Ketvirtadienio rytą Sniegutė pabudo šeštą ir iš karto pagalvojo apie Filomeną. Kaip ji? Ar tik vėl nepradėjo gerti? Mobilusis visą naktį tyliai pragulėjo prie pagalvės.
Ji atsikėlė kaip niekada žvali, išgėrė du kavos puodelius (nors iš karto dviejų niekada negerdavo), ant klozeto dangčio pasidėjusi telefoną paskubom palindo po dušu. Apsirengė ir susišukavo, iki vienuoliktos vaikščiojo po namus pasirengusi bet kada išeiti. Bet telefonas tylėjo. Ant lininio kostiumėlio pasirišusi prijuostę, ji išlygino rankšluosčius. Išsiurbliavo kambarį, nušluostė dulkes nuo fotografijų, palaistė „paleistuvę“ (staiga tas vulgarus pavadinimas jai ėmė patikti). Tvarkydamasi taip, lyg mėgintų kažką sureguliuoti savyje, Sniegutė visą laiką kovojo su noru paskambinti Filomenai. Nedrįso įkyrėti, dar labiau bijojo ją prižadinti. Bet prieš pirmą nerimas, kad Filomena galbūt vėl geria, įveikė baimę, ir Sniegutė, kęsdama pilve nerimo spyglelius, surinko Filomenos numerį.
Jungimo signalas nutrūko, tačiau Filomenos balso nesigirdėjo. Sniegutė prabilo pirma:
– Labas rytas...
– Kas čia? – nuskambėjo ragelyje užsimiegojęs Filomenos balsas. – Viešpatie... O Dieve... Kur tu esi?
– Namie.
– Atvažiuosi?
– Taip.
– Dabar, iš karto...
– Taip taip...
Kai Sniegutė įžengė į Filomenos butą, ši tebetysojo lovoje užsitraukusi iki smakro ne tik antklodę, bet ir lokeną. Dėbsojo į grindis kažkokiu visai nauju, susirūpinusiu žvilgsniu.
– Kas ten vakar buvo? – paklausė, kai Sniegutė atsisėdo ant lovos krašto.
– Nieko...
Ant spintelės vandens stiklinėje šnypštė aspirino tabletė.
– Neprišnekėjau šlykštybių?
– Ne, ką tu.
Abejodama, ar tikrai neturi ko gėdytis, Filomena patyrinėjo Sniegutės veidą. Paskui jos žvilgsnis nusileido žemyn ir užkliuvo už Sniegutės batelių.
– Tu nenusiavei batų.
– Tikrai... Tuojau, – Sniegutė nulėkė į koridorių ir nuspyrė batelius po kabykla.
Širdyje buvo giedra, tarytum vakarykščiai įvykiai būtų galutinai išsprendę neaiškumus ir surišę jas į vieną mazgą. Tas bendrumo pojūtis Sniegutei ypač patiko, juolab kad ir Filomena patvirtino jį reikšdama menkutes pretenzijas
– Bet kodėl aš taip šlykščiai jaučiuosi? – nenuleisdama nuo Sniegutės rūškano žvilgsnio, suniurnėjo Filomena.
Jos žodžiai Sniegutę nustebino ir truputį nuvylė. Atrodė, kad Filomena turėtų jaustis panašiai kaip ji. Atlaidžiai nuleidusi jos nepasitenkinimą, Sniegutė gūžtelėjo pečiais.
– Lyg būčiau per daug priplepėjusi, – nenurimo Filomena.
– Kad tikrai nieko tokio nebuvo, – patikino ją Sniegutė.
Jai net pasirodė, kad galėtų suspausti Filomenos delną primindama jai tą ryšį, kuris užsimezgė tarp judviejų vakar. Bet susilaikė.
Išgėrusi aspirino tirpalą, Filomena paprašė kavos, ir Sniegutė nuėjo į virtuvę užkaisti vandens. Kai grįžo įjungusi elektrinį virdulį, Filomena jau sėdėjo lovoje atsirėmusi į pagalves ir kažką niūriai mintijo.
– Aš ne alkoholikė, – pareiškė, kai Sniegutė tik įžengė į miegamąjį. Ir, sutikusi jos nustebusį žvilgsnį, pridūrė: – Kaip galėjai pagalvoti.
– Nieko tokio negalvojau.
