Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image 'images/stories/reklama/zdanys_dumu_stulpai.jpg'
There was a problem loading image 'images/stories/reklama/zdanys_dumu_stulpai.jpg'

 

zdanys_dumu_stulpai
zdanys_dumu_stulpai
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

Dūmų stulpuose iš pažiūros stoka griežtos sistemos ar hierarchijos. Jie sklinda erdvėje, neretai įgydami keisčiausius ir netikėčiausius pavidalus. Praranda griežtą formą vos pradėję egzistuoti. Yra nepriklausomi, neįspraudžiami į rėmus, vienijami savo vientisumo ir prigimties. Anot poeto, "Begalinis dūmų stulpo grožis" (eil."Kaulai", p.75) – Nėra dūmų be ugnies, –  sakome. O ugnis turi daug pavidalų ir išraiškos formų.

 

Jono Zdanio eilėraščiai – savotiški poetiniai zigzagai. Tekstų sklaida erdvėje iš dalies apsunkina skaitymą, bet veikiausiai tai tyčinis eksperimentas. Knyga tampa dvisluoksnė: pirma akis fiksuoja grafinę teksto raišką, teksto fragmentus ir po to prasmės visumą. Neretai tokios sudėtinės teksto dalys, pasirodo, geba egzistuoti visiškai savarankiškai. Pvz., eilėraštyje "Išpažintis" (p.14):


atsikeliu
tyliai
lyg dulkės krintančios
ant užuolaidų
kažkas
sušnabžda

atleidžiu

 

Čia "tyliai" išnyra kaip savotiška jungtis, galinti būti prišlieta prie pirmosios teksto dalies ir lygiai taip pat lanksčiai susieta su antrąja. Plg.: "atsikeliu/ tyliai" – `tyliai/(...)sušnabžda/ atleidžiu". Šiuo atveju galima atlikti tam tikrą bandymą: trumpam "patraukti" iš eilėraščio trečiąją ir ketvirtąją cituojamą eilutę. Rezultatas: "atsikeliu/ tyliai/kažkas sušnabžda..." Dera pasakyti, kad kiekvienas teksto segmentas funkcionuoja savarankiškai, be to, netgi vieną kurį pašalinę, vis tiek gautume glaudžią, pakankamai uždarą struktūrą. Taigi eilėraščio tekstas užbaigtas ir gali egzistuoti tiek atskirais vienetais, tiek kaip tolygių dalių visuma.

 

Eilėraščiuose pastebimas savotiškas procesas - žodžiai atpalaiduojami, išlaisvinami iš įprastų semantikos laukų ir sudėliojami netikėtais deriniais: "Žvaigždės ryja juodas grimztančio dangaus marškas/ o jis byra į debesis tartum skilęs trupantis/ šlubčiojančios žmonijos kojos kaulas (...) jausmo prabavimo akmuo matuojantis/ sielvartą ir vakaro išpirktus griežtumo šešėlius" (eil. "Glosolalija", p.84-85). Toliau eksperimentuojama iki sąskambių ir kalambūrinių posūkių: "Protas be įpročių (...)/ Prarasta praraja". Pakeliui subtiliai užkabinama fonetinė dermė: "jėga ryja jėgą ryja jėgą ryja" (eil. "Naujosios būtybės reveliacijos", p.88-89). Visa tai eilėraščiuose vyksta savotišku ritmu, įgauna keisto muzikalumo, vaizdiniai ir deriniai keičia vienas kitą iki netikėtos ne tik garsų, bet ir prasmės atomazgos. Pvz.: "geidulių malonumai griežia raiškią mistišką melodiją/ išdžiūvusio sapno nusakintam pakrašty/" – ir staiga grakštus viražas: "kažkur toli trokštamos ateities/ vėjo dvelksmas ataidi" (ten pat).

 

Eilėraščiai dažnai itin tapybiški. Aplinkos vaizdas, užfiksuotos detalės, spalvų sąveika asocijuojasi su vaizduojamuoju menu. Į dažną eilėraštį sąmonė, pasąmonė ar dar kas nors ir sureaguoja kaip į vaizdą. Pvz., eilėraštyje "Tavo suknelė" (p.28): "kojinės/ ir baltiniai/ susipynę/ baltai/ ir/ juodai/ batai/ šalia/ akiniai/ auskarai/ apyrankės/ žiedai/ skarelė/ ir tavo/ žalia/ suknelė/ ta/ kurią/ tau/ aną/ pavasarį/ dovanojau". Toks konkretus pasakojimas jau ima rodytis pakankamas - ir tada finalinė, prasminga ir sodri frazė: "prie/ atvirų/ amžinai/ neuždaromų/ durų". Į eilėraštį šitaip, vienu mostu, sugrąžinama pusiausvyra.

