tekstai.lt

Onė Baliukonytė. Lig skliauto (Gintaro Bleizgio ir Lauryno Katkaus PK, 1998)


     Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
     Katkus, Laurynas. Balsai, rašteliai: eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1998.


     Rašyti išsyk apie dvi – ir dar pirmąsias knygas – tai nelyginant šauti vienu metu į du judančius taikinius. Aišku, jog prašausi pro šalį. Juk ten, kur šiuo metu taikai, jų autorių jau senokai nėra. Jie – kitur ir kitokie. Nes jauni, talentingi, dar nesupančioti literatūrinių konvencijų ir savo pačių susikurtų taisyklių bei dogmų...


     Tad kas sieja Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinį „Vietovė. Šiaurė“ su Lauryno Katkaus „Balsais, rašteliais“? Pirmiausia – pati jų gimdytoja „Vaga“, vėl ėmusi globoti jaunus ir, žinoma, itin nuostolingus poetus. Antra – ir tai mane labiausiai džiugina – abiejų knygelių vidinė švara, net skaista (palyginus su nesuvaldomu didžiumos postmodernistų „ekskrementizmo“ pomėgiu). Patraukė ir kalbos gyvastis, improvizacinis elementas, gana ryški džiazavimo maniera (išliekant tradiciškais gerąja prasme). Suprantama, kur kas daugiau sąsajų formaliajame arba, kaip tartų Viktorija Daujotytė, teksto, o ne kūrinio –egzistenciniame, būtiškajame, vidinių fenomenų, giluminių išgyvenimų – lygmeny. Tad jų – kaip tos pačios kartos kūrėjų – balsai ir panašūs, ir skirtingi. Ir, matyt, ateity išsiskirs dar labiau, nors šito, pasak G. Bleizgio, ir negali žinot...


     Bet skirtybės prasideda jau nuo pavadinimų: „Vietovė. Šiaurė“ – daiktavardžių vienaskaita (ir poezija labiau monologinė, egocentriškesnė, dažniau nukreipta į save, į vidų), „Balsai, rašteliai“ – daugiskaita (nebijant atsiverti aplinkai, daiktiškumui, dažniau gręžiantis į kitą, į kitus)... Ir, tarp kitko, G. Bleizgio rinkinys bene dvigubai „liesesnis“ už L. Katkaus, gerokai ištįsęs į plotį. Tačiau tai nereiškia, jog vienam būdingesnė vertikalė: sakralusis, metafizinis matmuo, o kitam – horizontalė: buitinė, profaninė plotmė. Abiejų geriausiuose eilėraščiuose gražiai „sugyvena“ žmogaus kūnas ir siela, lytiškumas ir dvasingumas, empiriškasis ir esmiškasis pradmenys. Dar simboliška, jog abu rinkiniai susideda iš trijų dalių (nors akivaizdžių skirtumų tarp jų ir neįžvelgiau).


     G. Bleizgio poezija kiek literatūriškesnė, knygiškesnė, gal net – anemiška. (Ko norėt: Šiaurė! Pats autorius viename interviu bando paaiškinti, kas tai: „Retkarčiais užeidavo: bloga, krečia baisus šaltis, nuoalpis, šalimais mirtis. Tai ir yra Šiaurė...“) O esminis poeto klausimas: kas yra laikas? Klausiama puikiai žinant, jog atsakyt neįmanoma. Nes egzistuoja aibė, begalė atsakymų. Ir – vienas vienintelis: mirtis! Bet kol kas tebeieškoma savojo – o tai ir esti kūryba...


