tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Pasaulis tam, kad jį aprašytum (G. Patackas, V. Braziūnas) (1992)


       Nušiuręs skelbimų stulpas yra ne mažiau iškalbingas, poetinis ženklas negu mėnesienos sodas; smalsuolių minia prie Santuokų rūmų apie amžiną mūsų meilės alkį byloja gal daugiau nei „Giesmių giesmė“; į miestą veržiasi šungaudžiai, ir tai tolygu poetinio žvilgsnio skverbimuisi į šunišką mūsų gyvenimą. Maždaug kaip paskutiniuosiuose V. Katajevo romanuose: geriantis Jeseninas ir besimušantis Asejevas yra tokia pat gamta kaip saulėlydis arba išprotėjusio Chlebnikovo eilėraštis. Tereikia panirti į tikrovę, į gyvenimą, ir nieko nebereikės išgalvoti: kasdienybės, buities chaosas ir sumaištis, žmonių ir daiktų stumdynės laike ir erdvėje – visa tai skvarbiam poetiniam žvilgsniui yra gatavos poetinės formos, išbaigti poetiniai ženklai, kuriuos tereikia užrašyti. Jeigu yra autentiškas talentas, atsiras ir autentiškas poezijos kvapas, atsiras asmenybinė kūrybos šerdis; juk poetas trankosi ne bet kada ir ne bet kur, jo gyvenimas turi savo judėjimo trajektoriją, ir, tarkim, A. Verba pro nudraskytą skelbimų stulpą ir išlaužtą spaudos kioską kiūtina į smuklę, o V. Braziūnas, patikrinęs savo amžinuosius poetinės kalbos fondus, traukia į Latviją, į „Balticos“ festivalį. Tačiau poetinės tikrovės transformacijos principas išlieka tas pats: tikrovė visais savo pavidalais ir įvairiausiomis savo apraiškomis plūsta į eilėraštį, ir kiek ją harmonizuoja poetinė forma ir kalba, tiek užtenka. Disharmoniškas, chaotiškas pasaulis gimdo disharmoniškus, chaotiškus poetus, ir jų paliudijimai turi ne tik estetinę, bet ir istorinę vertę. Beje, tai turbūt populiariausi šiandienos poetai, – juos dažniausiai skaito aktoriai, iš jų eilėraščių noriai sudarinėjamos teminės, probleminės (bet ne šventinės – kaip anksčiau) kompozicijos. Jų populiarumą galima paaiškinti mūsų amžinu ir nekaltu tiesos troškimu, kurio tiek metų negalėjo numalšinti nei kasdienis bendravimas, nei publicistika; G. Patacko, A. Verbos, V. Braziūno, O. Baliukonytės kūryba buvo ir tebėra ta skaudžiosios tiesos tribūna, iš kurios galbūt ne visada girdėti aiški socialinė ištarmė, bet kurioje visada matyti kalbantis žmogus – gyvas, nes mąstantis ir jaučiantis. Jų poezija – pirmiausia turinio poezija, ir poetinė kalba, jos instrumentuotė ir vaizdinė spalvinė gama čia yra antraeiliai dalykai. Būtiniausius formaliuosius meninės harmonijos dėsnius čia išsaugo pats talentas, poetinė atmintis, o poeto – kaip žmogaus, kaip asmenybės – pašaukimas yra kuo daugiau sugerti gyvenimo, tikrovės disonansų, kasdieninės ir kultūrinės patirties ir visa tai kuo sąžiningiausiai paliudyti. Ainiai, jei mokės skaityti poetinės metaforos prasmes, iš disharmoniškųjų, disonansiškųjų mūsų poetų kūrybos galės kurti istorines dramas.

       Rašydamas šią įžangą,
pirmiausia galvoju apie paskutiniąsias G. Patacko (1) knygas. Pirmosios dvi –„Atleisk už audrą“ ir ,,Išvarymas iš rojaus“ – apie poeto kūrybą verstų kalbėti kiek asmeniškiau, tektų individualizuoti kai kuriuos dalinius jo poetinio kelio lūžius. Tačiau bendriausias apibūdinimas tinka visai jo kūrybai – tai ekspansyviausias ir imliausias savo kartos poetas. Iš jo eilėraščių galima iki smulkmenų rekonstruoti, kuo domėjosi ir kuo gyveno mūsų visuomenė per paskutiniuosius penkiolika metų. G. Patackas neturi savo interesų rato nei savo laisvalaikio aistrų; čia viskas sukasi drauge su visuomeninių pomėgių fejerverkais, ir, žiūrėk, kokia nors kibirkštis pradegina prabangų paradinį politinės opinijos rūbą. Čia drauge su visuomene sergama krikščionybės idėjomis ir išbandomi rytietiškų tikėjimų siūlomi gyvenimo būdai, čia niekuo netikima ir iš visko atvirai šaipomasi, dievinamas seksas ir seksualiniai ritualai, čia narkotizuojamasi ir svaiginamasi alkoholiu, čia skaitomi Lotynų Amerikos rašytojai ir Nyčės „Ką kalbėjo Zaratustra“, čia bėgama nuo tikrovės ir metamasi prie siaubingųjų Haufo pasakų bei absurdo dramų; ir visa tai vienokiais ar kitokiais leksiniais, vaizdiniais ženklais atsispindi G. Patacko eilėraščiuose. Viename pokalbyje G. Patackas gana atvirai nusistebėjo, kodėl recenzijose apie jį taip retai imamasi rekonstruoti jo eilėraščių prasmes. Bet jeigu šitai imčiau daryti, ieškodamas tam tikros mąstymo ar pasaulėjautos sistemos metmenų, G. Patacką turėčiau nurašyti į vertybinio disidentizmo nuostolius, kaip ir paskutiniųjų dešimtmečių jaunimo gyvenimo recidyvus. Čia nėra net argumentuoto disidentizmo. Tėra pasyvus atsiribojimas ir įnirtingas tikrovės liudijimas. Į G. Patacką, kaip ir į mūsų tikrovę, reikia žiūrėti ir stebėtis – kaip į egzotiką, kaip į neįmanomą ir vis dėlto egzistuojantį minčių, faktų, pajautų konglomeratą. Į kokią sistemą galima suvesti Karmos ratą, džigos šokį, Medėją, Jasoną, Prometėją, Meką, Getsemanės sodą, Haufą ir brolius Grimus, demonus, guru, branduolines mintis ir branduolines mirtis, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Dantės „Pragarą“? Ir vis dėlto tai sistema, nes joje nerandame nieko, ko nepažintume, ko nežinotume, ko nebūtume mokęsi ar girdėję, matę landynėje ar miesto skvere. Vidinė G. Patacko kūrybos raida taip pat labai prieštaringa, ir jos analizė poetui neturėtų būti itin maloni: tai, ką pirmosiose knygose jis suformuluoja ir įtvirtina kaip tam tikrą pasaulėvaizdį, vėliau pats atviriausiai ištyčioja ir išniekina; tai, kas poemoje „Pontijus Pilotas Nr...“ formuluojama kaip visuomeninė programa, kaip kritiškas tikrovės modelis, vėliau paverčiama farsu ir absurdu (,,aš laukiu pranešimo / iš ginkluotos / fėjos / bet aš guliu ežero / dugne / ir žydros poilsiautojų / valtys / nerūpestingai suvažinėja / man skirtą dieną /<...>/ tačiau ateis / ateis netrukus / ginkluota fėja su kulkosvaidžiu / pavirs į žolę / bandelių išnešiotoją / ir visos gerosios pasakos / bus iššaudytos“, A, 69). Bet tai irgi autentiška: tokia kryptimi vystėsi mūsų visuomeninė ir politinė savimonė.

