Marija Saulaitytė. Eilėraščiai iš rinkinio „Šeštoji diena“ (1974)

marija_saulaityte_foto       Marija Stankus-Saulaitytė (g. 1941) – Lenkijoje gimusi poetė. 1959 m. JAV gavusi vidurinį išsilavinimą, įstojo į Nekaltai Pradėtos Marijos seserų kongregaciją. 1965 m. Anbursto kolegijoje baigė anglų literatūros studijas. Išstojusi iš kongregacijos, dėstė Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, dirbo Putname bendrabučio vedėja. Išleido laisvos ritmikos, fragmentiško vaizdo, lakoniško stiliaus eilėraščių rinkinius „Kai mes nutylam“ (1967), „Viena saulė danguje“ (1971), „Šeštoji diena“ (1974).

 

       „Šeštoji diena“ — Marijos Saulaitytės ketvirtasis poezijos rinkinys, kurio pavadinimas ir jį perskaičius lieka daline mįsle, — sukasi tarp dviejų polių: tikrovės ir sapno. Tačiau santykis ir tarp jų nėra vienaprasmis: knygoje sapnas dažnai tampa realesnis už tikrovę, kuri dažniausiai juntama kaip kažkas primesto, kažkoks atsitiktinumas. Visas rinkinys remiasi į kelias pagrindines temas bei nuotaikas: ilgesys, ieškojimas pro miglą, visko atsitiktinumas bei praeinamumas, glaudus žmogaus ryšys su gamta, amžini kontrastai. Didelės reikšmės šioje poezijoje turi šviesa, saulė — po nakties pabudimas „pažinimui“. Betgi dar dažniau grįžtama prie sapno, kartais pasakos: magiško pasaulio, teikiančio prasmės realybei, be kurio nėra poezijos.

 

       Beskaitant „Šeštąją dieną“, aiškiai jaučiamas, kad ten vyrauja kitas laikas (p. 30), vieno žmogaus pojūčiai, vertybės, dvasinis pasaulis. Tai labai intymi poezija, ir tas savitumas sudaro didžiausią jos pasiekimą. Lūkestis — vylimasis — ne-atsisakymas sapno išreiškiami ir sintaksiškai. Saulaitytė nevartoja taškų. Visa pas ją plaukia iš vieno, liejasi į vieną bendrą išgyvenimą. „Šeštoji diena“ įrodo, kad Marija Saulaitytė yra atradusi balsą savo sukurtam savitam pasauliui išreikšti. Užuot stebinus skaitytoją, jai labiau rūpi išsakyti savo pačios nuostabą. O tai, pasak Platono ir Heideggerio, ir sudaro vieną esminių bruožų, iš kurių atpažįstami poetai.

 

       Birutė Ciplijauskaitė, 1975 m.

 

 

 

        saulaityte_sestoji_diena

 

 

       ***

 

       akmenys

       sava jėga

       išsijudina

 

       virš debesų

       iškyla

       pilys

 

       saulė sužalota,

       saulė sukapota

 

       trupiniais maitinasi

       žarijos

 

       naktigonė

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       po trankios audros

       giedrėjant,

       vaivorykštė trapi,

       lyg išsigandus,

 

       lyg nedrąsi

       prieš savo šuolį

       į dangaus šerdį

       metams žymėti

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       jei šiemet nukirsi medį,

       kitais metais

       saulė per anksti įkais,

       ir negalėsime kalbėtis

       pumpurais

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       mūsų pastogėj

       skryniose

       nebėra pasakų

 

       nykštukai, milžinai,

       baidyklės, gražuolės

       iškeliavo stambiu grindiniu per miestą

 

       žadinti vaikų

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Baltos mėnesienos neprigijo: neužauginome naktų.

       Miegas be sapno nesaldus, kaip nesaldus ir sapnas

       be nakties.

 

       Nuo nemigo pajuodusioj

       gilioj drėgnoj duobėj

       balti veidai ir švelnios akys.

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Devynragiai elniai,

       galvas iškėlę,

       klausosi.

 

       Greit juos pasieks

       senos pilies medžioklė.

 

       Kai būsime sukaustę paskutiniąsias pasakas,

       ar dar gimdysime

       vaikus?

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Kaip anuomet

       akmuo laikosi ant akmens

       paryčio sapnu.

 

       Dviejų upių santakoj

       kyla balta migla.

 

       Tu vaikščioji vienas,

       kaip anuomet,

       nepalietęs nei sapno,

       nei miglos,

 

       tarp akmens ir upės praleisdamas balzganas žiemos dienas.

 

       Iš vasaros sugrįžus,

       degina tave

       mano, kaip anuomet,

       meilė.

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Švintant,

       Vilnius sulanksto sapną,

       jį atidėdamas kitam kartui,

       ir atsargiai atsikelia,

       kad neatsiremtų į debesis.

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Kaulai po žeme.

       Būk lengva jai

       šviesiais sapnais.

 

       Niekad jos veido nemačiusi,

       ar atpažinsiu ją,

       kitoj šalyj praeinančią?

 

       Užsidegu jos korinę žvakę, kalbuosi su šešėliais.

 

       Ir visada po to

       man neįmanoma kalbėti

       su gyvaisiais.

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.

 

 

 

       ***

 

       Žalio aksomo veidą tau iškirpsiu iš

                                                samanų

       ir paguldysiu tave zenito saulėj,

       kad viena valanda būtų pilna dienos.

 

       Aš tau įdėsiu kaštano širdį,

       branduolį ramių birželio naktų,

       pažadą lėto rudens,

       kada gelmė pasiekia debesis

       nesitikėta apraiška.

 

       Aš seksiu debesis tavo akyse:

       dienų dienas rymosiu,

       ir dar bus maža man tavęs.

 

       Mano sapnuose vaikštai,

       Lietuva,

       ieškodama sau veido.

 

       Marija Saulaitytė. Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974.