     Tad jau pirmajame rinkinio eilėraštyje „Perrašytas blokas“ apima savotiška vangumo, mieguistumo būsena, kuriai lyg ir norėtum priešintis. Tačiau greit įsitikini, jog poetui kur kas artimiau vita contemplativa, o ne vita activa... Kita vertus, išsyk suklūsti: nejau autorius ir toliau užsiims ne rašymu, o perrašinėjimu (ar taip madingu nūnai svetimų tekstų perkonstravimu)? Vis dėlto G. Bleizgys turi pakankamai potencijos kurti iš savęs: autentiškos, o ne knyginės patirties. Nors dar aptinki hemingvėjaus, aristotelio, rilkės, edgaro po, putino ir jo alter ego vasario pėdsakus (rašau, kaip rašo autorius: mažosiomis), bet jie integruoti į teksto visumą. Tačiau karšto kraujo galėtų būti įlieta ir daugiau, kad sušildytų ir mus, klaidžiojančius atšiauriame, nykokame G. Bleizgio sielos peizaže. O juk šis kraštas – dar ir Dzūkija, iš kurios kilęs poetas. Iš ten – ir jo graudulys, švelnumas, net savotiška drova... Bet iškart pasakysiu: knygos monochromija, monotonija, intonacinis vienodumas šiek tiek pabosta. Dar prisipažinsiu, jog skaitydama „Vietovę. Šiaurę“ – bent iš pradžių – įsivariau net keistą fobiją: ėmiau bijoti pabaigų, dažniausiai esančių kitame puslapyje, nes tai bene silpniausios kai kurių eilėraščių vietos. (Tai, beje, nė kiek ne mažiau tinka ir „Balsams, rašteliams“...) Taigi, nustojęs tęsti eilėraštį net po jo natūralios baigties (vos nepasakiau: mirties – bet ar kūrinio baigimasis nėra kartu ir jo mirimas?), autorius tik laimėtų. Čia turiu omeny ir jau minėtą „Perrašytą bloką“, ir šiaip neblogą eilėraštį „Nespalvota kinematografija ir druska ant asfalto“, ir „Išgalvotas šeimos istorijas“, kurių pirmoji pusė stilinga, ritmiška, gražiai intonuota, o antroji jau padrikesnė, primenanti prozą. Toks įspūdis, lyg iš pradžių tekstas gimsta natūraliai, be vidinės prievartos, o toliau jau stengiamasi jį „daryti“. Nereikalingas, man regis, ir vieno meniškiausių, sintetiškiausių G. Bleizgio eilėraščių – „galėčiau leistis su karavanais arba į gelmę ieškoti mitų...“ paskutinis ketureilis. (Palikim daugiau erdvės skaitytojo vaizduotei!) Ir paties paskutinio knygelės eilėraščio būčiau atsisakiusi...


     Bet ko aš čia priekabiauju? Juk vis tiek juo toliau, juo labiau „Vietovė. Šiaurė“ ėmė traukti savęsp, į unikalų ir gan paslaptingą pasaulį. Tiesa, gal kiek per šaltą, per hermetišką, bet jokiu būdu ne dramblio kaulo bokšte tupint sukurtą. Poetas ir komunikabilus, bendruomeniškas, bet ir individualus, atskiras, vienišas. Ir pakankamai vidujai vientisas, gebąs jungti, sintetinti, sublimuoti, pagaliau transformuoti medžiagą iš tekstiškojo į kūriniškąjį lygmenį. Žinoma, dar aptinki ir lėkštokų vaizdelių, ne poetine, o prozos logika paremtų aprašymų, ne itin meniškų struktūrų („Fonas vienai kartai“, „Senis šokantis džiazą“, „Vestuvinis eilėraštis“, „vis liesėjo mėnulis...“, „Vasaris rašo eilėraščius...“ – pastarasis, beje, itin dirbtinis), tačiau ir iš tikrųjų brandžių kūrinių. Ypač išskirčiau ilgesnius, sudėtingesnius, daugiaplanius. Pirmiausia – „Ekspediciją uostamiesčio kvartalais“, kur kelių laiko ir atminties klodų sanpynos, sąskambiai išties poetiški, o realybės ir fantazijos dermės – savitos ir įtaigios. Paskui „toks šiandien lietus ir saulė šiandien...“ su ypač skaidria ir tyra, nors ir skausminga melodija. Ir gal vieną giliausių, erdviausių rinkinio tekstų „Laikas transmisijoms į visatą (mama)“ su neužskliausta, absoliučiai atvira viskam – gyvenimui ir mirčiai – pabaiga. O „Mūsų meilę persekiojantis laiko šuva“ smelkte persmelktas laiko tragikos ir kartu belaikis, antlaikiškas – jau prašosi gilesnio, atidesnio apmąstymo. Dėl vietos stokos, deja, galiu pacituoti tik paskutines jo eilutes, liudijančias jauno poeto vidinį ūgį, poetinės raiškos galimybes, metaforos grožį (gaila, kad žurnalo skiltys gerokai per siauros šioms ilgoms, tačiau plastiškoms ir švelniai banguojančioms eilutėms – ir jas reikia ne vietoj sulaužyti):