       Rinkinyje „Atleisk už audrą“ G. Patackas susikuria poetinę kalbą – gal ne tiek T. Venclovos, kiek jo verstų poetų stilistikos veikiamas. Čia šmėkščioja aiškūs D. Tomo ir T. S. Elioto įvaizdžiai ir ritminiai kirčiai. Bet drauge čia pagreitį įgyja ir garsusis G. Patacko jambas. Antroji poeto knyga – „Išvarymas iš rojaus“ – pirmas ir paskutinis poeto bandymas kurti šiek tiek organizuotą, kryptingą pasaulėvaizdį. Jo eilėraštis iš karto priešpriešinamas įprastinei poetiškumo sampratai: „Ištuštėjusio nekenčiu ploto / ir vienatvės šiltų kambarių“ (AUA, 32). Savo prigimtimi jis neigia vienatvės, tylos, ramybės, susikaupimo būtinybę, tokią įprastą mūsų lyrikai, ir susitaiko, kad „klegesys, kai lėbauja dievai, / Pasėję pyktį, sieloje gyvens“ (IIR, 40). G. Patacko eilėraštis gimsta iš įniršio, įsiūčio (kuris dar yra motyvuotas ir psichologiškai; vėliau, susiformavus atsiribojimo nuostatai, tai pavirs vieša poeto laikysena), iš aštrių susidūrimų su techniškąja civilizacija, kuriai pagal išsilavinimą priklauso ir pats poetas (vėliau tai virs poetinės žaliavos šaltiniu, vertinamu tiek, kiek apskritai vertinami visuomeniniai mūsų santykiai). G. Patackas gina dvasinį žmogaus patyrimą nuo niveliacijos ir patikimiausią pirminį žmogaus autonomiškumo modelį regi bibliniuose ir mitologiniuose motyvuose. Eilėraštis prasideda tarp „daiktų iš apleisto buto“, blaškosi tarp pačių buitiškiausių realijų ir trūkčiojančios, dažnai labai elementarios minties; vos ją suformulavęs, čia pat paneigia, traukiasi gilyn prie pirmykščio, per daugelį amžių nugludinto žmogaus vaizdinio, pasisemia jame stiprybės ir vėl grįžta į realybę, tik dabar jau stiprus ir teigiantis:

kur bepatektum – jūron, pragaran –
nenusižemink, neprašyk malonės
tų netikrų stabų, kurių nėra,
nors teis tave žvaigždynų tribunolas,


apkrės maru ar degins ugnimi,
atims tėvynę, moterį ir duoną, –
prašau, nebūki angelu, Adomai,
Žmogau Adomai, būki žmogumi.

       Rojaus ir angelo, pragaro ir ištremtojo, puolusiojo įvaizdžių priešpriešos ir santykiai itin įdomūs. Anormalu, „kai puolęs angelas manęs jau naktimis nebeaplanko“ (AUA, 25). Sutapimas su išvarytojo, tremtinio likimu, ko gero, labiausiai sutampa su bendra šio rinkinio etine orientacija. Šiame sutapime slypi pagrindinės G. Patacko teigiamos žmogiškumo atramos: siela yra tauri ir lengvai pažeidžiama, bet jai turi rūpėti ne tik savas, bet ir viso pasaulio likimas (,,O tu kenti, nesugebi išvyt to vaizdo, / varžtu sugniaužusiu mintis, / kada Adomui rojaus vaisių / kaip Ievą patiekė žaltys“, IIR, 49), ir tokia nuostata bus įtvirtinta kol kas vienintelėje G. Patacko poemoje. Įdomi rojaus ir pragaro jungtis, kai išgyvenama dvasios pilnatvė, kai šiuos polius sujungia stipri emocinė iškrova: ,,o pragare ir rojuje žaibuoja, / ir šitaip saldžiai kvepia nebūtim“ (IIR, 7). Čia, atrodo, galėtų būti ne vien žaibas, bet ir paprasčiausias keiksmažodis.

       Spontaniškumas, didelis dvasinio gyvenimo intensyvumas, begalinė žodžio energija iki šiol išlieka pagrindinė G. Patacko poetikos savitumo prielaida, bet jau antrajame rinkinyje ryškėja ir tokio pobūdžio lyrikos pavojai: eilėraštis lengvai praranda emocinį centrą, pernelyg sutrukinėja minties punktyras, ir atskirai paimtas eilėraštis tarsi subyra, jam jau būtinas stiprus knygos, visos kūrybos kontekstas. Kita vertus, parašyti eilėraštį su tiksliai išbalansuotais prasminiais akcentais ir emociniais punktyrais šiandien moka daugelis, o pakartoti G. Patacko temperamentą ir įvairialypę patirtį vargu ar kam pavyks:

... O išmaldą ištiesusi ranka
Nudžiūsta, ir akimirką susverdi
Tai, kas atrodė mums iš pirmo karto
Dievybė ar bent josios apraiška.

       Tokios eilutės iki šiol išskiria G. Patacką iš mūsų poezijos; kurti žmogaus ir gamtos dievybę čia visada linkstama labiau, negu daužyti jau sukurtą jos apraišką. Tai patvirtina ir konkreti žmogaus patirtis: „nes idealai tie, kurių nebuvo, – / vienintelė tavoji prabanga“ (IIR, 38). Verta prisiminti, kad tai paskelbta dar 1980 metais.

       Poemoje „Pontijus Pilotas Nr...“ į G. Patacko kūrybą įsiveržia jau minėta įvairiasluoksnė leksika ir įvairiaspalvis vaizdinis mišinys. Poema sukonstruota ant trikampio pamato: viena kraštinė – bibliniai motyvai (Pontijaus Piloto vaizdinys), antroji – Lotynų Amerikos romanas diktatoriaus tema (A. Asturijo „Senjoras prezidentas“, A. Roa Bastoso „Aš, viešpats“, G. Markeso „Patriarcho ruduo“; tai, beje, šiek tiek motyvuoja ir ezopinę poemos paantraštę) ir trečioji – mokslinė–fantastinė lektūra (kompozicija, erdvių maišymas, leksika). Poemos turinys, be abejo, ne tapyba, o labai konkreti mūsų socialinė tikrovė.

       Visos kitos poeto knygos – iš esmės jau vienas didelis eilėraščių rinkinys, plėtojantis kelias stilistines, poetines linijas. Iš vienos knygos į kitą keliauja tie patys jambai, iš vienos knygos į kitą plaukia tie patys fantastiniai „daugirdiškos“ metaforikos eskizai ir paveiksliukai, kaupiantys ironijos, absurdo, fantasmagorijos poetikos archyvą. Ir kiekvienoje knygoje – po vieną iš esmės visai naują skyrių, naują dalį, liudijančią poeto gyvastingumą, energiją ir sugebėjimą nuolat atsinaujinti. Be abejo, ambicingesnis ir labiau save gerbiantis poetas tik tas dalis ir leistų atskiromis knygomis, iš likusių eilėraščių tyliai kaupdamas rinktinį savo kūrybos archyvą, bet čia, žinia, jau ne tik poeto kūrybinės laikysenos, o ir leidybinės konjunktūros problema: kas nūnai ryšis išleisti trisdešimt poeto eilėraščių?