– Nieko tokio, nieko tokio, – staiga supykusi, pamėgdžiojo Filomena.
Ji užsiplieskė taip netikėtai, kad puiki Sniegutės nuotaika ėmė aižėti ir trupėti lyg blogai išdegtas molinis indelis. Pasijuto kalta, jog neįtinka Filomenai, bet nutuokė, kad viskas, ką sakys ar darys, dabar sukels tik dar didesnį jos priešiškumą. Filomena buvo aiškiai nusiteikusi kabinėtis. Ta bejėgystė Sniegutei buvo gerai pažįstama nuo vaikystės. Panašiai jausdavosi su mama, nekentė vergiškos priklausomybės nuo jos nuotaikų, bet ir nedrįso jai pasipriešinti. Nenorėdama erzinti Filomenos, Sniegutė pasitraukė į virtuvę ir tyliai užplikė kavą. Užtepė kelias prancūziško batono riekeles lašišos skonio sūriu, iš paskutinių stengdamasi išsaugoti nors šiek tiek tos giedros, kurią atsinešė iš namų. Kai vėl pasirodė miegamajame, Filomena tiesiog užsiuto.
– Kas čia dabar?! – įsispitrėjo į padėklą su sumuštiniais.
– Prie kavos...
– Ar aš prašiau ką nors dar daryti?..
Sniegutė padėjo padėklą ant spintelės ir, neištarusi nė žodžio, išėjo į virtuvę.
– Iki dvylikos aš nieko nevalgau! – sušuko jai įkandin Filomena. – Ir prašyčiau mano virtuvėje daugiau neužsiiminėti jokia saviveikla!
Gal jai nepatiko, kad be leidimo lindau į šaldytuvą ir bufetą? – patyliukais įsiskaudindama mintijo Sniegutė. Neketino prieštarauti Filomenai ir
Netrukus iš miegamojo atsklido krintančio metalinio padėklo triukšmas, o paskui jį – trumpas, bjaurus keiksmažodis. Sniegutė susigūžė ir valandžiukę padelsė karštligiškai svarstydama, ar jai ten eiti.
Nuėjo. Filomena sėdėjo palinkusi į priekį išsitaršiusiais plaukais ir pergalingai žvelgė į ant kilimo nuverstą padėklą. Piktdžiugiškai nusijuokė Sniegutei, lyg laimėjusi jai vienai suprantamas lažybas:
– Štai kaip galima tave prisikviesti – triukšmeliu.
Sniegutė su siaubu pažvelgė į beprotybės užvaldytas Filomenos akis. Ji nebeatrodė graži – o tik baisi ir pavojinga.
– Ko atskuodei?.. Aš apskritai stebiuosi, kad tu vis dar čia. Kas tave išmokė tarnauti iškėlus uodegą?.. Gal dumk į Turkiją ir pasidulkink su
Jos žodžiai nuskambėjo žiauriai dar todėl, kad Filomena jais ciniškai mėgavosi. Nutuokė, kad gelia į skaudžiausias vietas, ir – kad nesulauks atkirčio. Sniegutę paralyžius ištiko. Ji žvelgė į Filomeną ieškodama to grožio, kuris ją iš pirmo žvilgsnio užbūrė, slaptingai veikė ir kažką žadėjo, vildamasi, kad jo likučiai dar gali viską išgelbėti. Bet, be raudonų dėmių, raukšlių ir patinimų, Filomenos veide nieko neberado.
– Ką... aš tau padariau?.. – sukuždėjo Sniegutė. – Ką aš tau padariau?..
Filomena atsitokėjo. Persibraukė delnais veidą, lyg mėgintų pabusti.
– Padėk susitvarkyti, – po valandžiukės paprašė jau visai ramiai.
Tačiau Sniegutei visko buvo gana. Reikėjo išeiti, ilgai ilgai lėkti kur akys veda, išsivaduoti iš siaubingo, paralyžiuojančio nusivylimo. Nepratarusi nė žodžio, ji šmurkštelėjo į koridorių, pasigriebė batelius ir bijodama, kad Filomena ją vysis (ši visai neketino to daryti), nusileido į gatvę. Ten pagaliau apsiavė.
