tekstai.lt

Alisa televizijos šalyje – Indrė Valantinaitė (interviu, 2008)

valantinaite_indre
valantinaite_indre
Retai kada tenka sutikti tokią spinduliuojančią asmenybę kaip poetė Indrė Valantinaitė. LTV projekto „Dainų dešimtukas" dalyvė į susitikimą atėjo kiek anksčiau ir laukdama jaukiai gėrė arbatą vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių. Talentinga ir daili - menininkų kuluaruose vadinama gražiausia Lietuvos poete - Indrė juokauja ir plepa tarsi sena pažįstama.

Prieš porą metų, būdama vos dvidešimt dviejų, išleido savo eilėraščių rinkinį „Žuvimi ir lelijom" ir buvo apdovanota Jaunimo literatūros premija už geriausią poezijos knygą. Ką gi šis jaunas ir gaivus talentas veikia televizijoje?

Esi kaunietė. Kaune gimei, Kaune augai?

Taip taip, netgi seneliai kauniečiai.

Bet studijuoji Vilniuje.

Aha, studijuoju VDA (Vilniaus Dailės Akademijoje), UNESCO kultūros vadybą, bet esu labai „prisirišusi" prie savo miesto, tad vis grįžinėju. Aš gal kaip katė - „prisirišusi" prie vietos, nežinau.

O teko susidurti su sostinėje itin gajais Kauno stereotipais?

Labai keista iš tikrųjų. Jau gal šiek tiek mąžta šitas priešiškas požiūris, bet jei koks vilnietis sužino, kad aš iš Kauno, labai nusistebi: „tu nepanaši į kaunietę!". Nesuprantu, gal čia komplimentas? (juokiasi). Nežinau. Bet tikrai galiu patikinti, kad ir Kaune vyksta kultūrinis gyvenimas, nepaisant to, kad yra šiek tiek menkesnio kalibro. Yra tikrai mielų ir įdomių žmonių, ir egzistuoja tam tikra įdomi terpė, o ir tigrinių „apteškių" niekas nenešioja (juokiasi).

Man Kaunas labai mielas. Dar ir dabar su draugėmis kartais susitinkame papietauti „boškėj" (baras „B.O."), į kurią eidavome nuo 9 klasės, kai dar mums vyno neparduodavo. Kiekviena Senamiesčio vieta asocijuojasi su begale prisiminimų.

O galvoji apie persikėlimą į Vilnių?

Galvoju, bet vis atidėlioju. Planuoju rudeniop.

Esi meniška siela, meniška asmenybė. Menas ir televizijos šou - kaip tai suderini?

Dėl televizijos - man smalsu. Jaučiuosi kaip Alisa stebuklų šaly. Beje, didžioji dalis projekte dalyvaujančių žmonių - labai įdomūs ir mieli. Džiaugiuosi, kad esame poroje su Jonu. Jis ne vienerius metus dainavo su „Ruination", kartu su jais įrašė, manau, vieną geriausių lietuviško metalo albumų. Jis toks „senas pankas", tad dėl muzikinio skonio konfliktų niekada nekyla, nes ir aš mokyklos laikais dainavau ne vienoje pankroko grupėje. 10 klasėje norėjau būti panaši į Courtney Love ir vasarą nešiojau kerzus prie lengvų suknelių (juokiasi).

Šeima labai „serga", juos pagavo tikras azartas, visi labai įsitraukę. Tik kai kurie draugai vis dar žiūri pro pirštus į mano dalyvavimą, nes yra nusiteikę prieš viską, kas susiję su televizija. O be reikalo, nes tai visiškai nauja ir įdomi patirtis. Nereikia taip griežtai atskirti meno nuo popkultūros, nes ta riba vis nyksta. Tarkim, „Dainų dešimtuke" groja geriausi Lietuvos džiazmenai.

O su Jonu kaip sutariate?

Gan gerai. Kartais atrodo, kad po truputį tampam netgi „draugeliais". Kaip bebūtų keista, mus visi puolė piršti. Tas nustebino. Jonas sako „palauk, savaitė, dvi ir prasidės". Bet taip tikrai nėra ir mums tokių reklaminių kampanijų nereikia.

Skaičiau, kad rašyti pradėjai nuo pirmos klasės.