       Visi daiktai, visi reiškiniai ir patyrimai G. Patacko kūryboje vadinami tikraisiais vardais: daiktų faktūros ir formos tokios, kokias matome visi, lietus, kaip gyvenime, taip ir jo kūryboje šaltas, o žolė dažniausiai žalia. Šio poeto žodynas toks kasdieniškas, o kartais net technokratiškas, kad daugelį jo komponentų kasdieniniame gyvenime esame linkę laikyti nepoetiškais ir poezijai netinkančiais. Tad kas sukuria G. Patacko kūrybos savitumą ir paslaptingąjį „poetinį šydą“, pro kurį skaitytojas kartais nebeįstengia įžiūrėti esmės? Visų pirma – veiksmažodis, valingu judesiu sumaišantis visus laiko ir erdvės parametrus, keičiantis žmogaus ir aplinkos santykių proporcijas. Dažniausi G. Patacko kūryboje – būtojo laiko ir baigtinį veiksmą reiškiantys veiksmažodžiai; jie yra ir garsiųjų šio autoriaus jambų sproginėjančios energijos šaltinis, ir jo kūrybos nuoseklaus baladiškumo pagrindas. Ekspresyvus, energingas poetinis žodis ant savo keteros išneša ne tik minties prieštaravimą, nenuoseklumą, bet ir kalbos, kirčio klaidas (žinia, tokia poetinio žodžio savybė savaime labai įdomi, tačiau autoriaus neatidumo vis dėlto nepateisina). Šio poeto kūryba diktatoriškai primeta ir jos skaitymo būdą: vaizdai verčiasi vienas ant kito, kiekvienoje eilutėje – mažiausiai po veiksmažodį, ir pirminis eilėraščio impulsas galvotrūkčiais lekia paskutiniosios strofos link. Tai ne atskiro vaizdo prasmės, o jo santykio su kitu vaizdu poezija. Ir žodynas, ir meninis vaizdas čia dažnai nereiškia nieko daugiau, be savo tiesioginės prasmės. G. Patacko poezijos turinys slypi įvaizdžių santykiuose, kuriuos kartais pernelyg patikimai maskuoja energinga eilėraščio saviraida. Tai, kad G. Patacką sunku skaityti iš lėto, ne į naudą jam pačiam: etinės ir visuomeniškai reikšmingesnės minties akcentai neproporcingai išmėtomi po atskirus eilėraščius atsitiktinėmis formuluotėmis ir maksimomis. Bet užtat šita poetinio žodžio energija, kaip jokio kito poeto kūryboje, apima plačius tikrovės plotus, storus įvairiakrypčio patyrimo klodus ir patikimai saugo asmenybinio apsisprendimo stoką. „Iš nieko neišeina poema“ – tarsi gindamasis sako poetas, tačiau įspūdis toks, tarsi viskas, prie ko prisiliečia poetas, į poemą lengvai įeitų. Tai talento ženklas. Kas kita, kad šitas tikrovės nuolaužų ir patyrimų kaleidoskopas, visa šita poetinė materija ant mūsų galvų griūva ta pačia tvarka, kokia pateko į eilėraštį. Tiesa, tai disharmoniškosios poezijos privilegija, bet skaitydamas, tarkim, A. Verbą, jauti dar ir asmenybinę tokių liudijimų kainą.
Gražiu literatūrologės A. Jurgutienės pastebėjimu, „jo eilėraščiuose disonuoja natūralizmas ir dvasinės laisvės romantika, įniršis ir graudulys, klounada ir kančia, azartas ir neviltis, originali fantazija ir griežta konstrukcija, koketavimas ir lyrinis susikaupimas“ (2). G. Patacko poezijos prasmės – viena kitai prieštaraujančios ir viena kitą neigiančios – iškrikusios asociacijų, užuominų principu, ir laisviau skaitydamas socialinių, politinių tokio kūrybinio įniršio priežasčių gali net nepastebėti. Jo kūryba paremta ne poetinės minties, o estetinės kaitos intriga. Eilėraščio siužetinis karkasas labai retai pretenduoja į parabolės ar lyrinės instrospekcijos reikšmingumą; čia dažniau remiamasi pasakos, detektyvo, nuotykinio opuso ar net kino scenarijaus principais. Na ir kas, kad rąstas staiga virsta laiveliu ir neša autorių drauge su jo šunim, kate ir papūga į pilį, kurioje mylimosios nė kvapo; na ir kas, kad stebuklingoji varlė neišpildo paskutiniojo noro; na ir kas, kad be penkių šešios beldžiasi vapsva, nes laukia kelionė į pinavijų jūrą, kad penkios po šešių jau reikia skubėti – pernelyg delsiama kelionė, kad be ketvirčio septynios taip pat reikia skubėti, nes tuoj pat uždaromos visos parduotuvės. Bet visuose šituose siužetuose išbarstytos lyg tarp kitko tariamos pastabos, užuominos, kurios vidinę žmogaus savijautą paliudija daug patikimiau negu atviriausia ištarmė; jos sukuria bent dalinį pasaulio visumos pojūtį. Apie ką, tarkim, šitas „Amuletų“ eilėraštis:

Iš žalio ir negyvo jūros šlamesio
Šita diena. Mes jos neįsigysime.
Kaip lašo džiaugsmo už sutrintus pinigus,
Neįsipilsime iš žalio butelio,
Netempsime girtos per kietus akmenis,
Nes ši diena, padegusi šiukšlynus,
Kaip sirena tarpuvartėj užstaugs.


Diena, gryna kaip sąžinė ar ledas,
Žvilgsniu raudonu atrakins alėjas,
Ant suolo atsibus rudens šlavėjas,
Pažvelgs į laikrodį. Ir, valdžiai leidus,
Pusiaudienyje atrakintas kioskas
Sukvies mus gert putojančio alaus, –
Tiktai diena ši mūsų nebelauks.


„Teismo diena“

       Svarbios ne realijos, detalės, o fantasmagoriški ir drauge labai konkretūs, realūs jų ryšiai, iš esmės modeliuojantys eilėraštyje socialinius, ekonominius, dvasinius mūsų tikrovės santykius. Ilgai užsitęsusi nebranda, žalumas labai netoli negyvybės; leisgyvės jūra ir diena, bet ir tokių neįsigysi, nes tavo tik tai, ką gali nusipirkti ar pasivogti. Čia viskas perkama ir parduodama ,,už sutrintus pinigus“ ir čia pat iškeičiama į pinigus, kurie galbūt yra vienintelis tinkamas indas džiaugsmui; bet ta diena neįsigyjama, tad net tokios iliuzorinės – girtos – bendrystės neįmanoma pasiekti, juoba įpratusiems manyti, kad pasiekiamas tik girtas solidarumas ir girta bendrystė; ta diena neįsigyjama, ir vien todėl ji yra viena iš nedaugelio labai pavojingų. Jei ji būtų perkama, parduodama, šiukšlynai ramiai sau dunksotų, ir joks pavojaus signalas nedrumstų ramybės. Suprantu, kaip vulgariai skamba šitoks eilėraščio „ištiesinimas“, ir nepretenduoju čia ieškoti plokščių prasmių; bet kaip kitaip pademonstruoti poetinių ryšių determinizmą? Juoba kad čia pat pasiteisinimas: diena ,,gryna kaip sąžinė ar ledas“ „mūsų nebelauks“, nes įgaliojimai perduoti amžinai pramingančiam šlavėjui ir valdžiai, kuri pirmojoje strofoje pažeistus ryšius nepriekaištingai atstato: „atrakintas kioskas / Sukvies mus gert putojančio alaus“... Šitaip konstruojami mažne visi G. Patackio eilėraščių siužetiniai, baladiniai karkasai, tik, žinia, jų nuostata toli gražu ne visur ta pati.