Apimta klaikios būsenos, lyg bustų po narkozės, Sniegutė ilgai ėjo gatvėmis. Bet kuo sparčiau žingsniavo, tuo labiau į ją gėrėsi nuoskaudos nuodai. Nejučia įlipo į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Tolstant nuo centro ją trumpam išblaivė mintis, kad, pati nesuvokdama, visą laiką skubėjo pas mamą į polikliniką.
Mama daug metų dirbo medicinos seserimi. Iš pradžių Sniegutė panūdo išlipti, bet nežinia kodėl susilaikė. Išlipo tik poliklinikos stotelėje. Mamos kabineto langai buvo antrame aukšte ir žiūrėjo į kitą gatvę. Vaikystėje, kai Sniegutė po pamokų neperspėjusi užsukdavo pas ją į darbą, mamai tai nepatikdavo. To ji niekada prie gydytojos neparodydavo. Jos skruostuose išryškėdavo griežtos raukšlės, ji išsivesdavo Sniegutę į koridorių ir sausai pasiteiraudavo, ko prireikė. Sniegutė paskubomis kurpdavo pasiteisinimus. Negalėdavo prisipažinti, kad tiesiog pasiilgo mamos, kuri su baltu chalatu tarp nepažįstamų ligonių atrodydavo visai kitokia negu namie. Tokios menkos, egoistiškos apsilankymo priežasties mama būtų nepateisinusi.
Sniegutė sugraibė rankinės dugne slydinėjantį telefoną. Nykštys sustingo ant klaviatūrą įjungiančio mygtuko, viduje kažkas plastelėjo. Kitą akimirksnį pajuto, jog šitokia mamai skambinti negali. Paskubom nesugalvojo jokio reikalo.
Sniegutė įsidėjo telefoną ir grįžo pėsčiomis per visą miestą į savo baltą butelį.
Kai įžengė pro duris, suskambo mobilusis. Ekrane lyg širdies tvinksniai pulsavo FILOMENA. Sniegutė nujautė, koks bus pokalbis. Ją užplūdo jaudulio banga.
– Timas ką tik sugrįžo, – ragelyje pasigirdo truputį virpantis Filomenos balsas. – Aš tokia bjauri ir nelaiminga... Atleisk man, atleisk man, raganai! Daugiau niekada nespjaudysiu į tavo švelnią dūšelę, gerai?
– Gerai, – sušnibždėjo Sniegutė.
– Žinok, aš tyčia taip dariau...
– Žinau.
– Nesusivaldžiau...
– Nieko.
– Žinau, kad viską man atleidai, bet daugiau niekada neleisk taip su tavimi elgtis, gerai?
– Gerai.
– Ir ypač man neleisk taip elgtis.
Jos, lyg ko dar lūkuriuodamos, patylėjo. Pagaliau Filomena sušnibždėjo:
– Tu esi mano išgelbėtoja, ar žinai?.. Ir Timo... Žinok – ir Timo.
Ji net neįtarė, kaip Sniegutei patinka žodis „išgelbėtoja“. Jis puikiai atitiko vakarykštę nuotaiką – kai spaudė Filomeną prie krūtinės, jusdama, kaip sklaidosi motinos kerai. Staiga Sniegutė atsiminė Timą, kurį, mintyse atsidavusi vien jo motinai, buvo tiesiog pamiršusi.
– Perduok linkėjimus Timui, – paprašė ji.
– Gerai. Iki rytojaus.
Vakaras buvo išgelbėtas. Priėjusi prie lango, Sniegutė žvilgtelėjo, ką veikia šviesiaplaukis vaikas. Juodu su motina sėdėjo už stalo. Mosuodamas šakute, vaikas jai kažką gyvai pasakojo. Motina vis sulaikydavo ore lakstančią šakutę ir kantriai nuleisdavo ją į vaiko lėkštę. Ji buvo visai jauna, gal net studentė. Kambario gilumoje, atsukęs į langą nugarą, šmėžavo vaiko tėvas. Sniegutė ilgai siurbė į save spalvotą langų animaciją – kaip vujaristas, nusigriebiantis svetimo malonumo dalelę, už kurią nesiruošia mokėti.