 

ant asfalto partrenktas išsigandęs

                       šuva (pasaulio apledėjusiose

magistralėse mūsų vienišas plaustas).


       Pažadinkim šunį girgždančiuose

žvaigždynuose: pieną nuo tavo pirštų

                                       laižantis vaikiškas laikas

 
     Subtili ši vienišų sielų kalba, įtaigus, net sukrečiantis šis nutolimas, nutilimas arba, kaip pasakytų Antanas Kalanavičius, nutildinėjimas, paliekant po savęs ilgus, paslaptingus atoaidžius... Beje, centrinis „Vietovės. Šiaurės“ eilėraštis, suteikęs vardą ir pačiam rinkiniui, – trumpiausias, tačiau nei poetiškas, nei mįslingas. Jam stinga bent jau intrigos...


     L. Katkus šia prasme – kur kas „gudresnis“, vykusiai suintriguojantis jau pirmame eilėraštyje. Ir neabejotinai linksmesnis, šelmiškesnis, žaismingesnis. (Beje, jo knygos pavadinimas tarsi sakytų, kad kalbėjimas ir rašymas –visiškai tapatūs.) Bet jau PIRMO (skyriaus) pradžia liudija: čia esama ir paslapties, tos vidinės substancijos, to metafizinio elemento, be kurių neegzistuotų poezija. Ypač sudomino „trys vyrai aukštom aukštom kepurėm“. Kas tai: policininkai? angelai? ateiviai?.. Iš sapnų? Iš archetipinių klodų? Iš Anapus?.. Ir gerai, kad nesulauki tiesaus vienareikšmio atsakymo. Nes juo daugiau neatsakytų klausimų, juo įdomiau. O ten, kur ypač stengiamasi detalizuoti, vardyti ar apibrėžti – šių slėpinių, mąslumo, sukauptumo beveik nelieka. Gelmę keičia paviršiai... Arba kur prabylama kažkokia greitakalbe. Čia ypač išsiskiria – blogąja prasme – rimuoti, pabrėžtinai ritmiški tekstai: „Temstant puola termometras...“, „Statulos skundas (Dublinas)“, „Tūkstantmečio pabaiga“, „Rozentalio slėnis“. Pirmiausia – ausį rėžia itin prasti, primityvūs rimai, antra patys eilėraščiai lėkštoki, ne itin skoningi ar net dviprasmiški. Tad juos reikėtų laikyti ne kūriniais, o padirbiniais, per jėgą įspraustais šiaip jau patrauklion knygon. Prie mažiau vykusių dar priskirčiau verlibru parašytus „Kovo infliaciją“, „Laišką“, „Didžiąją Deivę“ (su itin prasta, lyg iš pigaus „ezoterinio“ romano atklydusią pabaiga), „Vieną Flauberto istoriją“, „Veidrodį“, „Fuksus“, „Rūgšties namus“, „Sekmadienį Leipcige...“ Juose aiškiai persveria ne esmiškumas, o empiriką, horizontalus, linijinis pasakojimas, jau nekalbant apie transcendentinio judesio, metafizinės erdvės stygių. Gal čia ir netrūksta jau minėtos intrigos, bet iš tikrųjų stinga gilumo, sukauptumo, dvasinės energijos. O poetinis audinys – su gerokai kreivom, per daug matomom siūlėm...