       Kaip jau minėjau, G. Patackas savo kūryboje plėtoja kelias poetines linijas, ir, tarkim, „Pergamento kriauklėje“ gražiausi ir mažiausiai patackiški yra eilėraščiai „Jazminai“, „Marija“, ciklas „Ilgi vakarai“ (beje, laikraštinis šio ciklo variantas buvo nuoseklesnis ir vientisesnis):

Jazmino žiedas vakarą prakalbina
Ir liūdesys atsako: Labas vakaras
Aš dovanosiu tau rytoj saulėtekį
Saulėtekį kaip moters pabučiavimas

       Šio tipo eilėraščiuose G. Patackui pavyksta sudvasinti, tiesiog „milašiškai“ suintyminti bendrybę, abstrakciją, o tai mūsų lyrikai retai tepasiseka: „baltos nuotaikos sustos prie slenksčio“, „gyvybė kumščiu daužo į blakstienas“... Rinkinyje „Amuletai“ paskelbtos reto subtilumo trys „Raudos“. Čia tikrai tinka paties poeto nusakyta Januso situacija, adresuota ar tik ne sau: „...iš visų langų <...> / į mane žiūri tavo veidas. Kokią naują / mįslingą kaukę tavy atrasiu?“ (A, 11). Iš vienos pusės – „žmogus privalo išsipurvinti kaip kiaulė“ (A, 22), iš kitos – „Aš suskylu, nemyliu tavęs, bet kenčiu, / Pro vaizduotės rūkus praregėjus tave tartum šviesą, / Į kurią vienąkart pažiūrėjus, nebelieka kelio atgal“ (A, 31). Ne tik rinkinio mastu, bet ir eilėraščio viduje psichologinių disonansų santykį galima argumentuoti paties poeto žodžiais: „Grobuonės mintys stabdo mano kalbą, / bet jas nukauna mintys pasalūnės, – / ir iš tylos išauga meilės mintys“ (PK, 12).

       „Meilės mintys“ plačiąja prasme G. Patacko kūryboje šiokia tokia naujiena, bet jų buvo galima laukti, matant, kaip įnirtingai šis poetas kariauja su „komivojažieriaus gyvenimu, / Prekiaujant įsitikinimų šablonais / Už du rublius aštuoniasdešimt šešias kapeikas“ (PK, 43). Ką gi, komivojažieriaus gyvenimas yra savotiškai patrauklus, ir kuo daugiau žmonių tarnauja šiai profesijai, tuo mažiau poezijai suteikiama įgaliojimų. Jai dar leidžiama atsidūsėti: „nešvarūs mes esam pavargę mes esam Marija / ant sąžinės knygų šėtono grandinės rūdija“... Bet G. Patackas ima ir aprašo fantazijos ir geno meilę:

Ir meilinosi jam: kvailuti,
Na, žvilgtelk į mane truputį.
Sustok, akimirksni, gražus.
Ir, pulsui silpstant, širdžiai gęstant,
Abu aplankė juos orgazmas,
Kažkuo į meilę panašus.

       Štai tada ir sukyla mūsų seniai užmiršta ir paniekinta dorovė. Gyvenime sušnekame (o ir pasielgiame) gal nepalyginamai riebiau, bet juk čia ne gyvenimas, o poezija: į teismą ją! Tačiau pakviestas į teismą G. Patackas atsineš savo eilėraščius ir kuo argumentuočiausiai įrodys, kad rimtai čia jis nieko neteigia, o šaipytis galima bet kada ir iš bet ko; juk šitai daro ir mūsų valstybės vyrai. Mušdamas persitvarkymo epochos būgną, jis įrodys, jog kai kur savo satyrose jis yra gal net radikalesnis už J. Erlicką ir vertas ne mažesnės pagarbos bei godonės:

Kai girto traktoristo akys
Po pirkią klaidžioja kaip žvakės
Ir išsigandusi žmona
Sucypus slepiasi už stalo,
Prie apversto alaus bokalo
Pabunda darbo pamaina.
<...>
Prie durų įstaigos varinių
Sustoja mašina karinė
Su majorienės dovanom.
Kišenvagis tartum užburtas
Vis ieško, kur paslėptas turtas,
Jo draugo Ediko žiniom.


„darbymetis“

       Mat „tuomet, kai gyvenime / svetimų mastelių didybėje / po iliuzijų veidrodžiais“ (A, 60) amžiais nusistovėję vertybiniai santykiai įgijo labai įdomias ir specifines formas, ir tai, ką „Išvaryme iš rojaus“ G. Patackas tvirtino rimtai, „Amuletuose“ sumaišo su gana žemiškomis aistromis:

Aš laukiu jos kaip Paskutinio Teismo,
Kaip paukščio krūmuose tykąs šaulys.
Rakina lūpas man mėšlungis keiksmo
Ir geismo metalinis spindulys.


„serenada“

       G. Patacko eilėraščiuose gana storas antrinės tikrovės ir kultūrinių aliuzijų sluoksnis, tačiau viso to šiandieninėje poezijoje ir taip kalnai, o ant tų kalnų dar kalneliai; jo kūryboje nėra nacionalinio kelio atminties ir išgyvenimo, tačiau jo kartos poezijai Lietuvos tema, bent jau debiuto metais, dažnai prasidėdavo ir baigdavosi žodžio „Lietuva“ fonetiniu išskaidymu... G. Patacko atveju – ir kultūriniu: „kekše londono vienos paryžiaus / aš mainais už kalbą tėvų / atsigulsiu kaip kristus ant kryžiaus / ant kultūrinių klodų tavų“. Tai senas, poemos „Pontijus Pilotas Nr...“ meto eilėraštis, kurį šiandien reikėtų skaityti atgal – nuo paskutinės eilutės iki pačios pirmosios, nuo Strazdelio, Maironio iki Bodlero ir Homero. Tada gal truputį kitaip susisluoksniuotų ir G. Patacko kultūrinė, estetinė tikrovė, o savo gyvenimui ir negyvenimui vertinti įgytume daugiau atskaitos taškų, daugiau vertinimo ir matavimo skalių. Bet tai jau ateities dalykas: G. Patackas knygas leidžia vieną po kitos, ir suspėti paskui jas neįmanoma tiesiog fiziškai.