Taip, kai tik išmokau tą daryti (juokiasi), nors muzika susidomėjau dar anksčiau, nes mano mama ir močiutė yra muzikos mokytojos.

Koks dabar tavo ryšys su muzika?

Per savaitę perklausau apie 10 albumų, nes esu visiška maniakė. Turiu didelę įvairiausios muzikos kolekciją, kuria labai didžiuojuosi. Ten galima rasti visko - klasikos, džiazo, roko, avangardo ir netgi folko. Bet turiu ir šventąją trejybę, tai PJ Harvey, Bjork, Fiona Apple, Tori Amos ir Laurie Anderson, Billie Holiday... bet čia jau penkios (juokiasi).
 
Girdėjau kalbant, kad esi gražiausia Lietuvos poetė...

Miela, bet truputį juokinga. Šiaip jau literatūra yra ta sritis, kurioje „Mis pasaulis" ir kvazimodas turi lygias galimybes pasireikšti - kūrinys neįgis papildomos meninės vertės dėl autoriaus išvaizdos privalumų.

Pažįstami tave apibūdino kaip švelnią ir gražią.

Tikrai nesu piktas žmogus, bet jeigu reikia išsakyti savo poziciją, ir jeigu manau, kad bent kažkas nuo to pasikeis, tai aš būtinai tą ir padarysiu. Čia toks aviniškas bruožas. Taigi, iš kurio kampo pažiūrėsi.

Skaitydama tavo eilėraščius aptikau religijos.

Sutinku, kad religijos įtaka mano kūryboje juntama. Esu baigusi Jėzuitų gimnaziją. Vis tik manau, kad religija sustiprina žmogų. Į mišias išsiruošiu labai labai retai, bet sakrali bažnyčios erdvė, su tokia puikia akustika ir vėsuma mane „veža". Tikrai sustyguoja ir „išgrynina".

O kaip šiuo metu „gyvena" tavo kūryba?

Rašau retai. Visiškai neforsuoju ir nepergyvenu, kad paskutinį mėnesį nieko nerašiau. Be to, kūryba yra nuolatos vykstantis procesas. Kai kuriuos eilėraščius, vaizdinius, nuotrupas, patirtis nešiojiesi metų metus savyje, kol „išguldai" ant popieriaus.

Labai kardinalių pasikeitimų kūryboje nėra. Tęsiu tą pačią mergautinę liniją. Kaip aš sakau, mano eilėraščiai ir visa knygelė „Žuvim ir lelijom" kaip koks mergautinis kambarys. Sako, kad poezija domisi 2 proc. tautos. Juokinga, tačiau dažniausiai tai yra tie patys poetai arba moksleiviai, kurie keikiasi rašydami interpretacijas (juokiasi).

O jeigu tavo eiles interpretuotų moksleiviai?

Visų pirma tuomet, manau, reikėtų cenzūros N-18 ar dar kaip... (juokiasi). Bet būtų labai įdomu.

Prancūzų eseistas ir novelistas Marcelis Proustas buvo sudaręs klausimus, kurie, anot jo, atskleidžia tikrąją asmenybės prigimtį. Pabandom atsakyti į keletą iš jų?

Tavo visiškos laimės vizija

Visiška laimė man skamba kaip rojus. O rojus, vienok, yra pomirtinis dalykas. Tiesiog norėčiau gyventi įdomiai.
 
Tavo didžiausia baimė

Labiausiai bijau netekčių ir įvairių fanatizmo apraiškų. Dar raganų.

Kokios savybės savyje negali pakęsti?

Sunkūs klausimai! Nežinau, aš šiek tiek tinginukė. Ir labai išsiblaškius - kaip Nikodemas Vaškis. Žinai tą eilėraštuką „štai koks išsiblaškęs Nikodemas Vaškis"? Su draugais net turim įkūrę Nikodemo Vaškio fanklubą ir aš esu jo prezidentė.

Kokios savybės negali pakęsti kituose?

Nemėgstu garbėtroškų ir šiaip piktavalių žmonių.

Kokiu žmogum labiausiai žaviesi?

Visi kuriantys sutvėrimai man atrodo labai žavūs. Jų yra begalė.

Kokia tavo didžiausia ekstravagancija?

Leidžiu kartais sau nustumti visus degančius darbus šalin ir pažiūrėti mėgstamą filmą, paskaityti knygą ar išeiti pasivaikščioti. Šitais laikais, kai visi taip planuoja savo laiką, o jo vis labiau trūksta, manau, kad tai prabanga.

