tekstai.lt

Išėjo su kompasu. In memoriam Vladui Šimkui (2004)


b_100_155_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_simkus_vladas.jpg       Kartą saulėtą rudens darbo dieną išvažiuojam iš "Metų" redakcijos visa vyrų draugija į Zervynas pagrybauti žaliuokių pas Juozą Aputį: Antanas Ramonas, Ramūnas Klimas, Vladas Šimkus, Danielius Mušinskas ir aš. Ruduo beveik toks kaip dabar, gal tik kiek per šaltas Ūlos vanduo, kad ryžtumeis upėje maudytis. Kelioms dienoms – ne vienai išvažiavom. Juozas Aputis atveža į pačias grybingiausias vietas, pasklindame miške kas sau, susišūkaujam, vėl susitinkam, bet nėra Vlado. Vakarėja, imame nerimauti, ar nebus nuklydęs Čepkelių pusėn, kur pasiklydusį žmogų labai nelengva surasti. Lakstom, rėkaujam, bet niekas neatsiliepia. Netekę vilties važiuojam namo į Zervynas, planuodami, kaip čia mums reikės ieškoti miškuose pasiklydusio žmogaus. Ir visai prie namų pamatom smėlėtu miško keliuku einantį Vladą. Sako, – ko jūs jaudinatės, turiu seną tarybinį kompasą.

       Kai dabar prisimenu Vladą, tas jo pasakymas man virsta beveik metafora. Kartu dirbome "Metų" redakcijoje gal kokį dešimtį metų. Tiesa, sėdėjau gretimame kabinete, bet nuolatos ateidavau į tą, kur vienas prieš kitą sėdėdavo Ramūnas Klimas ir Vladas Šimkus (abu jau į mus žiūri iš Ten). Vladas į darbą atsinešdavo ketvirtuką juodos duonos, anuomet nebrangiai kainavusio lašiniuočio, visados turėdavo po ranka gerai išgaląstą peiliuką, kas be ko – ir vieną kitą butelį alaus. Po pusvalandžio pusryčių pradėdavo šnekėti kalambūrais ir silogizmais. Ramūnas pokalbį vis mėgindavo pasukti filosofine vaga, cituodavo A. Camus, J. P. Sartre'ą, kitus egzistencialistus, o Vladas visą šią filosofiją lyg kailinius išversdavo į išvirkščią, ironišką ir labai juokingą pusę. Jis labai mėgo komentuoti ir ironizuoti tai, kas tarytum turėtų būti savaime suprantama: tarkim, Žemės traukos dėsnius, silabotoninės eilėdaros taisykles, Aristotelio ir Sokrato filosofiją, Šventraštį, ir tie jo komentarai būdavo tokie juokingi, kad spazmų sutrauktu pilvu bėgdavai atgal į savo kabinetą atgauti kvapo.

       Kai žiūri į retėjančią Vlado Šimkaus generaciją, negali nepastebėti, kad jų gyventas laikmetis išugdė labai skirtingas nuostatas į pasaulį, sistemą, kasdienybę ir metafiziką. Sistema pagimdė tragikus, prisitaikėlius, disidentus, o Vladas Šimkus buvo gryniausio plauko ironikas, kaip niekas kitas jautęs kierkegorišką distanciją su savimi, savo kūryba, pasauliu. Jo mintys bendraujant buvo lyg tos "bitės pabėgėlės", kurios nebepriklauso tau, bet žino, kur skristi. Kaip ir Vladas andai žinojo, kur eiti, kaip rasti namus, nes turėjo seną kompasą.


       Liudvikas Jakimavičius
       7md
       2004 09 10