       (...)        Ir G. Patackui, ir V. Braziūnui kaip Dievo žadėta nelemtis gresia „mieželaitizmas“. Imlūs, pagavūs poetai, sugebantys greitai ir kūrybingai transformuoti visus naujus kultūrinius ir gyvenimiškus patyrimus, visada vaikšto ant kūrybinės savižudybės skustuvo ašmenų. Jiems nuolat gresia savitumo inercija, eiliavimo automatizmas, ir, atrodo, nei V. Braziūnas, nei G. Patackas dažnai tam neatsispiria. G. Patackas bent jau lengviau kaitalioja poetines intonacijos, semantinės žodyno transformacijos registrus ir todėl jis turi daugiau erdvės judėjimui asmeninėje „savitumo teritorijoje“. V. Braziūnas, regis, tik parašęs keturis rinkinius, pamažu baigia savo pirmąją knygą. Kaltas čia, žinoma, ir poetinis tikrovės išgyvenimo pobūdis, apie kurį kalbėjau, aptardamas G. Patacko eilėraščius. Intensyvaus tikrovės išgyvenimo lyrika sugeba tarsi „pati save maitinti“, čia ypač daug lemia poetines kalbos saviraida: žodis, sąvoka savo skambėjimu, prasme tarsi programuoja visą busimą eilėraščio tekstą; kalbos atmintis sufleruoja tam tikras situacijas ir realijas, ir eilėraštis, prasidėjęs žodžiu „aleliuja“, be galo, be krašto gali tęstis, risdamasis per „Lietuvą“, ,,lietų“, ,,Dievą“, „liūdna“, „leliją“... Asociacijų ir užuominų poetika to netrukdo, o atvirkščiai – tik skatina; gali būti gražus paprasčiausiai tuščias tekstas, bet jei netyčia keliose vietose blykstels netikėtas palyginimas ar paradoksas, jei poetinės kalbos saviraidos pagrindu susiformuluos kokia sentencija, eilėraštis bus puikus. Eilėraštis čia kaip žemsiurbė – gremžia tikrovės ir kultūros klodus ir nenutrūkstamu, bet jau kryptingai suvaldytu srautu purškia juos į eilėraštį. Mažne visi intensyvaus tikrovės išgyvenimo poetai,– priešingai, nei, tarkim, muzikalieji – dantimis įsikibę laikosi savo stiliaus, savo sintaksės, savo žodyno. Patekę įsvetimą stilistinę teritoriją, jie turėtų galvoti jau ir apie eilėraščio struktūros, kompozicijos suvaldymą, turėtų rūpintis poetinės raiškos autentiškumu ir naujumu, t. y. tuo, ko jiems negarantuoja duotybė, savitumas. Nesakau, jog savitumo inercija, palietusi ne tik V. Braziūną ar G. Patacką, bet ir J. Kalinauską, S. Jonauską, yra poetui itin pražūtingas dalykas. Žinau tik tiek, kad savitumo inercija kada nors gerokai apkarpys jų kūrybos aktyvą, ir poezijos atmintyje, tarkim, iš keturių V. Braziūno knygų bus sudarytas vienas vidutinės apimties tomelis. Sprendžiant iš publikacijų periodikoje,
atrodo, kad penktuoju savo rinkiniu V. Braziūnas pradės antrąją knygą. O kol kas– apie pirmąją, kurią sudaro keturi rinkiniai (4)

       Juos vienija ne tik stilistika. Pirmojo poeto rinkinio „Slenka žaibas“ pavadinimas kaip įvaizdis atsikartoja antrosios jo knygos „Voro stulpas“ paskutiniajame skyriuje, dažna čia ir pirmojo rinkinio eilėraščių „Dzūkės dainuoja našlaičių dainas“, „Aukštaitijos pilnatis“ bei kt. situacija. Panašiai ir rinkinio viduje: eilėraščio „Ir dalgis virš baltos galvos“ epigrafu imamas V. Montvilos eilėraščio fragmentas, kuris kitame eilėraštyje pateikiamas jau kaip įvaizdis – „Skaityk – bedugnės ryja rijusius“ (SŽ, 145). Šešetas „Voro stulpo“ „Vilniaus stotelių“ persirita į knygą „Suopiai gręžia dangų“, pasipildydamos dar keturiais pavadinimais. Tai ir formalus, ir vidinis kūrybinės problematikos tęstinumas – kai paskutinieji iš minėtų knygų skaitėme ciklą „Grįžkelės“, skyrių „Ąžuolėli šimtašaki“ ar eilutes ,,Iš karo negrįžta gyvi. / Ir negimsta gyvi po karo“ (SGD, 16), atrodė, kad tai natūralus poeto kelio punktyras: per tautosaką, etnografiją – vis gilyn į istoriją. Pasirodžius rinkiniui „Užkalbėti juodą sraują“, ryškėja ir socialinės, pilietinės istorijos traukos priežastys. Iš pažiūros estetas ir poetinės technikos virtuozas, savo kūrybos potekstėje V. Braziūnas vis dėlto visada išlieka pilietis, ir ne visada vien geriausia prasme. Kita vertus, niekas šiandieninėje poezijoje nerašo turtingesne, spalvingesne lietuvių kalba už V. Braziūną. Pati kalba taip pat atsineša savo įvardijamų realijų patyrimą ir savo socialinę informaciją.

       Žinia, kritika neturi įgaliojimų nei užbaigti vieną ar kitą poeto kūrybos tarpsnį, nei nurodyti naujo būtinybę. Bet sakydamas, kad visi V. Braziūno eilėraščių rinkiniai sudaro vieną išbaigtą knygą, turiu galvoje ir dar vieną aspektą: po „Voro stulpo“ pasirodžiusi knyga „Suopiai gręžia dangų“ liudija, regis, jau kraštutinį racionalios poetinės kalbos sąrangos būdą: poetinį karkasą dažnai beremia vien rimai, ir neretai dirbtinoki; poetinės minties logiką ima keisti garsiaraštis; stokojant meninio vaizdo nuoseklumo, dažnai gelbstimasi savaiminiu temos reikšmingumu ir pan. Užtenka įsiskaityti į ciklus „Istorijos įskaita“ bei „Giesmės skaitymas“, ir supranti, jog po šio rinkinio tiesiog privalėjo pasirodyti knyga „Užkalbėti juodą sraują“, kur poetinis kalbėjimas vėl išlaisvinamas, kartais net demonstratyviai – ištiesinant sintaksę ir meninį vaizdą. Ankstesniame rinkinyje „paprastų“ ir skaidrių eilėraščių buvo tikrai nedaug. Dabar iš esmės remiamasi masinės paklausos skoniu.

       Minėtas V. Montvilos epigrafas – „bedugnės / ryja / rijusius / ryklius“ – būdingas pirmiausia paties V. Braziūno kūrybai. Jo eilėraštis – žodžio, kalbos stichija. Eilėraščio impulsas – pastebėjimas, lektūros atkarpa, net atsitiktinė mintis – jau pirmoje eilutėje įgauna aiškų garsinį pavidalą, o paskui tarsi savaime žodis ieško žodžio, prasideda prasmių ir garsų žaismas. Dažnai atrodo, kad garsinė eilėraščio savieiga yra gerokai paveikta atsitiktinumo, tačiau geriausiuose eilėraščiuose nuo jos nenukenčia nei prasmė, nei vaizdo logika: „Kaip miega Durbės durtuvų užburtas / gyvybės turtas – kurmių paslaptis / raistus užėjo viržiai o mankurtas / vardus užmiršęs neišsikapstys“ (VS, 8). V. Braziūnas turėtų būti labai imlus ir atidus skaitytojas, nes būtent lektūra – pradedant žodynais ir baigiant pigiais mūsų dienraščiais – kuria jo eilėraščių leksinį savitumą, prisodrina vaizdinį jo eilėraščių audinį. Į viena susiveja erdvija, seserija ir akupunktūra, mankurtas, gausybė hidronimų, vietovardžių ir laikraštiniai poetizmai. „Aš mokausi žiūrėti. Nežinau kodėl, / bet visa smelkiasi manin ir nesustoja“ (VS, 134), – tai itin tikslus V. Braziūno pastebėjimas apie patį save. Ypač gražūs eilėraščiai „pasirašo“, kai sukaupta „materija“ įgyja poetinės ištarmės intonacijas:

Gobėk sugobta katekizmą antikvom
žibėk sužiebia ant sutinusių lūpų
aidėki budynėm žvangėki rekrūtų
špižinėm eilėm ir sunkiais nubudimais


gimdyki tą jėgą šilovarnio rytą
skaudėki tą šlovę ir Daukanto Būdą
atlikt tą priedermę idant išbūtum
nakty apsupty svetimųjų beniekėj


apklostyk kaip sniegas negimusį vaisių
paglostyk kaip miegas nurimusią klausą
kaip sakymų rimai arimai juodžiausi
apakink Tėvyne visų nekalčiausią


„Lietuvos mokykla. 1864–1904“

       Šis eilėraštis rašytas dar gerokai prieš pirmąjį V. Braziūno rinkinį, ir skelbtas, beje, tuomet jis be pavadinimo. Jo manding šiam eilėraščiui ir nereikia. Istorija V. Braziūno kūryboje gana sunkiai konkretinama, periodizuojama, nors pavadinimai, kaip cituoto eilėraščio atveju, ir konkretūs: „Pirmasis pasaulinis“, „Strazdelis“, „Trisdešimt metų po karo“ (rink. „Slenka žaibas“), „1905“, „1943.11.24“ (rink. „Voro stulpas“), „1952–“ (rink. „Suopiai gręžia dangų“) ir pan. Užrašas ant sienos, senas medis ar apsamanojęs akmuo yra tokia pat istorija, kaip ir Daukanto skaitymas ar regėjimas P. Ruigio, užrašinėjančio senutės dainas. Tai pasaulėjautos, pasaulėžiūros podirvis, maitinantis bet kokį mintijimą, pripildantis istorinės prasmės bet kokią viziją. Nei laikas, nei veiksmo vieta, nors dažnai ir fiksuojami pavadinime, čia nėra lemtingai svarbi. Istoriškas tautos likimo jutimas yra nuolat budinčios dvasios būsena. Juntami „pagonių baltų liekanos lietuviai / pajūry sugraužėję akmenai“ (VS, 118) ir matoma, kaip „griuvėsiuos paklaikusi Klaipėda švyti“ (VS, 37). Retrospektyviai klausiama – „o kokiom upėm kokiais sieliais / į kokią saulę kraustės sėliai / ir kokie jų jaunėliai auga“ (VS, 48), – ir jau literatūriškai apie karą sakoma: „paprasta karo vagonuos / paprasta neatsibusti“ (VS, 77). Apibendrinimo mostas V. Braziūno kūryboje retas, o jei ir aptinkamas, jis neturi pilietinei lyrikai būdingos energijos. V. Braziūno pilietiškumas, sakyčiau, pasąmoningas. Tačiau istorinės orientacijos eilėraščiuose sukuriama pagarbi išgyvenimo, suvokimo distancija, leidžianti poetinę eilutę perskaityti kaip aforizmą: „baladiški ir netikri / karai o nuotakos pražyla“ (VS, 79); „ir Lietuva sunkus paminklas / kuris ant kaulų Lietuvos“ (VS, 50). Panašiai šiuose eilėraščiuose nelokalizuojamos ir etnografijos, tautosakos aliuzijos: viename eilėraštyje susiduria pagoniško ir krikščioniško pasaulėvaizdžio signalai – dvasios ir erškėčiai, čia pat šliaužia takas – „sentėvių žaltys“. Tai įprasti asociatyvios poezijos principai, tik V. Braziūnas juos individualizuoja ypač aiškiu pasaulėjautos kryptingumu, archaiška poetine kalba, leksika. Itin gražios jo eilėraščiuose tautosakos parafrazės:

atalėks trys raibos naktys
motinėlė prie širdies,
VS, 31

žadėjo būt gėlėtas laiškas
atskrido varnas su ranka,
VS, 63

Ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta,
SGD, 45

       V. Braziūnas – pirmasis iš jaunesniosios kartos poetų, taip aktyviai ėmęsis nacionalinės atminties, istorinės patirties rekonstrukcijų. Nacionalinė savimonė, kaip ir etinė, dorovinė kiekvieno žmogaus maksima, turėtų būti visų mūsų asmenybinė šerdis. V. Braziūnas, nesunkiai tapati nantis tos šerdies gyvybės sruvenimą su elementariu eilėraščio ritmu, intonacija, galėtų būti neblogas pavyzdys kitiems, neatsispiriantiems konjunktūros ir mados diktatui, nupiginančiam pačią problemą. Išties graudu, kad taip lengvai patys svarbiausieji dalykai apsineša kasdienybės dulkėmis, apkrinta konjunktūros ir konformizmo šlaku, bet poezijoje jie ne demonstruojami, afišuojami, o kantriai saugomi. V. Braziūnas taip pat neatsispiria politinių intencijų deklaracijoms, ir gal kuo toliau, tuo labiau, tačiau pirmųjų jo rinkinių sugestija nepamirštama.

       Tiesa, kalbėjimo būdas visų V. Braziūno kartos poetų kūryboje yra nulemtas ne tik vidinių poezijos dėsnių, bet ir objektyvesnių veiksnių, nepalankios konjunktūros, kuri iki galo nėra nugalėta ir šiandien. Išprovokuotas kultūrinis „simbolizmas“, kalbantis vien istorinėmis užuominomis, pažįstamas net A. Žukausko generacijos poetams. Tačiau V. Braziūnas turbūt ilgiau negu kiti poetai liks šioje teritorijoje, kad ir kaip pasikeistų mūsų poezija. Nors jis pirmasis paskelbė: „Ezopas mirė“, vis dėlto lieka ištikimiausias asociacijų ir užuominų poetikos mokyklos mokinys. Gal dėl savitumo inercijos, gal dėl poetinės kalbos saviraidos, tačiau V. Braziūno kūryba palieka uždaros sistemos įspūdį, ir atsisveikinimo su Ezopu motyvas autentiškumu neprilygsta motyvui, užfiksuotam eilėraštyje „Tace!“. Čia cituojamas Donelaičio įrašas Tolminkiemio bažnyčios metrikų knygoje: „Tylėk! Mūsų laikas liepia tylėti“.