     Bet! Šalia akivaizdžiai prastų eilėraščių – ne mažiau gerų, net puikių. Beje, vos nepamiršau: G. Bleizgio mąstymų centras – laikas, o L.Katkaus neabejotinai – meilė, pačiais įvairiausiais pavidalais ir aspektais... Ypač džiaugiausi skaitydama šiuos: „prašniokštęs tramvajus pabeldžia į langą...“, „Sausio pradžioj...“, „Išmušė dvylika...“ (kuriame iš poezijos jau kylama į muzikos erdvę – ir ne vien dėl nuorodos į Mahlerį), „Turgaus keliu toli ir gerai matyti...“ (tikslus, koncentruotas. Jau skleidžiantis grynuolio švytėjimą), „Pinigai“ (su puikiai įvaldyta sudėtinga medžiaga, gražia realybės ir sapno jungtimi). O štai „M. M. M.“ prašyte prašosi cituojamas, kad ir skaitytojas įsitikintų, jog L. Katkaus eilėraštis yra gilus, sutelktas, energetiškas, išlaikantis vidinę pusiausvyrą tarp pasakyto ir nutylėto, paslėpto tarp eilučių. Ir atviras būčiai, jos laikinam purvui ir amžinajai šviesai...

 

Kelias pasitaikė balotas.

Taškydamos purvą ir šviesą,

                                       lėkė mašinos.

Po mumis dunksojo melsvas

                                       merkurijaus miestas.

Skarda ir vanduo rūdijo jo sutemose.

Susėdom pailsėti,

iškratėm dulkes iš sandalų.

       Valgėm duonos ir lašinių.

 

Aš ant stulpelio.

Tomas ant lagaminėlio,

Marija – prie kojų (dar nepradėta.

       Viešpatie – o jau kaip sraigė).

Kai kuriose užeigose ir aikštėse

dundėjo demonų muzika.

 

Pasistiprinę pakilom, išskleidėm

                                                    vėliavą

ir, giedodami pirmuosius himnus.

                                                       ėmėm leistis į slėnį.

 

     Visi jie – išsiskiriantys geru stilium, subtilia intonacija, saiko ir skonio jutimu, intuicijos ir intelekto darna... Šia prasme dar norėčiau paminėti ir „Žvejus“, kupinus biblinės dvasios su Kristaus, jo Motinos ir apaštalų pėdsakais, niekur tiesmukai jų neįvardijant... Bet gal daugiausia santūrios meilės, švelnios šilumos, skaidraus evangeliškumo (caritas!) pajutau TREČIAME, t. y. paskutiniame knygos skyriuje, kur eilėraščiai gal ir paprastesni už kitus, tačiau ne mažiau poetiški. Ir ypač turėčiau pabrėžti didžiuosius L. Katkaus opusus – poemėles? – „Gal septyniasdešimt antraisiais“ (autoriaus gimimo metai!), „Vieną vakarą Berlyne“ ir „Nuo trupos“. Tai pakankamai kietai sukalti, tvirta ranka suformuoti tekstai, besilaikantys ant švytinčios meilės gijos jei ne brangiųjų, tai bent jau pusbrangių poezijos akmenų vėriniai. Vyriškai svarūs – bet ir moteriškai švelnūs, grakštūs, subtilūs. Manau, jog juos sukūrusiajam nėra ko bijoti rytdienos. Čia daug atviro, nepridengto, nesumeluoto gyvenimo, bet ne mažiau ir būtiškųjų, egzistencinių patirčių. Nes vidinė rega ir klausa jau atsivėrusios, pasak paties poeto, „lig skliauto ir lig skausmo...“ Tikėtina, jog ir šis skliautas bus pralaužtas, o skausmas virs didžiosios kūrybos džiaugsmu.

 

     Metai, 1999 balandis, Nr. 4