti, bet aš tvirtai ją laikiau:
bus kitas kartas, o jei ne, neimsiu į galvą:
esu tartum aklas žmogus, straksintis svetimoj šaly,
ieškantis vietos kojai neįprastame smėlyje.

Visą gyvenimą laukiau tos, kurią galėčiau pažadinti
tamsoje.
Matau jas, šaukiu joms čia čia esu čia.
Jos tyko lauke, stovi ratu aplinkui,
nežinodamos, ką sakyti, ką daryti.

Esu kam nors, o gal daugeliui, būtybė,
kuri spokso nustebusi iš už vartų
arba iš kito tilto galo,
negimusi sąrėmių priežastis,
neaiškiausias visų neaiškumų.
Šnabždu ir vartausi laisvas lyg dūmas.
Užsikertu ir krintu, iš lėto ištiesiu ranką,
susigūžiu nuo aštrios šviesos.

Praeities baimė neteko esamojo laiko.
Ginsiu teisumo versmę, saugosiu
silpnuosius ir skaisčiaakius,
visam laikui nusikratysiu įsižeidusių žvilgsnių,
slegiančių mano pečius, sunkumo, išmoksiu
savo vaidmenį deklamuoti, suprasiu, kaip reikia
tai pasakyti.

Dievo laikas ne mūsų laikas.
Sapnuoju, bet nemanau,
kad Dievą sapnuoju
nei kad Dievas sapnuoja mane.
Sapnuoju – visur vanduo,
niekur nevedantys takai:
šventoji žemė:
prisikėlimas iš sausumos:
pasirodanti siela, dausų būtybė:
teisybė, sušalusi savo pėdsakuose,
ateitis, pasislėpus
vardan kažkokios dabartinės abstrakcijos.

Vėjas aprimo ir nuskaidrėjo dangus.
Tyla tokia aklina, jog nebuvo kur slėptis,
ir žemė lengviau atsiduso, kai mano kūnas sugrįžo,
ne į didįjį ciklą, o į dantytą kilimo-kritimo laiką,
į pradžią ir pabaigą, į aukštupį ir žiotis.

Laikas sustojo ir prasidėjo vėl.
Nenorėjau, kad išvežtų mane, besipriešinantį
ir pasimetusį,
mojuojantį nuo akiračio ligi akiračio
iš džiaugsmo ar skausmo, gyvenantį tarp protavimo
ir tiesos
slaptą gyvenimą, kurio pats nematau ir nesuvokiu,
neįžiūrimą dvasią, bet išnyko regėjimas,
ir dulkės užklojo mane, ir lapai.


 

* * *
Rytoj
kai baigsis karas
mėnesiena skverbsis lyg dulkės
pro durų plyšius
ir sielų atvaizdus braižys

Rytoj
kai savo gyvenimus
kabinsim senųjų namų palėpėse
ir laiko nuolaužos
belsis aklai į sienas

Rytoj
kai matysim negyvus veidus
veidrodžiuose ant pagalvių
ir savo dienų trumpumą
regėsim lange ir tamsiam vandeny

Rytoj
kai kartosim vardų
raidžių garsus
ir paliesim smulkiausią
Dievo balso kraštelį

Rytoj
kai migla ištirps
kai kiekviena valanda bus mano
ir begalybės daina
bus kaip širdies tylėjimas
Ištuštinsiu visus stalčius
nusirengsiu išsimaudysiu kvėpuosiu išeisiu
nupiešiu atgailos kančia
atsipirksiu save jausiu atsiskyrimo skausmą
pasiskųsiu tyliai prisikelsiu nuplauksiu per žemės žievę
jausiu kaip pleiskanos byra plasnosiu sparnais
dvejosiu spoksosiu į atstumus
išsiversiu save į žodžius
paleisiu save paleisiu tave
būsiu priblokštas apstulbęs bejausmis
pavirtęs į akmenį prieky regėsiu tik ilgą naktį
miegosiu sapnuosiu pabusiu lauksiu rytojaus

 

Literatūra ir menas, 2007-08-31