       Kiek V. Braziūnas yra savo laiko, savo kartos poetas socialiniu aspektu? Juk svarbiausiąją dvasinę ir kūrybinę kartos problemą poeto lūpomis išsako prieš kelis šimtmečius gyvenęs K. Donelaitis, o svarbiausius pasaulėžiūros siekimus liudija tam tikrą prasmę turintys tautosakos, mitologijos, etnografinės kultūros ženklai. Tai jau savaime kartos dramatizmas, net tragizmas. Nuogą jo pavidalą matau kad ir šių V. Braziūno eilučių sandūroje: „mes amžinai išvaryti / mes už teisybę kariaujam“ (VS, 78). Su tokia psichologine nuostata žmogui, toli gražu ne tik V. Braziūnui, sunku gyventi ir šiandien. Per visą V. Braziūno generacijos poetų kūrybą eina išvarymo iš rojaus, atstumtojo, sūnaus paklydėlio motyvai, ir tai yra jos simboliškumas. Tačiau, nepaisant visko, tiesos kriterijus budi: „mes už teisybę kariaujam“, tegu ir Bodlero, Mickevičiaus, Donelaičio žodžiais. Vadinasi, mes pasirengę bet kokiai opozicijai, bet kokiai vidinei rezistencijai. Tiesos, teisybės kategorijos net leidykloje, šiaip jau labai demokratiškoje, andai buvo traktuotos kaip tuštoka pretenzija, ir tokio požiūrio atgarsiu aktuali V. Braziūno ironija: „mus renkasi tiesos vardu / ramiai! išsirikiuot po du“ (VS, 80). Tai antroji istorinės atminties pojūčio pusė. Jos pažinimas leidžia klausti, kas „išgriebs mus iš mūsų lukšto“ (VS, 83). Štai „grąžo grybelis dorybę ir kalbą“ (VS, 8i), o mes „šunyčiai pirmadieniai mes šunyčiai / sukišę snukučius į laikinumą“ (VS, 99). Tad išties – „kokio pranašo pramanas / tas gyvenimas kaip negyvenimas“ (VS, 46)?

       Knygos „Užkalbėti juodą sraują“ situacija nevienareikšmė ne tik V. Braziūno kūrybos, bet ir visos mūsų poezijos kontekste. Šiandien, kai vėl esame „sukišę snukučius į netikrumą“, aiškesnės darosi tos knygos intencijos, dorovinės ir visuomeninės paskatos, tačiau taip pat akivaizdu, dėl ko V. Braziūnas turės grįžti prie savo paneigtojo Ezopo. Žinoma, čia jau politika, bet ji gali kai ką paaiškinti ir poezijoje. Tautiniam atgimimui, valstybingumo idėjoms iš esmės buvo pasirengusi visa geresnioji lietuvių poezija, o to pasirengimo proveržio kulminaciją įprasmino būtent V. Braziūnas. Galimas socialines, psichologines tokio kūrybinio pasirinkimo priežastis išskaitėme ankstesniuose poeto rinkiniuose, tačiau, kita vertus, jos tos pačios buvo ir Just. Marcinkevičiaus, ir J. Juškaičio knygose, į mitingų, demonstracijų, piketų realijas vis dėlto pirmieji reagavo intensyvaus pasaulio išgyvenimo poetai, o tai jau kūrybinės tipologijos reikalas. Atrodo, kad jie tik ir laukė tautinio atgimimo šurmulio, kurį eilėraščio žemsiurbė galėtų čiupti ir perdirbinėti su nauja energija. Ankstesnis gruntas jau pakankamai nugremžtas. A. Verba naujus socialinius patyrimus tirpdo jau įprastame komplikuotame savo žmogiškume, dramatiškoje patirtyje, visa nauja siedamas su įsisenėjusia savo kančia. G. Patacko mitingų šūkiai pasimeta fejerverkiškoje kultūroje, ir socialiniai nacionaliniai naujos politikos aspektai sutampa su jo absurdo ir fantastikos reginiais. Tuo tarpu V. Braziūnas tarsi sutampa su tautinio atgimimo realybe, ji tarsi tampa jo vidine esme. Ir galbūt ne tik dėl nuolat budėjusios nacionalinės savimonės. Galbūt dar ir dėl to, kad, taip gausiai rašydamas, jis paprasčiausiai išsirašė, o čia pasipainiojo nauja, dar neliesta estetinio, poetinio žvalgymo teritorija. Nežinau, gerai tai ar blogai, tačiau aišku, jog rinkinys „Užkalbėti juodą sraują“ V. Braziūnui padėjo prieiti prie poetikos savitumo ribos, kurią vėliau teks peržengti.

       Knygos „Užkalbėti juodą srauja“ paantraštė: eilėraščiai su datomis. Žinia, tokia nuoroda poetas pirmiausia norėjo pabrėžti eilėraščių progiškumą, publicistines jų intencijas. Knyga rašyta „dainuojančios revoliucijos“ metais, ir jos išliekamumo garantijos priklauso nuo 1988-ųjų metų vasaros padarinių išliekamumo. Po eilėraščiais – ne lik parašymo datos, bet ir vietos: Vilnius, Šiauliai, Radviliškis, Nida, Ukmergė, Kupiškis, Rokiškis, Kretinga, Šventoji, Naisiai, Dūkštas, Kernavė, Musninkai, Čiobiškis, Gelvonai, Pabaiskas, Kalėjai, Sigulda, Lielupė, Ryga, žodžiu, visa Lietuva ir pusė Latvijos. V. Braziūno vaikai, senatvėje skaitydami tėvo knygą, turės pripažinti, kad dvasinę tautinio atgimimo panoramą poetas aprėpė plačią ir įvairią. Ir galbūt ne knygos meninė vertė, o amžininko, tų pačių įvykių liudytojo kompleksai verčia į ją žiūrėti kiek atsitraukus, tarsi iš laiko perspektyvos.

       Paradoksalu: knyga atsiliepia į karščiausias problemas, aktualiausias temas, o poeto kūrybos kontekstas jos problematikos aktualumą tarsi anuliuoja. Rinkinys „Užkalbėti juodą sraują“ pamažu, iš vidaus ima griauti tai, kas V. Braziūno kūryboje atrodė nepajudinama ir sukalkėję. Geriausi rinkinio eilėraščiai vis dėlto yra ankstesnių V. Braziūno knygų stilistikos ir poetikos: ,,Labora!“, „Kupiškis – Ignalina“, „Baltoji mėlynoji kregždė“, „Vaikų namai“, „Vakarienė“, daugelis skyriaus „Užkalbėti juodą sraują“ miniatiūrų (beje, be datų!). Bet intriguoja pirmiausia tai, kas eina lyg prieš V. Braziūną, kas žada bent jau formalų, stilistinį atsinaujinimą. Knyga taip ir balansuoja: tarp V. Braziūnui įprastos poetinės saviraidos, žodžio saviplakos ir atviro publicistinio teksto, kur garsynu ir archaizmais grindžiamą poetinę kalbą iš vidaus ardo destruktyvi tikrovė. Iš vienos pusės – tai, kas gražu, vertinga, bet V. Braziūno kūrybos monotonijoj jau pasimeta: „Žirgas ėdė žalią žolę / žirgas gėrė sraują upę / į raudų raštuotą gūnią / ką ten karo kalvėj kala / moteris kad negirdėtų / dūmlaužiai užėjo svietą / kas padės jį apgedėti / jį apsupo“ (UJS, 77). Iš kitos pusės – tai, kas su poezija galbūt ir mažai ką bendra turi, tačiau pabrėžtinu nepoetiškumu, teksto atvirumu V. Braziūną išmuša iš įprastinių vėžių:

Kiek mūsų šaly išlaikytinių dirba –
bedievių, girtuoklių, vagių, paleistuvių,
garbingų, savų aparato lietuvių,
spec. parduotuvių eilinių –
priviso po šventą tėvynę,
kad dirbti kiti negalėtų!