Myli save?

Negaliu skųstis, kad labai kažką nuo savęs nugnybiu. Tikiuosi, kad saikingai, bet kiekvienas turėtų save kažkiek mylėti.

Ko labiausiai nemėgsti savo išvaizdoje?

Žinok, aš kartais visko nemėgstu. Nežinau. Yra tik keli dalykai, kuriuos mėgstu - galiu valgyti daug saldėsių ir nesportuoti, ir visiškai priežiūros nereikalaujančius plaukus.

Kokias vyro savybes labiausiai išskiri?

Pirmiausia humoro jausmą. Paskui jo siekius, apsiskaitymą, kantrybę.
 
Kokį žodį arba frazę tu naudoji per dažnai?

1.„Vienok" 2. „Belenkoks" 3. „Nežinau". Kažkodėl, nežinau kodėl.. va.. než...

Tavo didžiausia gyvenimo meilė?

Šito paklausk po keturiasdešimties metų - bus lengviau atsakyti.

Kada ir kur jautiesi laimingiausia?

Bet kur šalia savo artimų draugų. O šiaip, namuose, vonioje, skaitydama knygą.
 
Kokį talentą norėtum turėti?

Norėčiau grakščiau judėt ant scenos (juokiasi). Esu tokia išsiblaškiusi, kad ištisai kur nors kliūnu, griūnu, atsitrenkiu.

Koks Tavo didžiausias pasiekimas?

Labai tikiuosi, kad tokių dar bus. Dabar sunku pasakyti. Iš vienos pusės - knyga, diplomai. Iš kitos - tai, kad turiu mielą draugų ratą. Sakoma, kad draugai yra toks pat tavo gabumų ir talentų įrodymas kaip ir uždirbti pinigai.

Kur labiausiai norėtum gyventi?

Man viskas gerai taip, kaip yra. Tiesa, galiu pasakyti, kad vaikystėje svajojau gyventi senovės Egipte. Labai domėjausi jų papročiais, religija, etc... net norėjau studijuoti archeologiją.

Labiausiai tavo vertinamas materialus turtas?

Neturiu jokio turto. Esu bekraitė nuotaka (juokiasi). Tikra poetė. Nors prisirišu prie visokių mažmožių: iš močiutės paveldėtų papuošaliukų, smulkmenų.

Kuo norėtum būti?

Norėčiau dainuoti, rašyti, išmėginti daugelį sričių. Ir turėti daugiau atkaklumo, kad galėčiau įgyvendinti savo norus.

Ką labiausiai vertini drauguose?

Matyt, atlaidumą ir tą pačią kantrybę, kurios su manimi bendraujant prireikia.

Mėgstamiausi rašytojai

Galiu išvardinti mėgstamiausias knygas: Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita", Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje", Chulijo Kortasaro „Žaidžiame klases" ir Alessandro Barrico „Jūra vandenynas".

Mėgstamiausi išgalvoti personažai

Anderseno undinėlė iš rusiško animacinio filmuko. Niūri, gotiška, bet nepaprastai graži. Ir dar lapės - tos, gudriosios ir šnekančios, atklydusios iš folkloro.

Tavo moto


Neturiu aš jo. Žmogus be moto, siaubas. Jeigu jau tokį turėčiau, jis matyt mutuotų kas mėnesį ar net savaitę... O tu turi?

Aš irgi ne. Na, ir paskutinis klausimas: kokie ateities planai?


Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Nuvalkiota frazė, bet teisinga. Aš neturiu kolosalių planų apkeliauti pasaulį ar užkariauti jį... kartais galvoju, kad tikrai norėčiau, ar parašyti prozinį kūrinį, scenarijų filmui ar įrašyti nuostabių dainų albumą. Esu tikra dėl vieno, kad noriu daryti kažką įdomaus, šviežio ir kūrybiško.

Po interviu Indrė maloniai nusivedė į LRS filmavimo studiją, kur rodė savo šeštadienio vakaro suknelę, persirengimo kambarėlį. Pagauta skubančios grimerės ji pamojavo išnykdama iš už durų, o vėliau susirūpinusi dar pasiteiravo, ar sėkmingai radau kelią atgal.

Miglė Andrulionytė

www.posh.lt, 2008