tekstai.lt

Kornelijus Platelis. Eksperimentų mados (2006)

platelis%20kornelijus.jpg       Nors mūsų diskusijos tema provokacinė – poezijos mados nesikeičia kiekvieną rudenį ar pavasarį, – akivaizdu, kad vienos ar kelių vyraujančių stilistikų visada būna. Jas turbūt lemia kintanti visuomenės jautra, kurią savo ruožtu keistis verčia visa jos gyvenimo aplinka, kitaip sakant, būtis. Tuomet kaip keičiasi poezijos mados, kokiu greičiu? Turbūt tai priklauso nuo visuomenės kaitos, o šią įžvelgti ir apibūdinti ne taip jau lengva. Tačiau labai nesunku pastebėti esminius santvarkos, visuomeninių santykių pokyčius. Jie negali neveikti ir poezijos. Prisiminkime, kokios būta įtampos poezijoje ir apie ją vėlyvuoju sovietmečiu. Ta įtampa, be abejonės, stimuliavo kūrybą ir suvokimą. Jos atoslūgis – vienas svarbiausių anų ir šių dienų aplinkos pokyčių. Kaip jis paveikė poeziją? 


       Pirmiausia turbūt reikia sutikti, kad mažos poezija besidominčių žmonių saujelės nebegalima vadinti visuomene. Tai, ką aš čia vadinu poezija, bedomina gana siaurą skaitytojų ratą. Pašalinis stebėtojas, neišpažįstantis poetų religijos, galbūt pasakytų, kad šis nedidelis klubas uzurpavo poezijos vardą, atėmė jį iš didžiosios visuomenės dalies, kuri to, beje, nė nepastebi. Ji toliau naudojasi popso, sveikinimo koncertų ir antkapių tekstų "poezija" ir į kitokių tekstų audėjus nekreipia dėmesio. O poetas be dėmesio – tarsi gėlelė be saulės. Šios dvi visuomenės grupės ne tik nesusikalba, bet ir nesikalba, nes neturi apie ką. Tiesa, dainuojamosios poezijos bardai lyg ir bando tiesti tiltus, bet, man regis, šie dviejų krantų nesujungia, o baigiasi kaip ir Palangos tiltas. 


       Svarbiausio kalbėtojo statuso praradimas neabejotinai paveikė poetus – jie neteko pranašų aureolių ir turėtos garbingos padėties visuomenėje. Jiems radosi būtinybė rinktis – užsidaryti dramblio kaulo bokštuose ar ieškoti būdų, kaip sudominti kuo daugiau skaitytojų. Poezija buvo atleista nuo sovietinės cenzūros jai deleguotos gana malonios pareigos užsiiminėti idėjų kontrabanda. Kai kurie poetai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atrodė, dar bandė steigti privačiai įsivaizduotas cenzūros muitines, idant galėtų daryti tai, ką buvo įpratę, bet greitai į tai numojo ranka. Tai ir nulėmė pagrindinį stilistikos posūkį. Poezija tapo asmeniškesnė, demokratiškesnė, suprantamesnė. Tirštai kultūrinių realijų prifarširuotus tekstus pakeitė bandymai netikėtai pavaizduoti kasdienybės akimirkas, ūmai nutraukti šydus nuo žmonių santykių, užfiksuoti kasdieniškas, bet ir netikėtas emocines būsenas. Tuo pasižymi naujausia Eugenijaus Ališankos, Mariaus Buroko, Daivos Čepauskaitės, Gintaro Grajausko, Alvydo Šlepiko, Dovilės Zelčiūtės, Agnės Žagrakalytės poezija. Išvardinau jaunesnius už save autorius. Tačiau nemanau, kad minėtus stilistikos pokyčius galima paaiškinti vien tik kartų kaita, nes tokių pokyčių esama ir vyresnių poetų kūryboje, įskaitant ir mane patį.

       Ar galima tai vadinti madų kaita? Manau, tam tikru atžvilgiu – taip, nes čia daugiau ar mažiau veikia tas pats mados mechanizmas: dėl nepaaiškinamų priežasčių tam tikru metu daugumai vieno ar kito dalyko gamintojų bei vartotojų būtent tokia vieno ar kito dalyko išvaizda ima atrodyti graži, įdomi, patraukli, o prieš tai tokia atrodžiusi išvaizda – nusibodusi, nebeįdomi.

 

Kita vertus, stiliaus kaita privaloma kiekvienam autoriui, kitaip jis ims kartoti save patį. Toks poreikis atsinaujinti su mada jau nieko bendra neturi, tačiau naujų stilistinių drabužėlių ieškantis autorius lengvai gali tapti, o neretai ir tampa, mados auka. 