„Žemė maitintoja“

       V. Braziūnas šiandien išgyvena tai, ką išgyvena apskritai visa poezija. Keletą dešimtmečių tobulinę poetinę kalbą ir intensyviai mokęsi europietiško poetinio mąstymo, nūnai metėmės prie rusiškosios meno kaip „tautos sąžinės“, „liaudies balso“ sampratos. Ir paradoksalu, kad tatai vyksta tuomet, kai visuomeniniame, kultūriniame, net kasdieniniame gyvenime mąstome vis modernesnėm kategorijom. Ko gero, mūsų priešinimasis sovietizacijai ir rusinimui vadinamaisiais stagnacijos metais buvo gilesnis ir autentiškesnis, negu dabar, kai konfliktas ima įgyti politinių ir ekonominių nesutarimų formas. Aiškiai jaučiame, kaip meninis mūsų mąstymas priešinasi politinei, socialinei deklaracijai. Aptariamasis rinkinys prasidėjo nuo eilėraščio „Raštelis“ (beje, tą raštelį, skelbiamą kaip epigrafą, Meno darbuotojų rūmuose gavome mudu su A. A. Jonynu; tada atrodė, kad pertvarka iki Lietuvos taip ir neateis), pirmiausia paskelbto „Literatūroje ir mene“. Knygoje tas eilėraštis gerokai pasikeitęs, praplėstas, visai kitur sudėlioti politiniai akcentai. Ir, matyt, neatsitiktinai, nes ar tik ne pirmasis šio eilėraščio variantas bus išprovokavęs V. V. Landsbergį parašyti „Entuziasto dainelę“, skirtą V. Braziūnui, kurioje yra ir tokia sentencija: „Geriau jau visas melas negu pusė“. Reikalas ne vien tas, jog nuo eilėraščio publikacijos iki knygos labai sparčiai keitėsi politinė konjunktūra, ir V. Braziūnas ėjo maždaug drauge su ja; manding svarbiau, kad „Raštelį“ V. Braziūnas rašė tuo metu, kai vertė poetinius J. Jevtušenkos manifestus apie moteris, vietoj karolių ant kaklo besinešančias virtines tualetinio popieriaus. Tada buvo itin aiškios poeto pastangos reabilituoti, aktualinti retorinę poetiką, aforistinį, publicistinį meninį kalbėjimą. Knygos „Raštelyje“ taip pat išlikęs rusiškojo manifestinio maršo ritmas, majakovskiškoji strofos skaida:

Tai šitaip dieną.
Naktį –
jau kitaip.
Per naktį slenka prie namų miškai.
Beržai ir Uosiai, Ąžuolai –
kaip pasakoj...
O rytą –
krūvos pelenų
ir paslikas.


„Raštelis“

       Kodėl vis dėlto tokio kalbėjimo budo atsisakė ir pats V. Braziūnas? Kas jam priešinosi – mūsų poetinė kalba ar paties poeto, skaitytojų estetinė sąmonė? Tokios stilistikos eilėraščiai sudėti paskutiniajame knygos skyriuje („Vasaros reiso rašmenys“, „Žemė maitintoja“, „Žingsniai“, „Kalbos aplinkybės“ ir pan.), ir jų nėra daug. Neišsižadėdamas visuomeninės, politinės eilėraščio užduoties, V. Braziūnas grįžo prie išbandyto paradokso: paskelbti, kad „Ezopas mirė“, bet paskelbti tai ta pačia ezopine kalba. Grįžus prie užuominų, asociacijų poetikos, poeto balsas vėl išsilygina, tampa natūralus: „Išklampotos pagrąžos, išmirkę / plotai geltonuoja želmenų – / vasarojus repetuoja mirtį, / kurioje lig šiolei gyvenu“ (UJS, 23). Ir negali sakyti, kad tiesos čia būtų mažiau negu atvirai ironiškame tekste: „Nepražūsime, nepražūsime / mes – apvalgantys visą Rusiją“ (UJS, 138). Greičiau jau atvirkščiai. Tačiau prie būsimosios savo kūrybos pradžių pradžios vis dėlto patikimiau artina kad ir „Ataskaita apie Majakovskio dienas Kutaisyje“ (kokia svaigi eilėraščio metrika: 1988.VI.28 – VIII.25, Vilnius, Šventoji – Vilnius, Nida, Vilnius!). Pirmasis V. Braziūno kūrybos etapas baigiasi dienos problemų sąvadu, savotišku aktualijų katalogu: Ignalinos atominė elektrinė, bažnyčioje įsikūrusios kareivinės, Vilniaus senamiesčio ir pajūrio ekologija, Universiteto karinė katedra ir B. Sudavičius, vaikantis Romuvą, saugumas ir nauji rinkimai... Vienur tenkinamasi užuominų poetika, kitur pereinama į atvirą kalbėjimą, dar kitur sėkmingai derinama aktuali tema ir publicistikai neįprasta poetinio žodžio įtampa (eil. „1 + 14“). Kita vertus, niekaip nesuprantu, kodėl lietuvišką eilėraštį politinė, visuomeninė problematika būtinai stumia prie retoriškojo slaviško modelio. Politinis eilėraštis populiarus ir Vakaruose, bet ten jis visai kitaip daromas: racionaliau ir paradoksaliau. Dingus ritminiams kirčiams, daugiau erdvės atsiranda poetinei metaforai, kuri jau savaime negali būti vienaprasmė. Gan vakarietiškai mūsuose politinius eilėraščius rašo V. Rubavičius, tačiau jo poetinės kalbos eksperimentas užkerta kūrinio kelią į skaitytoją. Politinė lyrika be konkretaus adresato netenka prasmės. Gal optimaliausias būtų K. Platelio kelias – visuomeninės tonacijos eilėraštį grįsti atviru mintijimu ir istorinėmis aliuzijomis. Panašus pavyzdys V. Braziūno kūryboje galėtų būti dalis eilėraščio „Epidemija“: „Vergai nesigiminiuoja. / Kaimynų sienos nejungia, / tik blakės“ (UJS, 36). Metafora, regis, patinka ir pačiam poetui – čia pat jis ją pakartoja eilėraštyje „Labora!“ Taigi – ratas užsidaro. Etiudą apie V. Braziūną baigiu taip, kaip ir pradėjau – vidiniais jo kūrybos pasikartojimais.

       Poetas, regis, pradeda antrąją savo kūrybos knygą. Tačiau ji pateks jau į naują kontekstą, naują literatūrinę aplinką, ir kol kas niekas negali pasakyti, kaip ten jausis poezijos rinkinys ar atskiras eilėraštis. Kol kas ta aplinka primena svaiginančiu greičiu besisukančią margą karuselę, ir nežinia, nei kas ja skrieja, nei už ko joje laikomasi. Vis dėlto išsviestų dar nematyti.        ______________________________
       1 Patackas G. Atleisk už audrą. – V., 1976; Išvarymas iš rojaus. – V., 1980; Duobės danguje. – V., 1983; Pergamento kriauklė. – V., 1986; Amuletai. – V., 1988. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste.
       2 Komjaunimo tiesa. – 1985. – Bal. 29.
       4 Braziūnas V. Slenka žaibas. – V., 1983; Voro stulpas. – V., 1986; Suopiai gręžia dangų. – V., 1988; Užkalbėti juodą sraują. – V., 1989. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste.

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.