Gilus miegas be sapnų kažką išgrynino. Bundant Sniegutę lyg radijo bangos pasiekė suvokimas, jog vakar Filomena vis dėlto peržengė ribas. Filomenos atsiprašymas tik parodė, kaip greitai keičiasi jos nuotaikos. Kas galėjo garantuoti, kad šįryt jos neištiks dar vienas cinizmo priepuolis? Kol išlipo iš lovos, nušlepsėjo į vonią ir atsistojo po dušu, Sniegutės mintyse lyg saulės apšviesta uola iškilo įsitikinimas, kad niekas su ja negali elgtis taip, kaip vakar Filomena. To įsitikinimo šešėlyje glaudėsi nuojauta, jog Filomena darosi Sniegutei pavojinga. Šito ji kol kas negvildeno. Kartu su uola atsirado baisus nenoras Filomeną matyti, ir kitą akimirką Sniegutė ūmai suvokė, kad niekas ir neverčia jos to daryti. Sniegutė tenai daugiau kojos nekels. Ištikta šitos blaivios, paprastutės kaip žaibas ją išlaisvinusios minties, Sniegutė iššoko iš vonios ir paslydusi vos neatsitrenkė kakta į unitazą. Gerdama kavą ji apsisprendė Filomenai paskambinti (iš pradžių net šito daryti nesiruošė, kad tik neužkibtų už Filomenos balso moduliacijų) ir ramiai, nesigilindama į detales, pranešti, jog „atsistatydina“, o kelių dienų atlygį palieka Filomenai kaip moralinę kompensaciją. Jei toji puls kamantinėti ar įkalbinės likti, Sniegutė tiesiog mandagiai atsisveikins ir padės ragelį. Nuo tokio galimo siužeto saulės ant jos įsitikinimo uolos tik padaugėjo.
Bet Filomenos reakcija ir vėl pranoko vaizduotės ribas. Išklausiusi Sniegutės „apsisprendimą“, ji tiesiog pasiuto.
– Kur tu gyveni?.. Sakyk, kur?.. Aš pati tuojau atvažiuoju! – ji nešaukė, bet šnypštė.
– Aš... aš negaliu dabar... Todėl ir skambinu.
– Kaip negali?.. Ko tu negali?.. – nebesivaldė Filomena. – Pirmadienį aš išvažiuoju, o tu negali?! Ką visa tai reiškia?! Su kuo aš paliksiu Timą?!
– Su Juru, – Sniegutė buvo apmąsčiusi šį atsakymą. Ji iš paskutinių stengėsi laikytis apsisprendimo, bet juto, kad Filomenos balsas prakerta jos valioje plyšius, o per juos atiteka baimė, kaltė ir abejonė.
Filomena nutilo. Pamėgino susiimti ir rasti sprendimą.
– Su Juru aš vaiko nepaliksiu, – ramiau pasakė ji. – Man reikia tavęs... Kas atsitiko?.. Ko prisigalvojai?.. Įsižeidei, įsižeidei, ką? Manęs gali nekęsti, bet pagalvok... apie Timą... Klausyk, aš tau dvigubai sumokėsiu!
Sniegutė apmaudžiai tylėjo. Turėjo pripažinti, kad pasiduoda. Apie pinigus net neišgirdo, bet staiga pagailo Timo.
– Gerai. Pabūsiu su Timu – nuo pirmadienio... Bet šiandien neatvažiuosiu, – sumurmėjo taip nusivylusi savimi, kad norėjo iš pykčio verkti.
Filomena patylėjo.
– Gerai, – netrukus visai maloniai pasakė. Ir pridūrė: – Atsiprašau už viską, ką pasakiau ir padariau. Tu nekalta. Tai aš – aš esu neįmanoma...
Pauzė.
– Girdi?..
– Taip, – atsakė Sniegutė.
Abi vėl patylėjo.
– Paskambinsiu sekmadienį, – pagaliau tarė Filomena.
Ir padėjo ragelį.
Šeštadienį Sniegutė pietavo pas tėvus. Sėdėjo ankštoje, buitinės technikos, lentynų ir šiaudinių pintinių prikrautoje seno daugiabučio virtuvėje ir stebėjo, kaip pasirišusi prijuostę ir prispaudusi žylančius kirpčius lankeliu, mama iš kalakutienos faršo modeliuoja maltinius su grybų įdaru. Sniegutė mamos virtuvėje nenoriai šeimininkaudavo, nors iš mandagumo visada pasisiūlydavo padėti. Nuo mažų dienų mama sugalvodavo Sniegutei įvairių darbelių, kad ši nesėdėtų dyka ir neįprastų, jog viskas už ją padaroma. Augant darbeliai sunkėjo, tačiau Sniegutė taip ir nepamėgo gaminti valgio. Mieliau nuskusdavo ir sutarkuodavo bulves, išplaudavo indus, iššveisdavo grindis – pasitenkindavo antraeilėmis pareigomis, pagrindinį postą virtuvėje užleisdama mamai.