 

Knygoje itin įvairūs poetiniai sprendimai. Tradiciniai objektai - jausmai, santykiai, metų laikai, žmogaus būties problemos – sujungiami netikėtomis situacijomis ar tiesiog atskleidžiami kitaip. Pakeistos pasaulio suvokimo ir matymo kryptys: "užmiršau draugus/ senus draugus/ prarastus draugus/ mirusius draugus/ žeme pavirtusius po pušimis/ (…) susitiksim ir vėl kada nors/ baltoje žvaigždžių upėje / virš galvos" (eil. "Trys eilėraščiai Li Po atminimui", p.36-38). Jeigu pabandytume kaip nors įsivaizduoti šio ir anapusinio pasaulio santykį, dažniausią poezijoje, –  greičiausiai tai būtų vis dėlto žemyn einanti vertikalė. J.Zdanys žiūri šiek tiek priešingai. Keista, bet kartais poezijos originalumui ir užtenka paprasčiausiai kitaip pažiūrėti. Tik tiek.

 

Pastebimi knygoje tam tikri leksikos ypatumai. Kiekvienas poetas turi savus prijaukintus žodžius, ilgainiui tampančius išskirtiniais jo kalbos ženklais. J.Zdanio eilėraščiuose tai būtų bene "akinantis", "ūkanotas", "baltas", "balta"… Gana daug geometrinių figūrų, nuo "taškelio" iki "linijos". Beje, čia dera pasakyti, kad gal ne veltui ir knygos išorinis apvalkalas (dailininko R.Oranto triūsas) sukurtas iš plonytėlaičių ir mažytėlaičių linijų, kontūrų, brūkštelėjimų, sūkuriuojančių įvairiom kryptim ant viršelio tol, kol susijungia į vientisus vaizdus.

 

Atskirai reikėtų paminėti prisiminimus. "Prisiminimas yra užmaršties forma", - jei tikėsim pačiais eilėraščiais (eil. "Čia šviesa", p.94). Jie neiškyla tekstuose labai konkrečiai, kaip, sakysim, memuarų nuotrupos. Dažniau kaip savotiška priemonė eilėraščio subjekto nuotaikoms atskleisti: "kambarys/ be langų/ kur užsimerkęs/ girdžiu/ namo medienos girgždesius/ pelių krebždesį po grindim/" (eil."rašydamas autobiografiją", p.136). Kad tai, kas prisiminta, yra svarbu, nesakoma tiesiai. Tai vėlgi išryškėja iš kokios nors finalinės išvados ar vos pastebimo subjekto būsenos pasikeitimo: "krikšto suknia/ dagerotipai/ dokumentai ir testamentai/ nusiaunu batus/ paliečiu/ šaltus pelenus/ tarp grotelių/ židiny/ jaučiu/ kaip/ rankų/ ir/ kojų/ kaulai/ atitirpsta" (eil."Sugrįžimas į tėviškę", p.46-47). Be to, eilėraščių pabaigos neretai suteikia skaitytojui galimybę pamąstyti pačiam, t.y. jose nerastumėm aiškių atsakymų. Greičiau jau savotiški kabliukai, įsikertantys giliau – bene sielos viduj. Kol ten pradės kas nors kirbėti.

 

J.Zdanio knygoje neretai pasitaiko itin ryškių ir talpių frazių. Sakyčiau, tai poetas, sugavęs ir aprašęs tikrą, gyvą gyvenimo jausmą: "viena/ tobula/ ilga/ ekstazė/ nuo/ lopšio/ iki/ karsto/ retkarčiais/ pertraukiama/ vabzdžių/ dūzgimo" (eil."Natiurmortas", p.30 – 31). Čia nebent 7 ir 8 eilutė tą ekstazę sumažina. Taip jau yra, kad net ekstazės apimtam sunku ligi galo užsimiršti.

 

Rašyti apie J.Zdanio "Dūmų stulpus" ir nutylėti meilės ar erotikos temas jo eilėraščiuose būtų netgi truputį nepadoru. Juolab kad "Meilės elegija vakarėjant" priminė vieną seną posakį – skaitant kyla toks jausmas, lyg "Dievulis basom kojom po sielą pavaikščiojo"

 

Alsus, sodrus vakaras. Basos kojos nyra į šiltą smėlį. Jauki vasaros vakaro pilnatvė… Žodis poetui: "Saulėlydis/ Angelai sugrįžo namo/()/ Pasaulis be garso/ Dieviška dvasia aplinkui/ Visur lemties ūkana/ Gėlių sparnai vėjy/ Toks grožis" (p.27). Turbūt dar - medžių lapų ir žolės kvapas. Virš galvos žiebiasi žvaigždės. Ir galbūt - du žmonės po žvaigždėm. "Tik tu viena gali būti gražesnė/ kai naktis uždega padanges žvaigždėm/ kai nakties debesys/ įsčias dangaus pripildo" (ten pat).

 

Tai tiek. Poezija kartais kalba pati už save.

 

Literatūra ir menas, 2003-03-07