       Manęs prašė daugiau kalbėti apie poezijos eksperimentus... Pati eksperimento mene sąvoka prašosi patikslinimo. Mokslinio eksperimento metu tam tikrais gamtos ar gamybos procesais būna tikrinamos teorinės prielaidos. Menininkas turbūt elgiasi kitaip. Jis ne savo teorines prielaidas tikrina, o ieško naujų komunikacijos su adresatu būdų, to adresato vaidmenį kūrybos metu pirmiausia pats ir atlieka. Tad menininkas, kaip aš įsivaizduoju, tikrąja to žodžio prasme neeksperimentuoja, o siūlo produktą, tegu ir peržengiantį tradicinių ar bent jau pažįstamų estetikų ribas, tačiau kurį jau pats yra patikrinęs ir jam suteikęs meno kūrinio statusą. Nebent menininkas pats nesupranta, ką daro, arba tiesiog nori pasišaipyti iš savo kūrinio vertintojų. Suvokėjas, dažnai nesugebantis reikiama banga nusistatyti savo imtuvo dažnio, kūrinį pavadina eksperimentu. Toks neregėto negirdėto kūrinio apibūdinimas plačiai paplitęs. Jeigu menininkas eksperimentuoja tikrąja to žodžio prasme, t.y. pasiūlo kūrinį visuomenei ir laukia jos atsiliepimų pats nelabai nutuokdamas, ką sukūręs, anoks jis ir menininkas. 


       Dar vienas dažnas eksperimentiniu vadinamo meno bruožas – kontekstualumas. Dažnai "kitokie" kūriniai atsiranda diskutuojant, ir labai aistringai, su vyraujančiomis stilistikomis, vyraujančiais suvokimo ir meno vartojimo būdais. Būtent tokiais sumetimais ant sienos kabinamas sodininko darbo įrankis ar į dėžutes dėliojami kakučiai. Panašių dalykų kartojimas atrodo beviltiškai, nors, sutikime, tokių "eksperimentų" neretai pasitaiko. 


       Eksperimentinė ką tik aptarta prasme poezijos knyga nėra dažnas reiškinys mūsų padangėje. Turbūt todėl, kad knygą išleisti nemažai kainuoja, ir kas nors tas išlaidas turi padengti – mecenatas ar skaitytojų piniginės. Kadangi pastarąsias poezija apskritai sugundyti sunku, lieka mecenatas, kurį reikia įtikinti, jog tai nėra joks eksperimentas, o tikrų tikriausias atradimas. Šiaip ar taip, viena kita tokia knygelė pasirodo. Visada naujiems vėjams atviros idėjų dirbtuvės "Vario burnos", 1999 metais "Vaga" leido tokią "Lankų" serijėlę, vieną kitą neįprastesnį kūrinį galima aptikti periodikoje. 


       Kalbėdamas apie eksperimentinę poeziją mados požiūriu, dabar madingą stilistiką pavadinčiau grafiniu konceptualizmu (Žilvinas Andriušis, Donaldas Apanavičius, Tomas S.Butkus, Benediktas Januševičius). "Vario burnos", man regis, apskritai daugiau dėmesio skiria knygos išvaizdai negu tekstui. Kartais tai pasiteisina (ypač kai tekstas nėra įdomus), o kartais nuvažiuojama į lankas, ir knygą tampa sunku skaityti (pvz., V.P. Bložės "Tuštuma"). Iš visų minėtų autorių knygų man didžiausią įspūdį paliko Žilvino Andriušio "Bildungas" ("Strofa", 2003). Tai kaip tik tas atvejis, kai eksperimentas toks yra tik iš pažiūros. Autorius savo kūrinį yra gerai apmąstęs ir išgyvenęs. Jis, regisi, žino, ką norėjo padaryti ir kas jam išėjo. Dar daugiau – jo nėra surėmusi tipiška emocinė konceptualaus meno negalia, ir jis, sakyčiau, demonstruoja gana savitą jautrą. 

       Tačiau eksperimentavimo mados irgi kinta. Ketindami nešti poeziją į mases, poetai ima kurti garsiniam skaitymui pritaikytus tekstus. Kerry’o Shawno Keyso ir Rolando Rastausko garsiaraščius sunku pavadinti eksperimentais (tai tiesiog gero poezijos atlikimo pavyzdžiai), tuo tarpu tariamai vaikiškoms Benedikto Januševičiaus skanduotėms toks apibūdinimas puikiausiai tinka. 


       Esama ir amžinų eksperimentų lietuvių poezijoje. Tokių kaip konkrečioji poezija. Kuris poetas jaunystėje nėra bent kelių tokių kūrinėlių sukūręs? Girdėjau, "Vario burnos" rengiasi išleisti lietuvių konkrečiosios poezijos antologiją – intelektualus ir kartu nestokojantis humoro sumanymas. Tokia antologija būtų gerokai palengvinusi darbą Simonai Talutytei, "Metuose" (2006.V.) skelbiančiai straipsnį "Konkrečioji poezija Lietuvoje", kuriame šio modernaus eksperimento užuomazgų pastebi XVI–XVII a. spaudiniuose. 

Pagaliau esama ir amžinai madingų dalykų poezijoje. Tai – vadinamasis eksperimentas. Ir tas, kuriuo poetas siekia įtvirtinti naują stilistiką, ir tas, kuriuo stengiasi išsisakyti, nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai.

       „Poezijos pavasario 2006“ konferencijosPoezijos mados 2006“ pranešimas