Stebėdama, kaip mama pirštų galiukais grybšteli smulkintų grybų košės, drėbteli jos į faršo gniutulą ir aplipdo, Sniegutė susigriebė, jog jau kurį laiką žiūri į ją, lyg matydama pirmą kartą. Priešais stovėjo santūri, smulki ir aštri kaip adata senstanti moteris. Nuostabiausia buvo tai, kad jos atšiaurumas Sniegutės daugiau nebeskaudino. Savybės, ištempusios mamos lūpas į griežtą, viskuo nusivylusį brūkšnį, visų pirma pridarė žalos pačiai mamai. Jeigu ši apskritai leido sau
Sumetusi maltinukus į įkaitintą keptuvę, mama nulupo didelį svogūną ir pasidėjo ant pjaustymo lentos.
– Tai kaip gyveni? Kas naujo? – nepakeldama į Sniegutę akių retoriškai paklausė.
Ji visada pabrėždavo, jog nesikiša į Sniegutės asmeninį gyvenimą, niekada nesismulkindavo, nesmalsaudavo kaip tėvas.
Sniegutė žinojo, kad mama teiraujasi iš įpročio, kad ji seniai susitaikė su tuo, jog Sniegutė jai nieko apie save nepasakoja. Tačiau šiandien ją pagavo ūpas. Trumpai nupasakojo, kaip praleido pirmą atostogų savaitę, kažkodėl nutylėdama, jog su Filomena ne draugauja, bet pas ją dirba.
– Nauji draugai?.. Maniau, kad draugus susirandame iki dvidešimties, – kaip visada skeptiškai sureagavo mama. Jos tonas užmušdavo bet kokį Sniegutės norą atvirauti, bet šį kartą sugebėjo nekreipti dėmesio.
– Kuo ji užsiima, toji Filomena? Kas ji tokia? – nesulaukusi tęsinio, pasidomėjo mama.
Sniegutė pasakė, kad Filomena yra našlė, augina sūnų ir gyvena iš nuomos verslo, kurį jai paliko vyras.
– Tai Timas – jos sūnus?
– Na taip.
Atrodo, mamai palengvėjo. Staiga ji užsikosėjo, tankiai mirksėdama nusisuko nuo pjaustymo lentos ir sušniurkščiojo – pasitaikė stiprus svogūnas.
– Išsižiok ir kvėpuok per burną, – pamokė Sniegutė.
Mama taip ir padarė. Abi buvo užmiršusios, kad kadaise pati mama išmokė Sniegutę šito triuko.
– Duok man, – Sniegutė perėmė peilį ir baigė pjaustyti svogūną.
Svetainėje prajuko tėvas. Visu garsu pasileidęs televizorių, jis žiūrėjo prancūzišką komediją. Mama komedijų negalėjo pakęsti. Jas žiūrintį tėvą ištverdavo panašiai, kaip ištverdavo jo epizodiškas meiles – su atlaidžia panieka. Paauglystėje jos panieka Sniegutę liūdindavo ir siutindavo, mat širdyje ji gynė tėvą ir tapatinosi su juo. Netgi piktai džiūgaudavo, kai tėvas, vėl įsimylėjęs, imdavo gausiai kvėpintis ir užsimiršęs išsimaišydavo kavą ne šaukšteliu, bet savo raudonu parkeriu (tuo, kuriuo braukydavo studenčių kursinius darbus).
– Sniegut... Sniegut, ateik – labai geras filmas! – pakvietė iš svetainės tėvas.
– Palauk truputį, mes čia šnekam...
Tėvas neišgirdo, springdamas juoku rėkė toliau:
– Čia apie tokį vagį, su De...finesu!
Jos susižvalgė. Sniegutė pamėgino perimti iš mamos sunkios, nuoskaudas slepiančios paniekos dalį tėvui.
– Nupirksiu jam ausines, kad galėtų sau tyliai žiūrėt, – pasakė ji mamai. Ir, nušveitusi į šalį pašluostę, nuėjo pas tėvą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)